Eixo Kartais ne karpininkas

Visi, kas tik gali ir kam nesvetima poledinė žūklė, laukia kol Kuršių marios užsipildys stinta. Na, arba bent jau jas sukaustys ledas, o kaip ten su stintom, tai pažiūrėsim vietoje.

Paskutinių kelių metų patirtis rodo, kad marios buvo ne įtin dosnios laimikiais, todėl jau buvau skeptiškai nusiteikes šiuo klausimu ir tikrai šį sezoną nesiruošiau važiuoti, tuo labiau, kad ežerinės stintelės savo kibimais ir pasiektais rezultatais užpildydavo tą poreikį pagauti agurku kvepiančias žuvytes. Tačiau... Internetiniai žūklės portalai, forumai, TV laidos, draugai, pažįstami ir nepažįstami, ir net ne žvejai – visi šiemet trimituoja, kad marios pilnos stintos, kimba be proto, ir daug. Rezultatai stulbinantys pradžioje visi giriasi n- vienetų, vėliau jau vienetai virsta kilogramais, kibirais, užpildytais šaldikliais ir t.t.

Žodžiu neišlaikiau ir pasitaikius progai greitai suformavę ekipažą lekiam sužinoti, kaip gi ten iš tikro. Ir po teisybei nenusivyliau. Stintos tikrai daug ir jinai tikrai kimba. Atvykome i Preilą šeštadienį apie 6:30 ryto. Greitai įsikūrėme, persirengėm ir pirmyn. Ant ledo žmonių daug ir jau 500 m atstumu nuo kranto pirmieji žvejai ir nepasakytum, kad stovinėja ar tingiauja. Kartas nuo karto čiumpa meškerytes ir kelia žuveliokus iš po ledo. Taigi, pirma juosta žvejų pusės kilometro atstumu, toliau matosi tarpas (viviskai nesupratau kodėl), antra juosta „pingvinų“ matosi už kokių 1,5 km, o  trečia dar toliau jau (spėju 3 - 3,5 km nuo kranto). Marios didelės, o sėdėti kaip turguje mes jokio noro neturejome, todėl pasirinkome sustoti tarpe tarp 1 ir 2 kolūkio. GPS rodė 1 km nuo kranto. Viskas tiesiog fantastiška, išskyrus siaubingą vėją, dėl kurio ne aš tempiau roges, o jos traukė mane per juodą skaidrų ledą.

Taigi, gręžiu pirma eketę, išsiimu meškerytę, kabinu karpio porcijas, žemyn ir nespėjus net padėt meškerytės prie eketės sargelio virptelėjimas ir pirma stinta ant ledo. Viskas gerai, žuvies yra ir čia apsistojame bei pradedam žūklę. Kibimai ne pastovūs, tačiau laiks nuo laiko pralekiantys stintų būriai suvirpina mūsų meškerytes. Taip per pora val. susirenkam po 20-30 vnt. Atrodo nedaug, bet kai tarp kibimų nereikia laukt nei 10 min, tai visas procesas ganėtinai smagus. Išskyrus, žinoma, vėją ir pro šali lekiančius žvejų daiktus. Tai kibiras, tai pirštinė, tai dar kas nors. Žodžiu, nusprendžiam nebesikankint, trumpam palikt meškerytes ir statom užuovėją. Vėjo problema išspręsta momentaliai. Bijojau, kad pučiant tokiam vėjui man teks užsiimti kaitavimu ant ledo, tačiau ne, mano turima VISION Kenwick ST Shelter fantastiškai greitai atsistoja ant ledo ir iš priekio šildanti saulutė priverčia mus netgi nusirengti striukes.

Kibimai padažnėja ir ko daugiau reik žvejui: patogu, nešalta, žuvis kimba. Taigi, taip po truputį praleidžiam dieną vis pildydami savo kibiriukus. Apie 14-15 valandą šiek tiek aprimsta ir žuvys. Darosi neramu. Tačiau iš akies taip jau po 100 vnt. surinkę labai neliūdim. Sakyčiau tai buvo tyla prieš audrą. Temstant prasidėjo tai, apie ką  iš tikro paskutines 3-4 savaites trimitavo visi žvejai. Savo antras meškerėles metame į šoną, puolam ant kelių ir pradedam dirbti tikraja to žodio prasme. Stintos tarsi pašėlo uždegus lempą. Dupletai jau visai nestebino, tripletai irgi pasitaikė, kibirai pilnėjo momentaliai. Nuo 19 iki 21 valandos  dirbom iki prakaito. Pamiršom net ir skritulius pastatytus vėgėlėms, žodžiu kibimas tikrai fantastiškas. Ir manau, kad dar būtų ilgai nesibaigęs tačiau ar reikia? Žuvies tikrai turėjom tiek sau, tiek šeimoms, tiek ir draugams. O nuovargis irgi davė savo vaisius. Mūsų kolegos jau prieš gerą valandą mus paliko ir išėjo ilsėtis. Taigi, nusprendėm pakuotis ir mes. Ganėtinai greitai susipakavom ir pasiekėm krantą. Šiltas maistas ir daug valandų be miego momentaliai suguldė visus į lovas. Jau net ir minties ryte eit vėl ant ledo nebuvo, teik įspūdžių, tiek laimikio buvo sočiai.
Tačiau... Nauja diena - naujos mintys. Taigi, nusprendžaime visgi keliom valandom dar nulėkti -  visviena daugiau šiemet nebevažiuosim. Tik šį kartą kviečiam šumacherį, labai jau knieti pasižiūrėti kaip ten viduryje marių ęsančiame kolūkyje veiksmas vyksta. Tuo labiau, kad iš mūsų keturių ekipažo du žvejai pirmą kartą lipo ant Kuršmarių ledo. Taigi jiems reikėjo pamatyt viską ir išbandyt pasivažinėjimą rogutėmis. Visgi matyt pasikeitęs ir dar labiau sustiprėjęs vėjas davė įtakos ir žuvų kibimui. O kur dar prasidėjus pūga. Žodžiu kibimai reti, todėl per porą valandų sukrapštę kas po 20, kas po 30 žuveliokų traukiame namo.

Trumpa statistika: mes su Arnu stintų kiekvienas po 7 kg, kolegos naujokai šiek tiek mažau, gal apie 3 kg. Vėgėlių - 0. O atvirai pasakius, skritulius statyt kai nėr sniego ir siaubingas vejas – beprasmiškas reiklas, nes juos nupučia ir vyniok paskui atgal, o va vėlevėlių pasiėmęs nebuvau.

Taigi, orientavomės į stintą ir plius pagautas 1 pūgžlys. Laikas praleistas fantastiškai, nepaisant to, kad teko ir maudymosi sezoną šiemet atidaryti ankstokai. Aišku toks ten ir maudymasis, vos vos iki keliu, tačiau šlapi batai nėra malonumas. Gerai, kad tai įvyko į žvejybos pabaigą. Taigi, atsargiai su krantais, nors mariose ledas dar storas, bet pakraščiai jau silpni, jei dar bandytumėt šiemet marias, siūlau pasiimti papildomai kojnių ir dar vienus batus.

Matyt, kad nėr ką daug papasakot apie pačią žūklę ir jos principus, sistemėles, avižėles ar kitus niuansus, lemiančius gerą rezultatą, šių metų Kuršmarių stintų gaudyme. Kimba ant visko ir kimba gerai. Belieka tik pasirūpinti, kad pačiam žvejui visa žūklė būtų ne tik sunkus darbas, bet gerai praleistas laikas nejaučiant jokio diskomforto.  
Taigi keletas foto ir iki nauju susirašymų.