UbijcaSeldon

Fotografuojantis žvejys

Du paskutiniai savaitgaliai buvo skirti stintoms. Norėjosi bent vieną iš būsimų skirti vėgėlėms. Bet vėgėles reikia žvejoti Nidoje, o visi kompanjonai ten vengia vykti, juk stintų pagauti ten sunku. Tenka rinktis - arba kur nors į 14 km stintų, arba į Nidą vėgėlių. Ir tenka kažką aukoti - arba stintas arba vėgėles. Ir kadangi stintų nepagauti neįmanoma (nors kažkiek, bet būtinai sugraibysi), o vėgėlės pagavimas daugiau panašus į loteriją, pasirinkimas akivaizdus - į Nidą nuvykti ką nors įkalbėti sekėsi prastai. Ir štai netikėtai atsirado proga - vienas iš pažįstamų ilsėjosi Nidoje ir pasisiūlė priglausti mane ir dar tris pakeleivius. Taip ir padarėme. Pasiūliau kartu vykti savo dažnam žvejybų draugui Vladui, bendradarbiui Tomui ir sūnų Modestą paėmiau. Nusprendėme paimti laisvą penktadienį ir vykti į Nidą ketvirtadienį iš karto po darbo, kad atvykus vėlai vakare normaliai išsimiegoti prieš penktadienio rytą, kuomet startuosime. Sustrategavome visą savaitgalį taip - penktadienį ryte visi vykstame į 14 km stintų. Ten jas žvejojame iki pietų. Per pietus grįžtame į Nidą. Mes su Vladu nieko nelaukdami iš karto kraunamės į roges palapinę, gultus, miegmaišius ir viską, ko reikia pernakvot 2 naktis ant ledo ir judame gilyn į marias, kad dar su šviesa spėti įsikurti. Kaip tarėm, taip padarėm.

Penktadienio ryte jau 14 km "kolūkyje". Diena išaušo graži - saulėta ir be vėjo. Sumerkiam meškeres ir kibimas įsibėgėja - traukiam stintas visi. Po pusvalandžio kibimas suprastėja. Pastebiu, kad būdingos šiai vietai srovės beveik nėra, reikškia esame ne ant farvaterio. Traukiu iš kišenės savo echolotą Praktik ER 4pro2 ir gręžiu eketes į vieną liniją. Matuoju gylį. Į vieną pusę jis ganėtinais staigiai ėmė didėti iš 3,5 m iki 6 m. Reiškia tai farvaterio skardis. Bandau žvejoti ant skardžio ir artyn vagos. Kibimas kur kas geresnis nei ten, kur startavom. Aplinkui matau, kad žmonės čia darbuojasi kur kas aktyviau nei kitur. Tyliai informuoju visą kompaniją, kad įsikurtų aplink mane. Čia linksmai traukiam stintas be pertraukų. Netgi įdienojus kibimas nesuprastėjo. Tuo tarpu pasidariau lede "akvariumą", į kurį pastoviai kraunu smulkesnes stintas. Viliuosi jas gyvas nusivežti į Nidą 5 l plastiko „pūslėje“. Artėja laikas nusiimt ir darosi apmaudu, kad pačio kibimo įkarštyje tenka apleisti vietą. Guodžia tik tai, kad iki 15 valandų esma su Modestu pagavę 250 stintų, kiti prieteliai taip pat puikai sugaudė - kas 100, kad apie 150 ir tai įvertinus tą faktą, kad du iš mūsų kompanijos stintas gaudė pirmą kartą gyvenime. Žodžiu likti ilgiau motyvuoja nebent azartas, bet ne troškimas papildyti stintų atsargas. Taigi, vyniojam meškeres, judam į Nidą. Ten med su Vladu atsisveikiname su visais, pasimatysime mes su jais tik sekmadienio rytą, kad pajudėsime link namų. O iki tol toli nuo kranto ant ledo būsime tik mudu abu - aš ir Vladas. Prikrovę pilną katamaraną (2 sujungtos rogės) mantos sparčiai judam tolyn nuo kranto. Gerai, kad turime „kates“, be jų sparčiai eiti lygiu ledu nepavyktų. Turiu atsižymėjęs savo GPSe tašką, kur kadaise per kelias vakaro valandas pagavau 3 vėgėles. Bet GPSas niekaip nepagauna palydovų. Viską bandau daryt (išjungt/įjungt ir pan.), bet nepagauna jų kvorumo, tik 1-2, o to mažai. To dar nebuvo. Mąstau, kad kaltas ne pats aparatas, o objektyviai mažas palydovų kiekis šiuo matu danguje. Vėliau viskas bus gerai, bet kas iš to, eiti reikia dabar. Ką gi, nusprendžiau eiti tiesiog kuo toliau nuo kranto, 3-3,5 km - ten turi būt vėgėlių, galimas dalykas bet kur, t.y. nebūtinai kažkokioje auksinėje vietoje. Ką gi, pradeda temti, toliau eiti neverta, bet ir nuėjome jau nemažai. Skubiai statome palapinę, darau naują „akvariumą“, kraunu ten atsivežtas stintas ir darosi nelinksma - visos nerodo jokių gyvybės požymių. Matomai toks transferas joms buvo nepakeliamas. Visgi bandau daryti vandens cirkuliaciją akvariume, matau, kad kelios lyg ir gyvos. Imu jas ir užtaisau "vėliavėles". Vladas taip pat užtaiso savas. Sutemus dar gręžiame eketes ir bandome pagauti stintų. Kimba jos ne taip aktyviai, kaip 14 km, bet per porą valandų po keliolika yra. Kas be ko - visos stambios, tokių smulkių, kaip 14 km nepasitaiko. Galų gale po tokios sunkios dienos nusprendžiame gultis miegot anksčiau, apie 22 jau lovose. Vladui pasirodė gan šilta, todėl pasiūlė dujinio šildytuvo nejungti. Ką gi, nejungiame jo. Aš miegu šįmet įsigytame žemesnėms temperatūroms skirtame miegmaišyje, tikiuosi, kad jis nepaves, juolab, kad lauke ne taip ir šalta. Vladas gi nakvos savo mėgstamiausiame "švediškos armijos" miegmaišyje, kurį dažnai kritikuoju dėl to, kad 50 metų senumo suplaktos vatos koldra su užtrauktuku kažin ar geras pasirinkimas, ypač tokiomis sąlygomis. Bet Vladas - užsispyręs vyrukas, žodis "švediškas" jam padengia visus įmanomus miegmaišio trūkumus. Nakčia visgi jaučiu, kad neramiai miegasi mano kaimynui, vartosi dažnokai, o paryčiais net kažkur nuėjo iš palapinės. Man gi miegasi gerai, niekur iš lovos lipt nesinori. Paskui visgi paaiškėjo, kad prastai pasirodė švediška kaldrikė, Vladui ši naktis labai prailgo.

Vos brėkštant girdžiu Vladą šaukiant pagalbos. Šoku nuo lovos, bėgu jo link. Pribėgęs matau, kad sulinkęs ties ekete jis galynėjasi su kažkokia galinga žuvimi. Bėgu atgal į palapinę, imu „bagoriką“ (sudedamas kablys), grįžtu pas Vladą.  Jis jau bebaigiąs prarast viltis, kad žuvį pavyks ištraukti - keli kartai užvest galvą į eketę baigėsi nesėkmingai. Pritūpęs šalia stebiu eketę. Eilinį kartą eketės gilumoje šmėstelėjo didžiulė vėgėlės galva. Staigiu judesiu pataikau kabliu tiesiai vėgėlei į "barzdą" ir traukiu viršun. Sunkiai, bet vėgėlė slysta eketės kanalu į paviršių. Pagaliau vėgėlė ant ledo. Tokios dar nemačiau, nors vėgėlių esu pagavęs ne vieną ir ne dvi, ir nemažų. Turiu svarstykles, sveriam: 4,2kg - abu apakę. Dar kelios photo ir einu tikrint savų vėliavėlių. Pas mane nors ir dvi vėgėlės, bet palyginus su šita liliputai - 900 g ir kilas. Sakau Vladui, kad reikia keisti vietą. Nepaisant šio rekordinio egzemplioriaus visumoje vieta nėra stebuklinga. Juk jeigu ne šis laimikis, tai rezultatas būtų apgailėtinas. Be to, sakau aš jam - vieta jau "nugaudyta", reikia naujos. Vladas nors ir nenoriai, bet sutinka. Renkam palapinę ir judam tolyn nuo kranto dar maždaug 700 m ir įsikuriame ten. Čia gylis 5 m (pirmoje vietoje buvo 4,5 m). Vėl statom vėliavėles ir bandom žvejot stintas. Kadangi lynoja bjaurus smulkus lietus, kad nesušlapinti drabužius, gręžiame eketės palapinės viduryje ir ten žvejojame. Stintos kimba vangiai, bet vėlgi - stambios. Vieną pagavau net 24 cm. Vidury dienos iššauna mano vėliavėlė, bet vėlgi maža vėgėlė - nesveriu, bet panaši, kaip tos pirmos. Perpiet kepame kiaušinienę - gan egzotiškas užsiėmimas marių viduryje, bet būtent čia karštas maistas ypač džiugina sužvarbusius kūnus. Atėjus vakarui, vėl gulamės į gultus tik šįkart nedarome buvusios klaidos - dujinį šildytuvą įjungiame. Šįkart Vladas išsimiega gerai, aš tuo labiau. Išaušus rytui pakuojamės - renkame palapinę, meškeres ir į pačią pabaigą - nuimame vėliavėles. Vladui šįkart nepavyksta pagaut nei vienos, bet pora tokių, kur aiškiai buvo vėgėlė, bet pavyko išspjaut masalą, nes valai pilnai išvynioti. Man tokių atvejų beveik nepasitaikė per abi naktis. Manau, kad dėl to, kad žvejybos išvakarėse įsigijau brangesnių gamakatsu dvišakių ir visose vėliavėlėse pakeičiau jais ten buvusius. Aš gi matau iššovusią vėliavą, einu link jos. Traukiu - sunku, kur kas sunkiau, nei tie šlipsai. Jau pradedu gailėtis, kad neapdairiai nepaėmiau „bagoriko“. Bet laimei ir be jo pavyko ištrauk vėgėlę ant ledo. Sveriu – 3,3 kg. Man tai asmeninis rekordas. Tiesiog rekordų savaitgalis. Fotosesija į žvejybos pabaigą ir keliaujame į krantą, ten jau mūsų laukia automobilis.

Štai tokia tam tikra prasme ekstremali, bet tuo pačiu labai rezultatyvi gavosi žvejyba. Į krantą grįžome labai pavargę, bet ko gero dar labiau laimingi.