Evil Dažniausiai karpininkas

2012-03-17

Mano ir dar kelių mano žūklės bendražygių poledinės žūklės įpročiai gana vienodi ir konservatyvūs. Jei pavyksta dar gruodį užlipti ant ledo – viena lydekų žūklė su vėliavėlėmis. Dar viena žvejyba skiriama ešerių paieškai. Visą kitą laiką iki atviro vandens skiriame ežerinių ir Kuršmarinių stintelių žūklei.

Kadangi praėjęs savaitgalis buvo numatytas poledinės žūklės sezono uždarymui, visą savaitę net neabejojome, kad eilinį kartą važiuosime į Asveją. Bet, kadangi Asveja šiemet stintelėmis nedėkinga, o Kuršmarinių stintų kai kurie iš mūsų prisigaudę iki soties, Eixo į savaitės pabaigą pasiūlė įdomesnį variantą – važiuoti baltos žuvies. Juk atlydys. O žvejai sako, kad per atlydį balta žuvis kimba. Tebūnie, patikėsim ir važiuosim „karšiaut“.

Nesakau, kad esame diletantai, tačiau dažniausiai žiemos metu (išskyrus stintelių žūklę) važiuojame ir gaudome tai, kas kimba, o ne tikslingai renkamės vienos ar kitos žuvies žūklę. Ko gero, taip elgiasi pusė Lietuvos žvejų – gręžia eketę, kišą bele kokią avižėlę ir virpina judesiais „subalansuota ešeriui, bet tiks ir kuojai“. Todėl nors kartą nusprendėme pasiruošti šiek tiek padoriau savo „tikslinei“ žūklei. Pirmiausia, dar namie, susirišame po plūdinukę: du kabliukai viršuje ir švinukas apačioje. Antras darbas – sugalvoti, kur važiuoti. Prisimenu, kad prieš 7 metus viename ežere esu keletą puskaršiukų pagavęs. Tiks!

Tagi, šeštadienį, gerokai pasivėlinę (jau buvo 8:30) užlipame ant nedidelio Molėtų rajono ežerioko. Keista, kad ant ledo nė vieno žmogaus. Patyrusio “vietinio” intonacija (visgi 7 metai neištrynė mano atminties) pasakoju Eixo, kas čia kur turi kibti, kur gręžti ir kur jaukinti. Pasirenkame 3 vietas jaukinimui – ant nedidelio sėkliuko, kur matosi ne viena ekečių pora su nuorūkų ir saulėgrąžų lukštų krūvelėmis. Faktas kad čia baltą žuvį žmonės gaudo. Antrąją vietą jaukiname arčiau kranto, čia, jei nekibs karšiai, tikimės popietinio kuojų kibimo. Paskutinė jaukinama vieta – 8,5 metrų gylyje esantis nedidelis šlaitukas. Į visas eketes dosniai pripilame Timar Mix juodo jauko su anyžiais. Jauko efektyvumu net neabejojame – puikiai žinome, kokius stebuklus su šiais jaukais darė mūsų draugai iš “Šiandien kimba”.

Sėdim valandą ant sėkliuko. Aš šventai įsitikinęs, kad vietą pasirinkome puikiai ir tik laiko klausimas, kada čia ateis karšiai. Juolab ir senosios eketės rodo, kad čia buvo daug sėdima ir jaukinama. Deja, nei plūdelė, nei sargelis nei pas mane, nei pas Eixo nekruta. Kartas nuo karto su avižėle aplankstome kitas jaukintas vietas – ten irgi tuščia. Dar pasėdėjęs puolu ieškot ešerių – trankausi palei nendres, šlaitelius, gręžioju, virpinu – anei bakst. Jau greit vidurdienis, o mes ne tik kad be žuvies, bet ir be kibimo sėdim. Eixo jau pradeda keiksnoti mano pasiūlymą važiuoti į šitą ežerą. Tačiau ir pats matau, kad kažkas čia ne taip – gal ežeras brakonierių nusemtas ar ką?

Staiga prisimenu, kad bagažinėje nuo praeito savaitgalio stintelių žūklės turiu echolotą. Kulniuoju į krantą jo pasiimti ir keliauju per visas mūsų jaukintas ir nejaukintas eketes. Nepatikėsit – 25 eketės skirtinguose gyliuose ir NĖ VIENOS žuvytės!!! Paskutinę patikrinu jaukintą eketę 8,5 metrų gylyje. Ten palei dugną tarsi ir rodo pavienes žuveles. Nieko nelaukę visą mantą persinešame čia ir leidžiame į eketes po vieną plūdinę ir avižėlinę meškerėles.
Ilgai laukti netenka – po staigaus plūdelės niurktelėjimo Eixo pakerta „eik tu sau kaip smagiai spardosi“ žuvį. Po neilgos kovos iš eketės pasirodo dviejų - trijų šimtų gramų karšiokas. Abu netveriame džiaugsmu – še tau kad nori, atvažiavom gaudyt karšių ir... karšiai kimba :)

Per kitą pusvalandį „siautėju“ tik aš, o Eixo pavydžiai žiūri ir keikiasi: pagaunu 5 „sausarūrius“. Keisčiausia, kad dirba ne plūdelė su mažais kabliukais, o prie pat dugno pakabinta stambi varinė avižėlė. Sėdi ir lauiki, kol sargelis pakils akimirkai. Jei spėji – žuvis tavo, jei ne – lauk kito šanso. Stebimės, kokios neaktyvios (o gal atsargios) šiandien žuvys.

Eixo operatyviai užsiriša stambią avižėlę. Tik ryškiai salotinės spalvos. Ir per 10 minučių mane pasiveja – 5:5.

13:00 kibimą kaip ranka nuima. Bandome dar jaukinti, tačiau echoloto ekranas, kaip ir sargeliai bei plūdelės aiškiai rodo, kad žuvies čia nebėra. Suprantame, kad padarėme didžiausią klaidą, iš karto nuo ryto nesėsdami į eketes ant gylio. Ko gero, kai atbėgdavom patikrinti šertos vietos per trumpai užsibūdavom arba avižėlę per aukštai nuo dugno laikydavom, todėl ir nepamatėm karšiokų kibimo.

Nutariame klaidos nebedaryti ir iki vakaro nebesiblaškyti – sėdėsim iki paskutinių tose pačiose eketėse ir lauksim „ vakarinio žoro“. Laukti tenka geras dvi valandas – neįtikėtinai skamba, tačiau sėdėjome pleškinant vidudienio saulei nusimetę striukes ir deginomės. Ant saulės temperatūra tikrai turėjo siekti 15 laipsnių šilumos.

Apie 15 val. Eixo sargelis vėl pakyla ir gero delno dydžio karšiokas mums praneša, kad vakarinis kibimas prasideda. Sumėtome likusius jauko rutuliukus į eketėles – reikia sustabdyti žuvis prie ekečių. Tikslą pasiekiam – karšiokai sustoja. Tačiau tik prie Eixo ekečių. Per valandą jis ištraukia dar 4 karšiokus, vienas už kitą didesnius. Paskutinis, didžiausias, ko gero svers virš puskilio. Aišku, vasarinei žūklei tai – juokingi svoriai, tačiau iš po ledo su plonais valais žvejoti tikrai smagu.

Kol Eixo siautėja, aš liūdnai žiūriu į savo meškerėles – jos nuo 13 val. taip neparodė jokių gyvybės ženklų. Nieko nesuprantu - sėdime vienas prie kito, masalai tie patys, jaukai tie patys, o kimba tik jam. Kadangi jauko nebeturime, saavo eketėles pradedu „lesinti“ uodo trūklio lervomis, žūklei pasilikdamas tik žiupsnelį. Eixo (mano dideliam draugiškam džiaugsmui) tris karšiokus praranda prisitraukęs juos prie eketės – kabliukai per smulkūs, matyt prastai įsisega.

16 val. kibimas liaujasi ir pas Eixo. Viską suverčiame ant per mažo pašaro kiekio – atplaukė, suėdė ir išplaukė. Sargelius ir plūdeles pradžioj dar klibina kuojytės, po to ir tos dingsta. Vėl tyla. 17:30 nusprendžiame, kad laukti nebėra ko. Paskutinį kartą ant avižėlių pasikeičiame uodo trūklio lervas, likusias iš dėžučių supilame į eketes ir pradedam pakuotis daiktus. Ir aišku, taip ir turėjo nutikti – karšiokai vėl grįžta! Vieną ištraukiu aš, kitą – Eixo. Tarsi ir būtų smagu – temsta tik po valandos, galėtumėm dar pasėdėti, tačiau... visos lervos sumestos į eketes :) Bandome dar žvejoti apipešiotais “matyliais” – kibimo nėra. Jau dieną pastebėjome, kad karšiokai kibdavo tik ant 8-10 šviežių lervučių kuokšto. Juokiamės iš savo žioplumo ir pakuojamės daiktus. Sezono uždarymą užskaitome ir net didžiuojamės savimi – pagavome kaip tik tą žuvį, kurios ir važiavome gaudyti :)

p.s. Per skubėjimą ryte pamiršau pasiimti fotoaparatą, todėl nuotraukas teko daryti mobiliuoju telefonu. Atsiprašau už kokybę.