Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Neris, rugpjūčio 21 d., antradienis

"Bonusas" - žvejų sportininkų naudojamas žodis, reiškiantis didelę žuvį, užkibusią žuklės metu. Kilęs iš anglų kalbos žodžio bonus, reiškiančio premija.

Dėkoju už kantrybę, pakantumą mano rašliavai ir ačiū, kad skaitote bei domitės.Žinia, niekam ne paslaptis, kad žvejojantys sportinei žūklei skirta įranga žvejai naudoja specifinius kotus, jau nekalbant apie itin mažų kabliukų, plūdelių ir plonų valų naudojimą.Tai daroma dėl kelių priežasčių. Pirma, žvejojantis tokia įranga žvejas jaučia didelį malonumą ir ne taip pavargsta. Antra, prie nuplonintų sistemėlių žuvis tikrai mažiau baidosi. Ir trečia, toks žvejybos būdas apriboja žvejui užmetimo atstumą nuo kranto bei yra didelė tikimybė, kad bonusas nutruks. Tačiau kokia palaima laikyti tokį bonusą pakirtus ir dar srovėje, kai tavo galimybės ribotos, o žuviai suteikiama galimybė kovoti už save. Na, o kai didelė žuvis alkana ir laikosi arti kranto, tai ją sužvejoti didelio meno nereikia, bet..

Pradėkime gal nuo to, kad sportinė žūklė daugiau apima kitus tikslus, nei mėgėjiška. Čia norima per kuo trumpesnį laiką sugauti kuo daugiau žuvies, o mėgėjiškoje žūklėje kitaip. Gali 3-5 kartus grįžti tuščias, o 6-tą kartą parvilksi kokį didesnį lyną, karšį ar lydeką. Kiekvienam savo. Be to, mėgėjai žvejoja vos tik švinta, o sportininkai dienos metu, kai daugumas jau grįžta iš žvejybos. Išimtis, kai sportininkas žvejoja savo malonumui. Tada jis gali keltis su pirmaisiais saulės spinduliais. Tada lieka tik viena skirtumas tarp mėgėjo ir sportininko – atstumas, kuris vienam ribotas, o kitam ne. Tačiau tokiu atveju sportininkas naudoja savotišką priešnuodį – specialiai tam pagamintus brangius jaukus. Ir jei didelė žuvis bus per atstumą, kurį įmanoma pasiekti, tada ir sportinės žūklės entuziastas ją pasigaus.

Laikrodis rodė be trupučio 6 val. ryto. Lėtai švito, o aš laukiau atvažiuojant draugo su mašina. Alvydas vokišku tikslumu įvairuoja į kiemą ir mes po penketo minučių pajudame. Bandysime pakartoti sekmadieninį dublį, o kaip mums tai seksis pažiūrėsime.Svarbu "išeiti iš nulio" ir grįžti ne tuščiomis, kad neapsijuokti patiems prieš save.

Nežinau kodėl, bet mums pažvejojus vieną kitą kartą vis atsiranda noras surasti naujus žvejybos plotus. Lygiai tas pats ir su žvejyba. Kai žuvis aktyvi ir kimba be paliovos, mums, sportinės žūklės šalininkams, visada knieti ne maišus prilupti, o išbandyti kaip kibs ant antro, trečio, ketvirto masalo. Visada rūpi naujovės, jaukų įvairovė ir pan. dalykai. Kitas tik trauktų žuvį po žuvies ir džiaugtųsi, o mums tai tas rūpi, tai anas.

Aišku, naujų vietų paieškom mes randame patys sau pasiteisinimą. Visada norisi naujų duobių, gylio perkritimų, o suradus kažką tinkamo, tikiesi tuo pačiu ir žuvies įvairovės. Štai todėl ir traukia mus labiau tekantis vanduo už stovintį, nors niekada stovinčiam vandeniui nesakome: "ne". Kas žino, kada vėl būsi žmogus priverstas grįžti atgal. Keisti žmonės tie "sporcmienai".

Ir visai elementaru, kad ruošiantis žvejoti naujoje vietoje, visada būtina perskaityti upę, nes kitaip gali tekti labai stipriai nusivilti. Nežinant upės dugno reljefo žvejoti turi lyg būdamas aklas ir pasikliauti grynu atsitiktinumu. Todėl ir šį kartą Alvydukas pasiėmęs štekerį "skaito" upę.

Visada pradedama nuo artimesnio atstumo ir taip centimetras po centimetro ištyrinėjamas visas dugnas. Idealu būna, kai surandamas nors koks pagilėjimas, o tiksliau jo pradžia – gylio perkritimas ir duobutės pabaiga – išėjimas. Visi žinome, kad tokiose vietose užsilaiko žuvis, nes ten daugiau ji randa sau tinkamo maisto.Štai į tokias duobutes ir žvejai stengiasi sumesti savo jaukus.

Draugui pavyko surasti duobutę su 10-20 cm pagilėjimu ir tai nuteikė jau optimiškai, nes atsirado viltis, kad ši žvejyba ir turėtų būti sėkminga. Netrukus buvo sumesti iš anksto paruošti jaukai ir pradėjome žvejoti. Visada masina nežinomybė, naujovės, mažai žinomos ar visai nepažystamos upės ruožai. Kartais tai atneša sėkmę, o kartais būna ir atvirkščiai.

Nežinau kiek truko laiko, nes aš taip pat žvejojau ir buvau užsiėmęs savais reikalais, kai išgirdau džiaugsmo šūksnį.Gražus, virš dviejų kilogramų karšis puikavosi draugo rankose tik ką išimtas iš graibšto. Šaunu, gera pradžia. Įdomu kaip seksis toliau.O tuo metu aš...

Ištraukiu pirmą savo rytinį žiobrį. Smagu ir man, kad taip prasideda žvejyba. Prabėga gal kelios minutės, o mano viršūnę lenkia dar vienas gražuolis žiobris. Trumpa kova ir žuvis graibšte pozuoja prieš objektyvą. Žuvis sidabrinio – geltono atspalvio, didelė, gerai įmitusi ir džiugina akį.

Matyt labai gerai ir greitai suveikė jaukai, kurie buvo lygiai tokie patys, kaip praeitą žvejybą, tik dar labiau prisotinti musės lervomis, uodo trūklio lervomis ir nedideliu pinkų kiekiu. Kibimas sekė kibimą, žuvis žuvį, bet atitrūkimų netrūko ir šį kartą. Suskaičiavau, kad šiandien per žvejybą man atsikabino šeši – septyni realūs bonusai, bet nusiminti nebuvo ko, nes žinojau, kad sekantį kartą kai jie užkibs bus dar truputį ūgtelėję. Na, o tie kuriuos pavyko ištraukti, buvo fotografuojami.

Būčiau neteisus jeigu pasakyčiau, kad man kibo vien žiobriai. Tikrai ne. Kaip ir praeitą kartą, taip ir šiandien vėl pagavau gražų šapalą. Jonavos sportininkai yra sakę man, kad jų čia netrūksta, o ypač jie būna aktyvūs ir nemažai jų sugaunama rudeniop ant taip vadinamo Jonavos batono. Sakė, kad papuola ir net po kelis kilogramus sveriančių egzempliorių. Jie žvejojama su mach tipo kotais, o kol kas man šiandiena puikiai jie kimba ir ant penkiukės.

Nežinau ką tai galėtų reikšti, bet šį kartą pavyko sužvejoti net keturis grūžlius. Sako, kur grūžliai, ten švarus vanduo. Gali būti ir taip, neneigiu tokios hipotezės, bet šiandien jie buvo labai aktyvūs ir noriai atakavo mano masalus.

Pasikeisdami vietomis su grūžliais mane "atakavo" ir ~60-80 gramų tesveriantys smulkūs ešeriukai. Pakirtus jie taip sugebėdavo priešintis, kad pirmomis sekundėmis rodėsi, kad užkibo rimtesnė žuvis. Šie dryžuotieji irgi buvo aktyvūs kaip niekada ir tai savaime suprantama, nes vagyti nori visi.

Taip man bežvejojant ir atsipalaidavus pajuntu, kad įkertu kažką "truputį" rimčiau. Ir tas "rimčiau" daro lėtus stiprius smūgius po vandeniu bei visiškai nenori kilti į paviršių. Suprantu tik tai, jog čia ne žiobris ar ešerys. Smalsumas kovoja su protu, bet šaltakraujiškumas nugali. Nors ir labai norėjosi kuo greičiau pamatyti tą bonusą, bet išlaukiau savo valandos – nualinau žuvį iki kol ji iškilo į paviršių. Pasirodo tai gražus kilograminis karšis, apie kurį slapta svajojau jau ne pirma žvejyba. Valiooooooo – bus kepsnys šeimininkei.

Ištraukus tokią žuvytę leidžiu sau šalia jos kukliai papozuoti.

Karšis susigundė mano pateiktom uodo trūklio lervom.Turiu pastebėti, kad žvejoju visada nedideliais kabliukais kas buvo ne išimtis ir šį kartą. Naudojau vėl "Drennan" firmos 16 numerio kabliuką, kuris yra kaltinis ir itin tvirtas. Dar vienas jo privalumas - ttruputį į vidų lenktas smaigalys, kuris neleidžia kliūti kliuviniams darant pravedimą dugnu. Patogu ir patikima.

Na ir, sakykite, kokia čia būtų žvejyba jei nekibtų jo "Didenybė Ponia Aukšlė". Iš pat ryto matyt ji dar nebuvo prabudusi, nes aktyvumas jos buvo gana pakenčiamas, bet vėliau... Ir taip tęsėsi iki to laiko, kol su jaukais neprisiviliojau bonusų, kurie šią mažą žuvytę praktiškai išstūmė iš mano žvejojamos zonos.Tačiau buvo metas, kai ji davė apie save žinoti ir sugebėjo kiek panervinti.

Vienu metu žuvies aktyvumas kiek prapuolė ir mane apėmė abejonės, ar viską gerai darau. Rodos ir šeriu normaliai, ir gniužulus nedidelius sumetu, o žuvis lyg užburta, nekimba nors tu ką. Ir tuomet padariau tai, ko varžybose niekada nedarau. Sumečiau vietoje įprastų 2-3 jauko gniužulų net šešetą ir ėmiau laukti. O laukti teko neilgai.

Kuomet pakirtau, tai pamaniau, jog eilinis gražus žiobris, bet tik tie judesiai ir smūgiai kiek ne tokie kaip įprasta buvo. Tačiau maža kas nutinka tom žuvim po vandeniu. Ir tik kai išsikėliau į paviršių pats išsigandau. Ne, ne žuvies didumo, o meškerytė kad nelūžtų. Kuo aš tada aukšlytes per varžybas žvejosiu, pamaniau. Kova truko gal 5-10 minučių. Žuvis lyg užburta niekaip nenorėjo plaukti artyn kranto ir gelbėjo tik tai, kad ji plaukė prieš srovę. Aišku, tas plaukimas prieš srovę sąlyginis ir truko jis neilgai, nes vėliau karšis gavęs du kartus po "gurkšnį" oro ėmė rimti ir leisti atsigulęs ant šono pasroviui. Čia jis ir buvo paimtas.

Žvejoti buvome nuplanavę kiek ilgiau, bet sveikas protas to daryti neleido ir sufleravo, kad šiandiena ko gero užtenka, todėl žvejybą baigėme vidurdienį. Draugas šį kartą truputį "pasikuklino" ( Dieve duok visiem tokius laimikius), bet rezultatu liko patenkintas.

Vėliau, važiuodami mašinoje mes įsikalbėjome ir pasirodo supratome būdami ant kranto vienas kitą be žodžių. Alvydas ir aš praeit kartą žvejojome masalui naudodami tik musės lervas ir pinkas, o šį kartą abu išbandėme uodo trūklio lervas ir likome nenusivylę. Dirbo gerai visi gyvuliniai masalai.

Mano karšiukas šį kartą "nedatraukė" iki trijų kilogramų viso puskilio, tačiau manau kaip plūdininkui ir toks rezultatas visai pusėtinas. Esmė tame, kad man pavyko srovėje su penkių metrų botu esant nedideliam kabliukui suvaldyti tokį monstrą. Patikėkite, kiti ir su rimtesne įranga būtų turėję vargo, o čia adrenalino tikrai netrūko. Emocijos liejosi per kraštus, bet meistriškumas paėmė viršų.

Einant po truputį prie pabaigos noriu pasakyti, kad jei aną kartą žvejojau ryte su penkiuke, o vėliau su septinke tai šį kartą nuosekliai visą laimikį pavyko sužvejoti su penkiuke. Buvau jai "ištikimas" iki galo ir tik vieną kartą (aprimus kibimui) buvau pakeitęs sistemėlę į ženkliai sunkesnę. Kaip ji dirbo, sunku pasakyti, nes iš karto to negali žinoti. Teks išbandyti dar bent keletą kartų, kad rasti atsakymą į šį klausimą.

Dar kartą grįžtant prie bonusų temos noriu pasikartoti, kad žuvį suvilioti gal ir nėra ypatingai sunku, o štai ją išlaikyti vienoje vietoje arba ištraukti su tokia įranga yra menas. Kiek esame prisiklausę visokių istorijų, kaip lūžta kotai, nelaiko valai ir panašiai. Noriu pasakyti, kad jei teisingai "vesime" žuvį, taisyklingu kampu laikysime meškerę, tai ištraukti galėsime bet kokį bonusą. Patikėkite seno žvejo žodžiais.

Praeitą savaitę gana daug dienų pūtė šiaurės vakarų, vakarų vėjai, o šiandien pūtė rytų, pietryčių vėjas ir tarpais gana gūsingas. Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, kad gerai prisitaikius ir parinkus teisingą taktiką visada galima sužvejoti didesnių, mažesnių žuvų ir ne vieną ar dvi, o truputėlį daugiau. Ne vėjuose esmė, ne meškerėse, o tame kaip mes elgiamės gamtoje, kaip prie jos prisitaikome.

Be viso to niekada nepamirškime po savęs susirinkti ir nepalikti prišnerkštų žūklaviečių, turėkime visada tvarkingus žvejybos leidimus, saikingai ir su galva žvejokime, visada suteikime galimybę ir savo varžovei – žuviai pakovoti, suteikite šansą ir atminkite, kad elgtis reikia visada kaip tikram vandenų šeimininkui ir taip kaip jūs norėtumėte, kad elgtųsi su jumis.

Po žvejybos viską susitvarkę ir palikę švarias vietas kur žvejojome mes dar neskubėjome namo.

Mums knietėjo vėl ir vėl naujos nepažintos vietos, kiti žvejybos plotai. Taip, taip, nesijuokite, bet tokie jau nenuoramos esame. Žinoma, smagu antrą kartą sugrįžti į tą pačią vietą ir gerai pažvejoti, bet kaip tada kalbos apie naujus vandens telkinius, upių ruožus be kurių neįmanoma būtų žvejyba.Gal iš šono ir atrodo kvailai, bet juk taip kartais norisi pabandyti ten kur nebūta.

Na, o dabar tikrai iki sekančių susitikimų prie vandens.