Evil Dažniausiai karpininkas

2012-03-29-30

Dėl tokios ankstyvai sušalusios žūklės reikia kaltinti ne ką kitą, o Lietuvos Karpininkų Asociaciją, kuri prieš savaitę surengė puikų pavasarišką renginį – karpinių jaukų parodą. Į užeigą, esančią netoli Kauno, tą šeštadienį gausiai sugužėjo karpininkai iš visos Lietuvos. Visą dieną bendravome su meškerės broliais, uostinėjome, čiupinėjome, ragavome ir visaip kitaip testavome visą Lietuvoje parduodamą karpinių jaukų ir masalų asortimentą. Labai ačiū organizatoriams už tokį nuostabų renginį!

Deja, karpinių jaukų paroda turėjo ir neigiamų pasekmių... Nežinia kas labiau: ar pavasariška saulutė, ar parodoje uostytų boilių ir dipų kvapai trenkė galvon, kad jau savaitės pradžioje su Eixo pradėjome žvalgytis į orų prognozes, ieškoti bendraminčių “durnelių” ir, dairytis atitirpusių balų. Viskas blogai – prognozės į savaitės pabaigą žadėjo žiemą sugrįžtant, bendraminčiai karpininkai, išgirdę mūsų užmačias, sukiojo pirštą ties smilkiniu, o ledas dar stovėjo ant visų laukinių ir kultūrinių balų.

Jau tarsi ir buvome susitaikę su mintimi, kad savo karpines ambicijas dėl prastų orų reiks dar padėti į spintą mažiausiai dviems savaitėms, kai Kęstutis, Didelių žuvų tvenkinio Punioje šeimininkas, trečiadienio vakarą pranešė, jog tvenkinyje liko tik ledo likučiai. Sprendimas su Eixo priimtas bematant – važiuojamt ketvirtadienį po darbų ir aukojam darbingą penktadienį, kad tik numalšintumėm karpines “lomkes”.

Deja, ketvirtadienio rytą Vilniuje lijo, buvo +1 ir pūtė stipriai šlykštus vėjas. Prieš darbą nešiojausi daiktus į mašiną ir šventai tikėjau, kad vakare iš darbo važiuosiu ne žvejot, o vėl namo. Ir visą karpinę mantą vėl nešiuos atgal į spintą. Jau prieš piet, pasiskambinę su Eixo, nusprendžiam, kad oras per šlykštus, jog judėtumėm iš namų.

Praslenka niūri ketvirtadienio diena ir likus valandai iki darbų pabaigos Vilniuje trumpam nušvinta saulutė. Tų kelių spinduliukų užtenka, kad skubiai pakeistume savo nuomonę. Jau po valandos, susikrovę visą mantą ir šiltus rūbus bei žieminius miegmaišius pajudame iš Vilniaus. Skambinu Kęstučiui į Punią: “Atvažiuojam”. Kęstutis kurį laiką tyli į ragelį, po to tyliai prataria: “Pas mus šlapdriba... Gal klaidą darot?”. Bet jau viskas – dinamitas uodegoj, net jei ledas bus, prasidaužysim meškerėm properšas :)

Punia mus pasitinka vėjuota ir banguota, tačiau su dideliu tarpu tarp debesų, žadančiu, kad artimiausią valandą nelis ir nesnigs. Iki sutemų laiko ne per daugiausia, todėl palapinių statymą ir “gerbuvio” įrengimą paliekam sutemoms. Pirmiausia – jaukinimas ir meškerių užsimetimas. Pirmą kartą šiemet išsipakuojant meškeres, statant stovą ir rišant sistemėles užlieja dvejopi jausmai – norisi neskubėt, paglostyt kiekvieną ritę, statyti stovą, atsitraukti, pažiūrėti, ar jis tiesiai stovi, vėl perstatyti ir t.t. Deja, tam pasimėgavimui laiko nėra – eilinis lietaus (o gal sniego) debesis kyla iš vakarų. Užsimetinėt meškeres tenka jau per lietų, todėl PVA kojinių kol kas nededam.

Puolame maišyti pašarus. Iš tikrųjų, nėr ten per daug ką maišyti, nes ingredientai tik du: mano jau aprašytoje parodoje įsigyti naujojo brand’o BH Ocean Fruit boiliai ir tų pačių gamintojų Jungle Berry peletės. Dalį boilių smulkiname, dalį supilame nesmulkintų, sudrėkiname peletes, šiek tiek sumaišome ir pradedame jaukinti su Spomb’a. Įpusėjus jaukinti, jau prietemoje, nutrūksta spod’o shockleaderis ir spomba lieka tvenkinio viduryje. Nieko, rytoj susirasim kur nors plūduriuojančią prie kranto. Atasarginės spombos net nesirišam – taip įsijautę šėrėm pavasariškai kvepiančius BH jaukus, kad pamiršom, jog ežere, tik vakar išsilaisvinusiame iš ledo, dar žiema, todėl peršerti nevalia.

Sutemus statome palapinę, užuovėją ir vakarieniaujame. Vėjas klaikus – signalizatorių jautrumas sumažintas, o jie vis tiek pypsi su kiekvienu vėjo gūsiu. Lietus vis dar neleidžia užsimesti PVA. Apsivelkame žieminius kostiumus ir sėdime užuovėjoje, žiūrėdami į tamsą ir gurkšnodami puodelį po puodelio arbatos. Skambina Kęstutis – nors jam nuo namo iki mūsų keli šimtai metrų, jis atviras: “Vyrai, tokiu oru aš net šuns į lauką neleisčiau”. Mes su Eixo tik paauglškai krizenam: kiek metų žiemą Ignalinos atominės elektrinės kanale atgaudėm, kiek vėgėlių Nemune belaukiant šalom ir šlapom, todėl į orą dėmesio nebekreipiam. Tebūnie oras ir nekoks, tebūnie ir nepagausim (o greičiausiai ir nepagausim), tačiau sezonas jau atidarytas – meškerės jau užmestos, stovai jau ant kranto ir laukia puiki nakvynė gryname ore. Taip besidžiaugdiant (o gal besiguodžiant) nepastebime, kaip aprimsta vėjas ir nustoja lyti. Keisčiausia, kad periodiški signalizitorių pyptelėjimai nedingsta net vėjui nurimus. Suverčiam kaltę karšiams, kurie, pasak tvenkinio šeimininko, per paskutinius metus paūgėjo net iki 3 kg svorio.

Artėja vidurnaktis – ruošiamės PVA kojines. Kojinių turinys toks pats, kaip ir jauko – smulkiai trinti BH Ocen Fruit boiliai ir peletės. Visą tą gėrį dar užpilame parodoje įsigytu tų pačių BH Enzyme Extract skysčiu. Dar teko telefonu BH gamintojo puslapį panaršyt, kad tikrai įsitikintintume, jog šis skystis yra „PVA friendly“, t.y. jį galime naudoti kojinėse. Kojinytės gavosi kaip tikri karpiniai saldainiukai – kremiškai vaisinis Ocean Fruit su lengvu Enzyme Extract smirduku. Net rankų nesinorėjo plautis :)

Viskas. 23:30 pagunda karališkai išsimiegoti šiltuose miegmaičiuose gryname ore paima viršų ir lendame į palapinę. Jei naktį kibimo nebus, permetinėti meškerių tikrai nesikelsime.

Na, ir aišku kaip visada karpių žūklėje – tik įlįsk į palapinę, būtinai pyps... Eixo Delkim peidžeris kriukteli nedrąsiai. Kol skubiai aunamės batus ir lendam iš palapinės, žuvis ritės nevynioja, o tik kiloja beždžionę. Velnias, negi karšis... Eixo kelia meškerę ir meškerė lenkiasi visai ne karšiškai! Stiprūs, tačiau lėti ir tingūs smūgiai aname valo gale. Nors karpis dar žiemiškai apsnūdęs, Eixo neskuba ir mėgaujasi kiekviena traukimo akimirka. Po kelių minučių karpis jau graibšte. Ir tada karpinę Punios ramybę suplėšo nekuklūs ir necenzūruoti mūsų džiaugsmo šūksniai.

Karpis užkibo ant to paties pašarinio BH Ocean Fruit boilio. Nuo šalčio drebančiom šlapiom rankom klojame matą ir ieškom svarstyklių ir fotiko. Lygiai 10 kg! Nusifotografuojam ir dar prieš paleisdami apžiūrim pirmą šio atvirojo sezono mūsų (o gal ir visos Lietuvos) karpioką – gražus veidrodukas, bet dėl nejudėjimo dar visas aplipęs dėlėmis. Karpį paleidinėjame vos ne dainuodami iš laimės – tik dabar suvokiam, kad tikrai nesitikėjom kibimo.

Tik paleidus karpį signalizatorius užpypsi pas mane. Vaizdelis panašus – beždžionė šokinėja, tačiau ritės nevynioja. Net neabejoju, kad ir man užkibęs karpis. Deja... parsitraukiu gal 2,5 kg karšį. Nėra laiko nervuotis dėl to karšio – reikia skubiai dėt PVA ir mest meškerę. Tokia jau ta karpių žūklės itin šaltame vandenyje specifika – jie dažniausiai sujuda būtent tamsiu paros metu.

Pasidarom dar arbatos – miegai išlakstė, o ir lįst į palapinę dabar būtų nei šis, nei tas. Staiga aiškiai tyloje išgirstame... karpio šuolį?! Neblogai – vandens temperatūra 3 laipsniai, oro - +1, o čia karpiai šokinėja! Dar kelios akimirkos ir lekiam prie Eixo stovo – signalizatorius vėl pypsi. Šį kartą ir Eixo traukia karšį, tik mažesnį, nei maniškis. Kol jis permetinėja meškerę, paknopstom per pažliugusį molį lekiu link savo stovo – šį kartą jau girdžiu ne tik signalizatorių, tačiau ir vyniojamą ritę. Kertu meškerę ir prasideda mano palaimos akimirkos – pasimėgaudamas traukiu pirmąjį savo karpį. Jis spardosi pikčiau, nei Eixo veidrodukas – maniškis prie kranto ir į pernykštes žoles įlindo, ir vėl į vidurį metėsi. Jau graibšte matosi, kad karpio pilvukas didesnis, nei pirmojo. Ir vėl indėniški pergalės šūksniai! Programa minimum, kuri sutapo su programa maksimum, įvykdyta! Sveriam ir fotografuojam maniškį veidroduką – 12,3 kg. Užkibo ant to paties kvapo – BH Ocean Fruit, tik boilis šį kartą plaukiantis.

Paleidę karpį suvokiam, kad tikrai neužmigsim dar ilgai. Eixo keliauja į mašiną – kažkur ten turėtų būti viskio butelis, dabar jau yra proga ir po 50 įsipilt. O aš tamsoje su kobra dar šiek tiek palesinu boiliais žūklavietę. Geras dvi valandas sėdime užuovėjoje žemo starto pozicijoje – juk dabar jau net abejonių nėra, kad dar kibs. Negali nekibti. Deja, gali. Per dvi valandas signalizatoriai nė karto net nepypteli – matyt tokioje temperatūroje maitinimosi laikas buvo labai trumpas. Antrą kartą lendam į palapinę miegot. Nebus pikta, jei ir nekibs daugiau – ir taip laimikiai viršijo lūkesčius. Užmiegu vos tik įlindęs į miegmaišį ir atsibundu tik 7 ryto. Savijauta fantastiška – nieko nėr geriau nei miegas gryname ir šaltame ore (aišku, jei karpinis miegmaišis tam reikalui tinkamas). Eixo man nustebusiam pasakoja, kad naktį dar du kartus kėlėsi karšių traukt. Nieko negirdėjau... Žvaliai keliamės nuo gultų ir lendam lauk iš palapinės. O ten... visiška žiema. Viskas aplink apsnigta ir balta. Nustembame, tačiau net ir apsidžiaugiame – balta spalva gražiai užmaskavo šlapią molio pliurzą ant kranto.

Permetinėjam meškeres ir pusryčiaujam. Oras nei šioks, nei toks – tai lyja, tai kruša, tai saulė. Ant kranto prabūname iki penktadienio 3 valandos po piet. Pasiseka – vėjukas ir saulutė net palapinę ir užuovėją išdžiovina  - susipakuojam visiškai sausas. Per tą laiką, kol buvome ant kranto meškerės pratylėjo. „Ko gero dar anksti karpiams, per šaltas vanduo“, - krizenam abu su Eixo pakuodamiesi daiktus. Dabar gali vėl šalti, snigti, ledas atsirasti – mėnesiuką mes būsim ramūs...