 |
Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas |
Skambutis draugui, o tam pakėlus ragelį klausiu:
- Ar žinai dėl ko skambinu?
- Žinau, dėl žvejybos, - seka atsakymas, o iš kalbos intonacijos suprantu, kad šypsosi ir laukia kada pradėsiu kalbėti apie pačią išvyką.
Siūlau vėl savaitgaliui pamirkyti plūdeles tik dar neturiu tikslios informacijos todėl pažadu, kad ją surinkęs dar kartą paskambinsiu...
Susisiekiu su draugais, bandančiais laimę Minijoje ir sulaukiu atsakymo, kad padėtis labai prasta, nes pakilęs vanduo. Vėliau savais kanalais sužinau, kad nieko gero ir Upaitėje. Po kurio laiko prastos žinios pasiekia ir iš Pakalnės – aukštas vanduo ir jokio judesio. Su kiekviena diena mano veidas darosi vis rūškanesnis, tačiau vis dar nenustoju vilties.
Galop, savaitei "slenkant" į pabaigą sulaukiu skambučio iš kelmiškių draugų. Šie praneša, kad vanduo pakilęs Vilkoje, Gėgėje bei artimiausiuose upeliuose ir jie žvejoti nevyks. Apie Nemuną jau iš viso nekalbu. Tariuosi su klubiečiais, kur šį savaitgalį vis dėlto žvejosime ir padarome (mano nuomone) neblogą sprendimą. Vienas ekipažas vyksta į Plaškius, o kitas prie Veižo upės, o ten kaip bus taip. Žodžiu, bandome vienu šūviu du zuikius nušauti.
Atvykus į Plaškius ir dar neprivažiavus galutinio taško mus pasitinka įspūdingas vaizdas.
Apima dvejopos mintys. Pirma, tai imame sukti galvas, kur geriau įsitaisyti ir kaip arčiau prisibrauti prie ankščiau žvejotų vietų. Kita mintis sukasi apie pačią žvejybą – ar apskritai ką nors sugebėsime sugauti? Vaizdas nuo Gėgės tilto toks, lyg būtų pavasario, o ne rudens metas. Upė išsiliejusi plačiai ir vietomis, kur dar ne taip senai žvejojome, viskas po vandeniu.
Tačiau kaip ten bebūtų, bandome žvejoti. Pasiskleidžiame gana plačiame kranto linijos ruože ir susimaišę jaukus bei truputį pasišėrę darome pirmus metimus.
Sprendžiant iš sistemėlių, vandens lygis pakilęs apie 70-90 cm. Srovė kaip ir nieko, kentėti galima, o pasunkinus sistemėlę 1-2 gramais gavosi visai padorus prilaikymas. Klausimas tik tame, ar nebus žuvis išsiblaškiusi po tas pievas ir kaip bus su kibimu.
Po kelių valandų suprantame, kad būgštavimų būta ne be reikalo ir reikia kažką daryti, keisti nes kitaip, kaip sako sportininkai, "neišlipsime net iš nulio".
Skambiname į Veižą, o iš ten irgi nieko paguodžiančio. Nors vyrams ir kimba, bet daugiausiai tai itin smulkūs plakiukai ir kuojytės. Sugautos kelios poros šimtų gramų žuvys. Pas mus dar liūdniau. Renkamės trumpiem pusryčiam – pasitarimui ir nusprendžiame "atakuoti" kitą Gėgės krantą, o jei ir ten bus prastai tada "šturmuoti" Vilką.
Jokia masalų įvairovė, sistemėlių kaitaliojimas nepadeda – žuvis lyg buridano asilas užsispyrusi ir kibti nenori. Tačiau kas įdomiausia, vandens paviršius protarpiais "užverda" nuo žuvies pliaukšėjimo, o tai reiškia, kad ji aktyviai plaukioja ir ieškosi sau maisto. Mane labiausiai domina ne kur ji laikosi, bet kodėl nekimba? Visada knietėdavo ir neapleisdavo noras surasti, sužinoti priežastį, kodėl žuvis ignoruoja mano pateikiamus masalus? Ir tai suprantama, nes radus atsakymus galima daryti išvadas ir koreguoti pačią žvejybą. Šiai akimirkai aš galutinio atsakymo dar neturėjau.
Iš mūsų kompanijos Alvydas pirmas pasiekė kairįjį upės krantą, o po to ir Tautvydas pasijungė bandydamas laimę.
Aš tuo tarpu trumpam stabtelėjau ant tilto ir suradęs sąlyginai lėtesnę srovę pabandžiau sugauti kokią kuoją ar plakį. Pirmosios žuvys, kurios susidomėjo mano masalu buvo aukšlės. Įdomus pastebėjimas – kuo didesnis gylis tuo smulkesnės žuvys ir atvirkščiai. Mano bandymai sužvejoti ką nors stambesnio ir įvairesnio rezultatų nedavė. Galvoje kirbėjo dešimtys klausimų, kurie nedavė ramybės, o tuo tarpu suskambėjo telefonas. Alvydas informavo, kad rado žuvingą vietą kitame krante ir kvietė prisijungti.
Atėjęs iki jo sužinojau, kad keletas plakių ir vos ne kilogramą siekianti kuoja jau buvo pakirstos ant kabliuko, kas džiugino širdį. Netoliese žvejojo dar keletas plūdininkų ir vienas lydekų medžiotojas (žvejojo gyva žuvele) , bet jiem nesisekė nieko sužvejoti. Na, beliko tikėtis, kad dar įdienojus reikalai pagerės tiek vieniems, tiek kitiems.
Man naujoje vietoje žuvis kibti nenorėjo, tiesiog nerodė jokio aktyvumo. Net mano pamėgtas Sensas firmos jaukas, prisotintas įvairiais priedais, atrodo visai neveikė ir neviliojo žuvies. Tuo tarpu Alvydui žuvis po truputį kibo.
Netrukus atėjo ir pietų metas, o prie stalo ėmėme aptarinėti tolimesnį žvejybos planą. Aš vis dažniau dairiausi į man jau žinomą Vilkos upę, kurios vandenys tekėjo vos už kelių dešimčių metrų ir norėjau laimę pabandyti ten. Tautvydą labiau traukė Gėgė ties siurbline, nes ten buvo maža tėkmė, o Alvydas pasiliko senoje vietoje kur prieš tai pagavo keletą gražių žuvų.
Vilkos vandenys man buvo žinomi, tereikėjo truputį paėjėti ir išbandyti, nes kitaip sąžinė užgraužtų – o kodėl nenuėjau, nepabandžiau ir neįsitikinau. Kad jau taip silpnai kimba, tai kodėl nepasivaikščiojus. Jūsų dėmesiui Vilkos upė kurie absoliučiai niekuo nesiskiria nuo Gėgės.
Aišku, pakilus vandens lygiui, Vilka dar labiau įgavo savotiško solidumo ir svorio bei supanašėjo į Gėgę. Suprantama, nieko stebuklingo nekibo ir tenai, bet vis dėlto žvejas jau tokio būdo, kad jei jam neblogai pasiseka vieną ar keletą kartų žvejojamoje vietoje, tai vėliau nuolatos jį į ten traukia ir masina nematoma jėga sugrįžti. Užlietos pievos, kibimo nebuvimas ir krūmai, kurie nuolat kliūdavo darant metimus didelės meilės ar noro ilgiau užsibūti neteikė, tad pamojavęs savo matchiuku valandėlę ėmiau ruoštis atgal pas draugus.
Šį kartą nusprendžiau kiek pajaukinti ir pabandyti ką nors sužvejoti dar Gėgėje, kur bent kiek ramesni jos vandenys (tėkmė). Po pirmųjų žvejybos minučių naujoje vietoje jau kelios kuojos spurdėjo tinklelyje, o dar netrukus ir ešerys susigundė mano masalu. Tautvydas mačiau irgi traukė vieną kitą žuvelioką pakirtęs ant kabliuko. Na tegul ne kažkas ypatingo, bet visgi veiksmas buvo ir tai jau džiugino.
Taip ramiai bežvejojant ir traukiant vieną kitą žuvį man staiga paniro plūdelė, o pakirtus pajutau kiek stipresnį pasipriešinimą. Tai sudomino ir net sukaupiau dėmesį į pakirstą žuvį. Kas tai galėtų būti – knietėjo sužinoti ir iškelti greičiau žuvį į vandens paviršių. Po kelių sekundžių trumpos kovos nedidelis salačiukas pozavo prieš objektyvą. Pasirodo valgyti norisi visiems. Ši nedidelė žuvis labai jau priminė aukšlę, bet visgi pasižiūrėjus, akivaizdžiai matėsi skirtumai. Ir nors sakoma, kad salatis didelė aukšlė (toks yra posakis), visgi pakirtus ir traukiant link kranto, pagal kovingumą, to sulyginti nebūtų galima.
Prieš paleidžiant vėliau žuvelioką atgal stengiausi truputį palaikyti jį vandenyje.
Dar akimirka, kita ir - laisvėėėėėėėėėėė.
Na, turbūt būčiau neteisus ir meluočiau sakydamas, kad žvejyba buvo visiškai nesėkminga ir niekas nekibo. Tiesiog po tuos kelis kilogramus sugavome visi, bet kadangi teko daug vaikščioti, ieškoti žuvies, tai idant nekankinti ir netempti paskui save to "laimikio" paprasčiausiai pereinant kitur padarydavau vieną kitą foto ir visą žuvį paleisdavau atgal į vandens telkinį. Lygiai tą patį darė ir mano draugai. Atvykdami į šios dienos žvejybą čia tikėjomis sužvejoti didesnių bonusų, stambesnių laimikių, o kadangi nuo pat ryto to padaryti nepasisekė, tai žvejojome savo malonumui ir nieko daugiau. Turbūt tai paprasčiausiai buvo viena iš nedaugelio tų išvykų, kai per du ekipažus nei vienas nevežė jokios žuvytės namo. Smagu, kad visos kuojos, ešeriai, plakiai ir net salatis su pūgžliu liko toliau augti ir plaukioti upėse.
Einant žvejybai į pabaigą ir grįžus man ant tilto per Gėgę prisėdau šnektelti su vietiniais, kaip aš visada švelniai vadinu, "čiabuviais" apie žvejybą ir jos ypatumus. Visi trys žvejojo aukšles ir lyg susitarę kartojo, kad štai nežiūrint vandens lygio, labai gerai kibo vakar.Taip pat išreiškė tą pačią mintį – išvadą kurios mes (savam rate) priėjome vieningai, kad pagrindinė nekibimo priežastis sukilęs vandens lygis. Vandens lygiui pakilus, žuvis ieškodama maisto "sulindo" į žoles ir taip pasiskleidė po visus plačiuosius vandenis todėl ir rezultatai buvo tokie.
Man paklausus apie aukšles, jie taip pat kartojo, kad štai pernai jos kibo ir siekė vos ne norvegiškų silkių dydį, o šiemet susmulkėjo. Na ir netikėk tu po to žvejų pasakom, kai taip nuoširdžiai pasakojama. Kol draugai sugrįš nuo upės, aš nusprendžiau bešnekant su vietiniais irgi prisijungti bei prisiminti vasarą ir truputį "padraugauti" su aukšlėmis.
Prieš tai paklausiau ar ims jie šią žuvį ir išgirdau atsakymą, kad nepaleisčiau, nes tikrai veš namo ir išsikeps.
Penkios minutės ir 16 vnt. - tokia sparta su matchiuku sėdint ant kėdutės buvo žvejojant aukšles. Vietiniai nustebo ir paklausė ar ant "dzykų" (musės lervų) žvejoju? Teko supažinti su "pinkomis" ir pridurti, kad aukšles reikia jaukinti, kas juos labai nustebino. Pasėdėjęs su "čiabuviais" ir sulaukęs ateinančių draugų, ėmiau ruoštis namų link ir aš. Buvome paklausti ar atvažiuosime dar čia, į ką atsakėme, kad viskas priklausys nuo orų ir vandens lygio.
Atidavę žuvį ir pavaišinę cigarete mes atsisveikinome su vietiniais žvejais iki sekančio karto.
Baigdamas straipsnį noriu pabrėžti, kad šiuo metu tikrai esant tokiam aukštam vandens lygiui važiuoti į mano minėtas upes žvejoti plūdinuke vargu ar verta na, nebent labai knietėtų ar gyventumėte vos už kelių dešimčių kilometrų. Žinoma, tai kiekvieno apsisprendimas ir valia, bet realybė tokia. Pakilus vandens lygiui žuvis labai "išsiskirstė" po visą vandens plotą ir pasidarė itin išranki. Ir tai natūralu, nes yra iš ko pasirinkti. Mano atveju nepadėjo ir jauko sudėtis:
1. Sensas Gros Gardons
2. Sensas Gardons Atracttive
3. Sensas Gardons Rivere
4. Sensas Betonitte (klijai)
5. Kurmiarausio žemė
Negelbėjo nei metimai į upės vidurį, pravedimai prie pat kranto, prilaikymai parandėse ir kiti taktiniai žvejybos niuansai. Jei orai bus bent kiek palankūs, o vandens lygis normalizuosis tai tikrai galvoju apie išvyką link žemupio. Na, o kitu atveju teks Vilką su Gėge iškeisti į Nevėžį ar Nerį ties Kaunu. Šiai dienai atsisveikinu su Vilkos ir Gėgės santaka bei tariu iki kitų susitikimų (nuotr. iš kairės Vilka, o iš dešinės Gėgė).
P.S. Ką domina vėgėlės tai turiu pastebėti, kad grįžtantys nuo Nemuno žvejai jau po vieną kitą jų pasigauna. Teko kalbėtis šia tema todėl informacija tikra.