UbijcaSeldon

Fotografuojantis žvejys

Po labai sėkmingo šių metų debiuto nusprendžiau sekančią savaitę praleisti, juolab, kad ji buvo ypač šalta ir tada ryžosi vykti tik ypač ištroškę stintų bei tie, kas susiplanavo kelionę labai iš anksto. Pažiūrėjau prognozes - štai šis savaitgalis bus nors ir neidealus, bet kiek šiltesnis. Šeštadienį žadėtas šaltukas naktį iki -20, dieną apie -14, bet nenusimato vėjo, sekmadienį orai turi stipriai keistis - stipriai atšils bet pakils vėjas.  Abu atvejai nėa akstremalūs, taigi, nevažiuot
nėra priežasčių.

Vaidas (Saugus) parūpino plotą Pervalkoje, surinkom dar du bendraminčius – Vladą (Twister) ir Povilą (ZhulikasVilenskas). Ekipažas surinktas, vykstam kaip įprasta - šeštadienį į pirmus keltus ir sekmadienį perpiet grįžtam - pusantros paros žvejo laimės. Bevažiuodami bandom strateguoti - kur žvejosim. Patikimiausias variantas būtų vykti į Preilos "kolūkius", nes ten kimba stabiliai, nepagavusių nėra, tik meistriškumas ir įgūdžiai sąlygoja laimikio gausą. Tačiau atkreipiu visų dėmesį tai, kad gyvensim/nakvosim Pervalkoje, t.y. 5 km nuo Preilos. O tai reiškia
štai kokius nepatogumus:
1. Jei važiuosim su auto, būsime prie jos pririšti, tuo tarpu jau dabar yra žinoma, kad ne visas ekipažas turi vienodus planus - vieni planuoja pažvejoti vakare sutemus, kiti - ne. Kaip tokią situaciją išspręst? Juk automobilis vienas.
2. Nebūtų galimybės perpiet grįžti trobelėn, pailsėt, perkąst karšto maisto ir pan. Kai įdienojus užeina nekiba, toks poilsis, ypač jei yra planų pažvejot vakare, yra labai naudingas užuot sėdėt kokių 12 valandų non-stop ant ledo.

Visų šių trūkumų neturi variantas startuoti pėstute nuo trobelės Pervalkoje. Kadangi Pervalkoje labai seklu , buvo aišku, kad teks nupėdinti gilyn į marias minimum 2 km, bet tai nėra didelis atstumas, netgi sveika duot organizmui fiziškai padirbėt. Planas buvo judėt gilyn į marias ir kiek į dešinę, t.y. į Preilos pusę ir einant vis kas ~200 m gręžti eketes ieškant stintų būrio. Blogiausiu atveju, netgi jei stintų būrio nerastumėm, tiesiog ateitumėm į Preilos "kolūkius", o ten stintos negali nebūt. Toks planas ir buvo priimtas kaip lanksčiausias, suteikiantis galimybes kiekvienam maksimum laisvių ir minimum priklausomybės nuo kolektyvo.

Atvykom į Pervalką dar su tamsa, šalta, apie -20. Žvejot didelio ūpo nėra, tad subėgam trobelėn, įsikuriame, susidedam daiktus, lengvai papusryčiaujam na ir priimam "bojevyje 100 gram". Pradeda švist, nėra ko laukt, renkam daiktus, einam laukan. Kad visą dieną su savim netampyt, nusprendžiam sunkius akumuliatorius ir xenon žibintus palikt namelyje ir sugrįžt jų paimt perpiet. Ką gi, einam ledu, sniego ant jo jau nemažai, eiti juo nėra taip paprasta, kaip prieš dvi savaites.

Kažkur kilometrą nueinam net nesustoję, bet net ir pirmoje stotelėje matau, kad dar anksti - gylis koks metras-pusantro, kibimų nėra. Tuomet jau stojam kas 200 m, aš gręžiu eketę, įmerkiu meškerę kokioms 5 min ne ilgiau ir vėl sekantys 200 m. Taip sakant vykdom intensyvią paiešką, nes ryto laikas brangus. Nuėjus apie 2,5 km nuo kranto
pirmi kibimai, iškart ištraukiu 5 stintas. Apsistojame ten, kibalioja po truputį visiems.  Aš tuo tarpu neužsisėdžiu toje eketėje - dar bandau rast intensyvesnio kibimo - einu tolyn, gręžiu naujas eketes, bet ten tuščia. Apgręžiu tą vietą
aplinkui kokių 50 m spinduliu - irgi nieko, net keista. Grįžtu pas kolektyvą, nors ir neintensyviai, bet ten kibalioja. Ką gi, reik čia žvejot, kad jau geriau niekur nėra. Statom palapines, įsikuriame fundamantaliai. Pagavęs pirmas stintas pastatau kelias vėliavėles. Daugiau norinčių pagaut vėgėlę nėra, ką gi, ne visiems tas rūpestis tinka ir patinka. Įdienojus kibimas visai sumenksta, turime tik po 20-30 stintų - nekas. Kai kibimas visai liaujasi, nusprendžiam   pasinaudoti šia pauze - einame su Povilu link trobelės, juk reikia atsivežti apšvietimo įrangą, nes visos viltys dabar tik į vakarą.

Atvykus į krantą užkandam, pailsim kokių 20 min, paimam daiktus ir atgal į stovyklą. Akumuliatoriai išties sunkūs. Vaidas ėmė savo želinį 100Ah - štai tas tai nerealiai sunkus - 32kg. Aš pasielgiau kitaip - kadangi buvo aišku, kad visą naktį nežvejosim, o užteks kokių 3h valandų žvejybos tamsoje, paskaičiavau, kad tokį laiką užtikrins bet koks kad ir
50 Ah akumuliatorius, panašų ir paėmiau ir neapsirikau, jis labiau nei 2gubai lengvesnis už tą 100ah monstrą, kas yra labai svarbu tempiant 2.5 km per ~10cm sniegą. Taigi, atitempiam su Povilu tą nelengvą mantą iki stovyklos. Paaiškėja, kad Vlado nervai neatlaiko tokios nekibos, jis nuėjo laimės ieškoti link Preilos.

Povilas, pasielgė dar kitaip - nusprendė, kad laimės ieškot beprasmiška, kad neilgai su mumis buvęs, grįžo namo tuo pačiu užbaigęs savo šeštadieninę sesiją. Tokį jo sprendimą paskatino žinia, kad kažkas iš jo pažįstamų Preiloje pagavo ypač gerai, štai žmogui rankos ir nusviro.

Antra vertus, įsitikinu, kaip buvau teisus pasirinkęs tokią strategiją -  išties šiomis sąlygomis kolektyvo nariai pasinaudojo savo veiksmų laisve, kas yra puiku, nes niekas niekam nepriekaištaus dėl to, kad turėjo elgtis kitaip, nei norėjo.

Likome mudu su Vaidu dviese. Viltingai laukiame sutemų. Kadangi liekame dviese, dviejų palapinių mums nereikia, susukome saugaus carp-domą, žvejosime manajame HUB'e. Kol tvarkėmės, pamažu ėmė temti ir vualia - ilgai ir nejudamai stovėję meškerių sargeliai ėmė rodyti gyvybės požymius, kuo toliau, tuo labiau – prasidėjo taip lauktas vakarinis kibimas. Ir ne šiaip prasidėjo, bet taip įsibėgėjo, kad kaip sakoma "dirbom sukaitę". Buvo ir dupletų, ir netgi man vienas tripletas pasitaikė.

Išties tokio kibimo vertėjo sulaukti ir mūsų kantrybė buvo apdovanota. Tuo tarpu su kiekvienus tamsos pusvalandžiu vis labiau jaučiasi šaltis. Vaidas jau ėmė kosėt, pasimatė progresuojantys ligos požymiai, galiausiai nusprendėm nebloginti padėties, juolab, kad iki 20 vakaro jau buvome gerai atsigaudę, numalšinę azartą, užpildę žuvimi savi maišelius. Aš turėjau 197 stintas, Vaidas 186. Gana, metas krautis daiktus ir grįžt į krantą. Tik tada prisimenu apie vėliavėles vėgėlėms. Gerai, kad jų mažai, neužtruks surinkimas. Pirma - tuščia. Antra - jaučiasi sunkumas, yra žuvis
ir nemaža. Bet štai bėda - eketės spėjo užsitraukt tokiu ledu, kad bato kulnu jis nepramušamas. Gerai, kad turėjau plaktuką palapinės kuolams į ledą kalt. Imu jį, kalu ledą. Prakalu lede skylę, bet kur tau - pasirodo nemaža vėgėlės burna, bet akivaizdu, kas skylę reikia stipriai platinti, galva niekaip nepralįs. Atlikęs net kelias platinimo iteracijas šiaip ne taip prakišau ją pro eketę. Graži vėgėlikė, efektingas šeštadienio žvejybos pabaigos akordas.

Pakuojam palapinę, kraunam daiktu į roges, laukia ne artimas kelias į krantą. Sunkiai sekėsi tempti visą tą mantą
atgal (visą kelią keikėm tą Vaido akumą), ypač paskutinius metrus, įvirtome trobelėn visiškai bejėgiai. Pavakarieniavę nusprendėm su Vaidu rytoj jau niekur nevažiuot, nes visas jėgas atidavėm šiai dienai, o ir kam tos žuvies dar daugiau? Vladas gi pargrįžo iš Preilos pėsčias, sakė, kad vakare taip pat užtiko gerą kibimą, nors jo laimikis mūsiškiam gerokai nusileido, tad Vladas su Povilu visgi nusprendė pažvejot dargi sekmadienį iki vidurdienio. Prognozės visiškai pasiteisino - sekmadienio rytas buvo vėjuotas, lange šmėžavo  besilankstančios medžių šakos. Vladas su Povilu išvyko
į Preilą papildyti laimikių atsargas, mes gi su Vaidu tęsėme poilsį lovose. Apie vidurdienį grįžę vyrai sakė, kad Preiloje kibo neblogai, nors mūsų su Vaidu visgi niekaip neprisivijo. Taigi, lengvi pietūs ir kelias namo.

Antras dublis Kuršmarėse - ir vėl taiklus, dargi su bonusine vėgėle. Kol kas sekasi :)