2012-08-04, Mažeikiai

Šeštadienį sugalvojau patikrinti, ar jau visi žiobriai išplaukė jūron. Susiradau vietelę pavėsy ir 16 val. pradėjau žvejybą.

Tik šiek tie pasišėrus ir užmetus, normalus kibimas, kertu, smūgio nėra, ištraukiau, pavadėlio nebėra. Belieka tik pečiais traukyt, kaip čia taip.

Paskui gal dvi valandas tyluma ramuma. Retkarčiais suklibina, bet jaučiasi, kad ,,mėlačius", pakirst neįmanoma. Galop perrišu plonesnį pavadėlį ir mažiuką kablį. Po truputį pradedu ištraukti tai tokį.

tai tokį žuviuką:

Ištraukus gal 5-6 kuojas, galų gale normalus kibimas, kertu, yra. Priešinasi neblogai, bet patraukus tik kelis metrus, atsikabina... Ėch, belieka nusispjauti....

Vėl užmetu, vėl ne už ilgo meškerės galas užtikrintai linksta, kertu, pasipriešinimo nejaučiu, ištraukiu, nebėra kabliuko. Visgi normalesnėms žuvims šis valiukas per plonas. Užrišu pavadėlį 0,16 mm ir kablį jau didesnį.

Per nervus vėl ,,grajina" smulkmė, kurio jau nebegaliu pakirsti. Vakarėja, saulutė netoli laidos, galvoju, turėtų sujudėti ir didieji monstrai.

Pagaliau pavyksta pasižiūrėti, kas čia man pavadėlius traukė:

Išsegęs kabliuką pamatau, kaip tam neklaužadai iš burnos kyšo valo galas. Teko jam atiduot jį man, nors kur aš jį bedėsiu.

Įdomumo dėlei pasakysiu, kad mažiukas kabliukas žarnose niekur nebuvo įsmigęs ir jau buvo atsidūręs netoli "išėjimo".

Pradėjo visiškai temti, o naktį iš manęs žvejys ne koks, teko pakuotis namolio....

Bobis