Jau senokai turėjau įdėja nuvykti į šiaurę. Ne tik nuvykti, bet žinoma pažvejoti. Vis paskaitydavau įvairius straipsniukus apie išvykas ir internete platinamas nuotraukas ne tik su laimikiais, bet ir su gražiais gamtos vaizdais. Bet vis kiekvienai vasarai atėjus primindavau sau “tai gal kitais metais?”, kol galiausiai trenkiau kumščiu į stalą ir pasižadėjau sau išvykti. Užteks klausytis žmonių istorijų ir viską pamatyti gyvai pačiam ir kitiems papasakoti savo istoriją.

Taigi istorija prasidėjo nuo loginio mastymo. Pradžiai reikėjo žmonių kurie sutiktų važiuoti kartu. Žinoma reikia patikimų draugų kurie nepavestų ir būtų tokie patys entuziastai kaip ir aš pats. Man labai pasisekė, kad tik pasukus pirmu numeriu reikiamam žmogui atsakymas, nors ir nebuvo tą pačią dieną tačiau buvo teigiamas. Gediminas kurį dar atrodo visai nesenai mokinau mėtyti prieš kelis metus pasiryžęs šiai entuziastingai kelionei. Jo bendradarbis Saulius prisijungė prie mūsų, o dar vėliau jau buvęs šiaurėje Ponoi upėje Kolos pusiasalyje prieš keletą metų atšviežinti prisiminimus panoro ir Laurynas. Visdėto ne visų žmonos yra geros ir supratingos tai Ruslano žmona “kobra” grieštai uždraudė važiuoti. Bet visdėlto buvome keturiese ir to pilnai pakako.

2

Iš kairės į dešinę: Saulius, Gediminas, Laurynas ir Artūras.


Užbėgau įvykiams už akių, nes būtent prieš pradedant skambinėti ir kviesti į kelionę gavau video įrašą kuriame pora pažystamų lankėsi Suomijos šiaurėje. Tą įrašą pražiurėjau keletą sykių. Gamta graži ir žuvies pilna, tik uodų labia daug. Nebijojau tų uodų, nes labiau bijojau vėl likti poilsiauti namuose prie televizoriaus. Intrigą kėlė ir tai, kad kelionės kaina įvairiais skaičiavimais buvo apie tūkstantį litų. Dvejojau, nes žinojau reikia ne tik kelionei pinigų, bet ir tinkamai pasiruosti. Braidymo kelnės ne naujos, kuprinės nėra, muselinė įranga jau senokai parduota su visa rišimo įranga. Tai sakiau mintyse reikia važiuoti, bet kokiu atveju kiek galima kukliau, nes žvejai važiuodavo ir žiguliukais į šiaurę ir tikrai neturėjo super įrangos ir įveikdavo visus sunkumus. Taigi viskas prasidėjo nuo stambių pirkinių. Pirma muselinis kotas, vėliau ritė prie jo. Tai naujam kotui naujas valas. Braidymo kelnių atnaujinimas ir artėjant išvykos datai supratau,kad viską pirkdamas galiu ir nebesutaupyti kelionei tai likusius kelis daiktus teko skolintis. Iš dviejų Pylos komandos draugų pasiskolinau visko mačiusę kareivišką kuprinę ir atsarginę stirukę Simms, nes manoji buvo ant ribos kalbant apie lietų. Ir dar teko prigriebti vieną galingesnį muselinį kota, jai kas blogo nutiktų manajam ir šiaip kokią lašišą “pavaikyti”.

Visi dirbome savus darbus. Vykimo vieta nustatyta, tai Naatamo upė praktiškai pačioje Suomijos šiaurėje. Visai nedaug ir jau Norvegija prasideda, tik liko nustatyti tikslią datą kada. Susitikome Alyne. Suderimone paskutinias detales kiek maisto ir kokius reikalingus daiktus imame ir viskas. Tai man asmeniškai liko tik paskutinis akcentas ir tikriausiai pats svarbiausias parašyti prašymą atostogoms gauti. Kažkokių didelių keblumų nebuvo. Parašas uždėtas ir liko laukti paskutinios dienos, kada išvykstame.

Paskutinė savaitė darbinga, bet miegas niekaip “nesiklijuoja”. Po sunkių kelių naktų likus porai parų užmiegu lengviau, net pats nesuprantu kaip. Išvykimo dieną renkamės pas Saulių namuose. Kažkas, dar važinėjasi pas klientus, kas dar savo reikalus tvarkosi. Aš jau pasiruosęs ir laukiu vakaro ir “nekraunu” galvos visokiais rūpesčiais, nes man atostogos. Su šia mintimi “man atostogos ir manęs nėra” pasiteisino šimtu procentu. Telefonas išjungtas. Niekas netrukdo. Aš tuoj būsiu toli nuo namų ir visi rūpesčiai pamiršti nors laikinai.

3

Golfas pilnas iki lubų. Po kojomis dar ir maistas.


Visdėlto pradžia nebuvo sėkminga. Išvykstame iš kiemo. Automobilis Wolsvagen Golf. Turėjome važiuoti su Ford Galaxy, bet jau taip įvyko, kad bėdos su pačiu varikliu ir meistrai tik trukčioja pečiais ir nuteikia, kad remontas bus brangus. Buvo nuspresta važiuoti su wolsvagenu. Daiktai tilpo kaip ir męs patys, bet padangų gumos liečiasi į kraštus ir trinasi po kiekvieno pravažiuoto mažiausio kalniuko. Taip keturis tūkstančius kilometrų nenuvažiuosime. Pirma nedidelė panika, nes dar užsimename, kad truksta kai kurių vaistų. Tai čia viskas taip ir turėjo būti. Negali būti tobula. Laiko iki Talino dar yra pakankamai. Gediminas daro skambuti ir važiuojame pas meistra bandyti uždėti siauresnes padangas. Pavyksta. Dar prieš pusvalandį pašūkavom vienas ant kito, o dabar jau važiuojame linksmi. Ryte visi be miego pasiekiame Taliną. Atvažiavome apie valandą ankščiau. Pačiame kelte nieko įdomaus. Plaukiojanti prekyvietė ir tiek. Nustebina alkoholio leidžiamas kiekis įsivežti. Alaus 120 skardinių. Vyno ir kitų gėrimų irgi nemaži kiekiai. Po tris blokus su alaus skardinėmis ant karučių sukrauti, tik imi ir tempi už gerą kainą. Man alus iš šiaip nelabai patinka ir be to mano eilė vairuoti. Teko susilaikyti. Taigi važiavom, važiavom, važiavom dairėmės aplinkui. Aplink smagūs maži ir dideli ežerėliai. Neaišku ar ten kas gyvena. Keitėmės kas kelis šimtus kilometrų tai vienas tai kitas pavairuoja. Pusiaukelėje matėme rodyklę į miestelį Pasala, bet į ją tikrai nevažiavome. Ir galiausiai pasiekėme poliarinį ratą.

4

Poliarinis ratas

 

Kelias pažymėtas metaline konstrukcija kažkas panašaus į trikampį kuris gaubia abi kelio puses. Šiaip niekuo įpatingu konstrukcija nepuošta ir nemarginta, bet įdomiai sugalvota. Dešinėje pusėje kalėdų senelio rezidencija. Kavinė, autobusiukai ir dar biesas žino visokių suvenyrų tikriausiai su Kalėdine atributika turistautojams. Iki tikslo liko apie 430 kilometrų kurie tirpo labai sunkiai. Nuovargis jautėsi visiems. Golfas ankštas, miego mažai, naktis šviesi t.y. nakties nėra visai, nes trys valandos nakties kaip lietuvoje apsiniaukęs vidurdienis. Sunku net susigaudyti be laikrodžio. Jau likus 20-čiai kilometrų saulė kilo virš horizonto ir taip nesveikai spigino į akis, kad nepadėjo nei akiniai, nei automobilio užsklanda. Vairuotojų praktiškai nėra, bet budrumą neleido prarasti elniai kurie mėgsta išbėgti į atvirą gatvę. O juos labai sunku pastebėti, nes kailis kaip kamufliažas, labai panašus į aksvalto spalvą. Girdėjau nutrenkus kokį gerą reprodukcinį elnią kaina svyruotų apie 4 tūkstančius eurų. Nežinau ar tai teisybė, bet rukyto elnio kilogramas degalinėje kainuoja 89 eurai. Nors reikėjo paragauti vietinių sumuštinių su elniena kuriuos labai gyrė prieš tai važiavę draugai, bet ištisai važiavome ir norėjome kuo greičiau pasiekti tikslą. Tikslas buvo pasiektas maždaug 5 ryto, o informacijos namelis kur prekiauja licenzijomis atsidaro tik 9 ryto. Pasitiesiame miegmaišius visai šalia nesveikai skaidraus kaip krikštolas ežero ir dar prieš užmerkiant akis atsukame pirmajį butelį paminint kelionės atvažiavimo tikslą.

 

5

Bandome miegoti.

 

Pabundu pats pirmasis. Kažkas stipriai sugėlė ranką. Apsidairau aplinkui visi dar miega. Vietinės pardavėjos rūko. Netrukdau, nes pasižiūrėjęs į laikrodį nustembu, kad kavinukė atsidarė pusvalandžiu anksčiau. Žadinu visus, surenku pinigus ir einu pirkti licenzijų. Užėjęs pasisveikinu, paklausiu po kiek kainuoja leidimai žvejoti. Laužyta anglų kalba kalbėjo tik jaunesnioji pardavėja. Diena kainuoja 20 eurų. Paklausia nuo kurios iki kurios dienos žvejosime ir kur gyvename su vardais ir pavardėmis. Dar prieš kelionę buvome tiksliai susižinoję, kad dienos licenzija 20 eurų, tačiau visai savaitei kainuoja 70 eurų. Tačiau įvyko tai ko negalėjome numatyti. Pardavėja suspaudžia kasos aparatą išlena čekis ištiesia ranką ir iš mūsų paprašo 560 eurų. Mūsų visų veidai pasikeičia tik uuuu aaaa ir nebežinome ka sakyti, kodėl tiek brangiai. Tai visa laimė, kad automobilio remontui jai kas atsitiktų kelionėje buvome sumetę papildomų pinigų rezervą iš kurių ir sumokėjome už leidimus.Beje turėjome ir dar kitų pinigų, nes Laurynas turėjo dar kreditinę kortelę ekstra atvejui. Dar bandėme aiškintis, bet ka galima išsiaiškinti su pardavėja kuri kalba sunkiai. Kažkam pora kartų paskambino, pašnekėjo ir bandė man pirštais paaiškinti kur galima žvejoti. Vienu žodžiu bandau visus nuraminti, kad jau nuvažiavome du tūkstančius kilometrų tai galime sau leisti sumokėti tuos pinigus leidimams. Prisipažinsiu padarėme vieną mažą nusikaltimą, nes nenusipirkome vietinio žvejo leidimo kuris kainuoja 7 eurai vienam žmogui. Tai reikėjo padaryti internetu prieš kelionę tai palikome viską ramybėje, nes buvome įsitikine, kad jų buvo galima nusipirkti toje pačioje vietoje.. Pavažiuojame dar kokius tris ar keturis kilometrus į miškelį ir dabar laukia pagrindinis šios dienos tikslas. Nueiti iki upės. Tai reikės padaryti su 30 ir daugiau kilogramų sveriančiomis kuprinėmis visiems keturiems per mišką kur reikės praeiti 12 kilometrų. Sakėme vienas kitam, kad esame visi jauni ir stiprūs. Reikia išbandyti ir ekstremalias sąlygas. Išskleidėme daiktus po visą kelią ir krovėme į celofaninius maišelius, o toliau į kuprines. Man asmeniškai teko daugiau maisto, Gediminas susikrovė visą alkoholį kiek tilpo, o Laurynui ir Sauliui viskas kas liko: palapinė, puodas dar maisto ir tai tik bendri daiktai be asmeninių drabužių, meškerių ir t.t. Visa laimė turėjome suveržiamūjų gumų ir kai kuriuos daiktus tvirtinome tiesiog ant išorinės kuprinės dalies kitaip viskas nebūtu tilpę.

 

6

Atžyma kur eiti.

 

Pajudame iš vietos. Viskas elementaru. Su licenzija buvo įduotas ir mini žemėlapis su punktyru sužymėtu keliuku. Bandome eiti tais punktyrais ir kas kelis metrus įsmeigtas medinis stulpelis nudažytas oranžine spalva. Niekur nenusukame, nes suku kitaip susigaudyti. Kelias tikrai ne autostrada. Siauras ir pilnas smulkesnių ir stambesnių akmenų. Nesidairai aplinkui tik žiūri kaip teisingai koja padėti, kad neišsinarintum. Ejome ilgai ir nuobodžiai. Visur akmenys kur apsidairai nedideli medeliai kurie tikrai ne katik pradėje dygti, o auga jau tikriausiai keliasdešimt metų. Kuprinės sunkios, nuovargis jaučiasi ir iš po kelionės vairuojant. Dar kartais pajuokaujame, kad koks lokys išlys ir tiksla pasieksime žymiai greičiau. Pusiaukelėje sutinkame du žvejus. Klausiame kaip žuvis. Suomis išsitraukia fotoaparatą ir rodo laimikius. Lašišos sugautos ir vienoje ir kitoje vietoje. Ilgai neužsikalbame ir judame toliau. Taigi šiaip ne taip per 4 valandas atvykome iki prieš paskutinę stotelę. Čia namelis kuriuo galima naudotis nemokamai, malkinė, tuoletas. Viduje krosnis pasišildyti, dujinė viryklė, kažkiek maisto, lovos. Viskas iš medžio. Į galvą netelpa mintis kaip vidurį tundros kažkas pastatė visa tai kai net ateiti iki čia taip sudėtinga. Pailsime ir keliaujame toliau ir jau netrukus po valandos pasiekiame tikslą. Laužavietė tarp dviejų upių kurios įteka į ežerą. Randame į malkinę atremtus muselinius kotus ir pakabintas braidymo kelnes. Suprantame, kad netoliese yra žvejų. Netrukus mums besitvarkant daiktus pasirodo jaunas vyras ir pamaniau tikriausiai yra šansų, kad kalba angliškai. Pasisveikina suomiškai, bet atsakau, kad esu atvykėlis. Įsikalbame apie čia gyvenančias žuvis. Suomis paaiškina kur ir kaip viskas yra. Kur reikėtų eiti ir kokias museles naudoti. Pakviečiu jį prie mūsų laužavietės, ipilu 50 gramų, atpjaunų lietuvišku rūkytų lašinukų ir įduodu į rankas,o tuo tarpu jis stipriai nesipriešina. Vėliau prisijungė jo kolega kuriam mes irgi nepagailėjome lietuviškų aitrių lašų ir lašinukų. Sužinome, kad licenzijos yra pabrangusios ir reikia mokėti už kiekvieną dieną po 20 eurų, o 70 eurų mokestis už savaitę yra panaikintas. Lengviau atsipučiau kai išgirdau tuos žodžius, nes iš tikrūjų maniau, kad pardavėja žiopla. Vėliau paklausiu kaip nameliai pastatyti. Atsakymas paprastas. Žiemą čia metras sniego ir viskas atvežama sniego motociklais. Nežinau ar teisybė, bet girdėjau, kad suomiai tarnaujantys armijoje po pusmečio gali pasirinkti žiema eiti statyti tuos namelius arba pasilikti tarnauti toliau. Kaip ten iš tikrūjų nežinau, bet faktas, kad namelių pristatyta palei visą upę kas keletą kilometrų, bet šito nepaklausiau. Po valandos jie pakyla ir eina bandyti žvejoti dar sykį.

 

7

Upės vaizdas.

 

Nors buvau pavargęs lyg visą konteinerį iškrovęs plytų skubėjau pastatyti palapinę, ištiesti meškerykočius, kažkiek perkandau besišnekėdamas su suomiais ir skubu pamatyti tai dėl ko čia atvažiavau. Prie manęs prisijungia Gediminas ir abu skubame, nes jau kaip ir vakaras 19 valandų, bet kaip minėjau čia nėra tamsos, nes vidurvasarį baltosios naktys ir saulė nenusileidžia už horizonto. Upė nuostabi. Gylis iki kelių, o kai kur ir giliau. Pirmi kibimai. Tenka nuliusti, žuvis sprindiniai 10-15 cm upėtakiukai. Pramėtome apie 2 valandas ir suprantame, kad nuovargis tuoj mus pakirs. Nėra kur skubėti, nes žvejosime dar šešias dienas be paliovos. Gryžtame ir sužinome, kad ežere Laurynas ištraukė lydeką iš kurios jis jau verda žuvienę. Atremiu meškerę į medį ir šoku į palapinę miegoti.

 

8

Lauryno lydeka pagauta ežere.

 

Kitas rytas prasideda nuo arbatos. Ryte valgyti nemėgstu, tačiau prieš išvyką skaitinėjau apie lietuvių kelionę Urale. Tenai prie arbatos užkandžiavo halva. Mes taip pat nusipirkome keletą pakuočių šio skanėsto ir galiu pasakyti, kad halva ne tik skani, bet ir pakankamai soti papildyti rytinį pilvą.

Jau keturi metai važiuoju su dviračiu į darbą apie 16 kilometrų, bet tokio krūvio mano raumenys jau senai neturėjo. Skaudėjo visur. Vaikščiojau kaip sudaužytas senis pensininkas. Rengiamės su Gediminu drabužius, imame meškeres ir einame slenksčiu aukštyn upe. Kai nuėjome apie du kilometrus sustojome ir nusprendėme, kad pradėsime nuo čia. Pirmosios žuvys nedidelės. Buvome sutarę, kad imsime tik po vieną žuvį kiekvienas. Tik tiek kiek norime ir galime suvalgyti. Atvirai pasakius mūsų tikslas buvo kiršliai ir upėtakiai, bent jau minimaliai apie 45 cm tiek vienas, tiek kitas. Kagi pirmoji rimta visos dienos žūklė dovanojo begale žuvų, bet ne viena neviršyjo 40cm.

 

9

Pirmos dienos paimta žuvis. Trys į žuvienę ir vienas jau išfiliuotas.

 

Vakare maistas iš sugautos žuvies, 50 gramų ratuku ir pokalbiai iki vakaro. Sekanti diena ir keliamės žvaliau. Kylame aukštyn upe iki pat atžymėtos ribos vaizduojanti muselinį ruožą nuo kur galima žvejoti.

 

10


Muselinis ruožas. Žvejoti spiningu vienoje upėje draudžiama kitoje galima.

 

Dar aukščiau tuščias tarpas kur visiškai negalima žvejoti. Kiek supratau tai paukščių ar kitų retų gyvunų poravimosi vieta. Rytas šaltas. Termometras rodo plius 6-8 laipsnius temperatūros. Lietuvoje tuo metu virš 30 laipsnių karščio. Uodai visiškai išnyko ir žuvis net neketino pasimaitinti nuo paviršiaus. Teko šukuoti dugną su nimfomis. Rezultatai geresni, nes ir vietos matosi įdomesnės savo vinguriais ir gylių skirtumais. Gedui pavyksta išimti vieną “laivą”. Stambus kiršlys kurį pamačiau iš kito kranto pusės vien todėl, kad jis šoko į orą keletą sykių ir tik po kelių minučių atsidūrė graibšte. Džiaugiamės abu ir rodome nykščius į viršų. Vėliau ir man pavyksta fantastiškai gražioje vietoje ištraukti savo dienos kiršlį. Gryžtame į stovyklavietę ir vėl maistas iš to ką pagavome ir pokalbiai iki vakaro.

 

11


Gražių vietų netrūko.

 

Atostogos įvyko. Jokių telefonų, jokių problemų, vien žvejyba, žvejyba, žvejyba nuo ryto iki vakaro. Sulaukiame kitų svečių. Šalia per 10 metrų įsikūrė grupė suomių vienai nakčiai, bet skirtingai nei pirmą dieną sutikti žvejai šie, net nebando užmegzti pokalbio. Šaltai vaikšto aplinkui, kūrena laužą ir net neketina bendrauti. Nelendame į akis ir galvojame apie sekančią dieną. Kita diena vėl šalta. Tik plius 10, bet nesijaučia. Skirtingai nei pajūryje čia nėra drėgmės ir šaltis ne toks žvarbus. Vėl nuo viršaus iki apačios praeinu ruožą tik šį sykį su galingesniu 8 klasės kotu. Keičiu lašišines muses, bandau ir tas kurias mainiausi su suomiais stovyklavietėje. Šokinėti šokinėja, bet negriebia. Sekanti diena eksperimentams. Bandome ieškoti pažymėto upelio kuriame turėtų būti upėtakių ir lašišų. Atstumas nemažas, bet palengva pasiekiame tikslą ir liekame nusivylę. Upelis apie metro pločio kai kur dviejų. Gylis iki čiurnų. Net gyvybės nesimato. Bandome eiti iki žiočių, bet vaizdas nesikeičia. Einame link stovyklavietės atgal ir patys suprantame, kokią klaidą padarome eidami krantu palei ežerą padvigubindami atstumą. Gryžome vidurdienį kiaurai šlapi, net papildomai gavome ir lietaus. Diena visiškai sugadinta, bet ne viskas prarasta. Atsigeriame šiltos arbatos užkandame ir nueiname į puikią vietą kur gražus krioklys. Lietus lyja smulkiai ir malonumo suteikia nedaug. Visdėlto su Gedu sugebame iš vienos vietos išimti net dvylika gražių kiršlių. Du iš jų paimame kasdieninei žuvienei. Pakeliui atgal randame du raudonikius. Stovyklavietėje Saulius su Laurynu taip pat netryško geromis nuotaikomis turėdami vieną upėtakį ir vieną raudonikį. Upėtakis 35 centimetrų, tai nusikaltome jau antrą sykį, nes legalūs nuo 45 centimetrų kai tuo tarpu legali lašiša 30 centimetrų. Žuvis jau pradeda pabosti ir pjaustome lašinius, svogūnus ir raudonikius. Dar išsiverdame grikių ir gaunasi karališka vakarienė.

 

12


Lašiniai, svogūnai ir raudonikiai. Puikus mišinys.

 

Upėtakis buvo supjaustytas gabaliukais ir mirkomas į miksą. Tai sojos padažas ir japoniškas priedas pavadinimu vasabi. Valgiau pirmą kartą ir galiu patikinti verta pabandyti Sekanti diena ir nebandone eksperimentų. Kylame aukštyn upe ir vėl leidžiamės žemyn iki stovyklavietės tik šį syki visi kartu. Mes su Gediminu iš vieno krano, Saulius su Laurynu iš kito. Viskas puikiai matosi, nes upė ne daugiau kaip 30 metrų pločio. Visiems puikiai sekasi gaudyti kiršlius, o aš bandau lašišą. Mosuoju visą dieną ir be rezultatų. Jau visai buvau nusivylęs kol galiausiai šiek tiek įsiveržęs į priekį žemiau krioklio griebė ir suprantu, kad kantrybė atsipirko. Privedu prie savęs, bet esu toli nuo kranto įsibridęs į patį upės vidurį ir bandau eiti atgal. Mastau: “ dabar tai su vyrais pavalgysime vasabi, normaliai filiuku pasipjaustysime” ir po šitos minties atsikabina. Noriu klykti rėkti, bet niekas nepasikeis. Dar keli metimai ir griebia delninis upėtakis. Suryja  lašišinį dvišakį kabliuką kiek tik eina. Bandau atkabinti, bet suprantu, kad neišgyvens. Kaip paguoda nutrūkusiai lašišai, nors ir vėl nelegalas, bet ką padarysi tenka paimti. Diena smagi. Visi turėjo, bent kažką gero pasikabinę. Saulius sugavo irgi pora tikrai gerų kiršlių ir pagerino savo asmeninius rezultatus.

 

13


Sunku net pasakyti, kokios spalvos kiršlio atspalvis. Gal violetinis, o gal mėlynas?

 

Sekantis rytas kaip į darbą. Rytinė 3in1 kava, halvos gabaliukas ir pirmyn. Ramiai, nesidraskau, apgaudau tik tas vietas kur mačiau lašišų šuolius. Krioklius ir stiprią srovę kur putos net nemėtau. Suprantu, kad ne lašišų metas. Yra vidurvasaris ir lašišos tik pradėjusios plaukti į upes. Šiandien poilsio diena. Kiti net nėjo žvejoti. Dar eidamas pakeliui sutikau tris suomius kurie kepė lašišą ant laužo. Rytoj jie išvyksta nes baigėsi licenzija. Angliškai kalba visi trys. Vienas iš jų gidas. Be jokių paslapčių parodo ant ko pagauta lašiša, kurioje vietoje. Pataria didesnių kiršlių eiti dar aukščiau virš uždrausto ruožo. Dar persimetame keliais žodžiais ir einu link stovyklavietės. . Vakare sugalvojome kvailystę. Radome varlę. Pasiėmėme du spiningus ir butelį degtinės. Sumetėme dugnines į ežerą ant vėgelių ir pasakojome anekdotus net nežinau iki kelių valandų ryto. Nesugavome nieko, bet vieną rimtą  kibimą ant perpjautos varlės turėjome. Su Gedu sutariame ryt ryte eiti aukštyn upe iki kito leistino ruožo.

 

14


Kiršlys kuris iškrito iš rankų fotografuojant.

 

Keliamės žvaliai. Susikaupiame, nes reikės eiti labai daug. Tikriausiai daugiau kaip dvi valandas. Raumenys neskauda, bet kulnai nutrinti stipriai ir skauda po kiekvieno žingsnio. Bet jėgų yra ir kai pirmosiomis dienomis iki ruožo pradžios eidavome su pora pertraukelių, tai paskutiniosiomis dienomis kažkokiu paslaptingu būdu atsirasdavo antras kvėpavimas. Tai prieš paskutinė mūsų žūklės diena, todėl tikėjausi kažko ko, net pats nežinau. Gal rekordo. Pasiekiame tikslą. Gedas pakyla dar aukščiau, o aš bandau ramumose. Tai vieną tai kitą vietą apgaudau ir einu žemyn. Visai netikėtai tiesiog užmetęs nimfutę ir eidamas palei krantą žemyn sugriebia žuvis ir paprašo apie 10 metrų valo. Lieku nesupratęs. Tai gal pagaliau upėtakis,bet mano nuostabai lydeka tiesiai į lūpos kraštą. Matau Gedas pasiveja mane ir sako viršuje šokinėja. Tris dienas bandžiau gaudyti lašišas ir kodėl ji turėtų užkibti būtent dabar. Bet nuojauta ir žvilgsnis vis žiūrėjo į tą pusę, kai galiausiai nusprendėme pabandyti laimę, nors buvau pasiėmes lengvesnės 5 klasės meškerę. Jai jau nuėjome tiek kilometrų tai pakilsime upe dar tuos kelis šimtus metrų.

 

15

 

Gedui liepiu nuimti mažas museles pririšu lašišinę ir rodau kur mėtyti, o pats brendu į kitą upės pusę. Rišu lašininę musę. Griebia kiršlys, vėliau dar vienas ir galiausiai sugriebia didžiausias mano kelionės kiršlys 46 centimetrų. Tuo tarpu kol filmuoju Gedas pagauna savo pirmą gyvenimo lašišą. Klausiu jo kur tiksliai šokinėja. Jis nurodo didelį akmenį, pabrendu arčiau ir netrukus užkimba tai ko taip ilgai laukiau. Lašiša ant kranto. Patenkintas savimi, nes pavyko. Abu ekstazėje ir ėjimas atsipirko su kaupu. Leidžiamės upe žemyn. Sustojame fantastiškai gražioje vietoje. Prasiskiria ir vėl susijungia. Įdienoja, išlenda saulė, vėl pasirodo uodai tuo pačiu pasirodo ir pirmi žūvų požymiai paviršiuje. Pastebiu vieną gerą. Užmetu prieš srovę ir sugriebia geras kiršlys. Nesugraibau ir iškrenta iš rankų nespėjus tinkamai nufotografuoti. Pastebiu dar keleta ratilų paviršiuje ir dar du gražuoliai švyti mėlyna ar violetine spalva kuriuos parsigyniau iš 25 metrų atstumo. Tai geriausia diena iš visų. Tik gaila nėra didelių upėtakių, o jų suomiai sakė tikrai nėra ko tikėtis iki pat vėlyvo rudens arba ankstyvaus pavasario.

 

16


Vakarienė.

 

Tenka gryšti ir vargas kai lašiša velkasi palei žemę. Saulė kaitina be gaileščio. Šiap ne tai gryštame šlapi nuo prakaito. Braidymo batų vailokai visiškai atplyšo nuo akmenų spardymo. Vakare puota. Valgome lašišą ir sūdytą ir keptą. Beto buvo su ikrais tai ir jų paragavome. Paskutinė diena kai galima buvo paimti patelę virš 60 centimetrų.

 

17


Miškais ir upeliais.

 

Paskutinė diena. Net rankos nekyla žvejoti. Mėtau valą vangiai ir žinau, kad sutarėme per pietus jau rinktis daiktus ir eiti atgal iki automobilio. Nuotaika slogi. Negi jau viskas baigėsi. Ilgai netrunkame ir daiktai sukrauti. Atgal eisime žymiai tuštesni. Stovykloje paliekame daug maisto, prieskonių, tentą. Įrašome didžiausius savo laimikius į žurnalą ir einame atgal. Įveikiame atstumą visa valanda greičiau. Riedėdami atgal mastome apie praėjusią žūklę ir ateities keliones.

 

18


Į žurnalą visi žvejai įrašo savo vardus.

 

Smagu pabūti gamtoje su draugais, pabėgti nuo problemų ir rūpesčių, ten kur nėra nakties, ten kur nėra paslapčių ir ten kur gali palikti savo daiktus už penkių kilometrų ir žinoti, kad jų niekas nepaims. Gali bijoti tik vieno miško žveries.

 

19


Meškos pėda netoli besibūriuojančių elnių.


 

Gamtovaizdis:

20

21

22

23

24

Kagi kaip visada pabaigoje rašau “Susitiksime prie vandens!

Artūras Sakalauskas
www.pyla.lt