Trečią dieną šiek tiek keičiam taktiką. Kol mūsų kolegos ilsėjosi po naktinių nuotykių, mes dedame spiningus į šoną ir ruošiame plūdinukes. Visa tai dėl to, kad srovė prie tilto ganėtinai didelė ir čia palei akmenukus galima pagauti visai kitą žuvį. Sistemėlės neįprastos, bet šiaurėje tinkamos. Plūdė, jokio švinelio, bet kabinamos dvi dideles avižos su galingais kabliais. Lietuvoje tokio dydžio avižėlių neesu matęs ir tikriausiai nepamatysiu. Mauni slieką ir leidi pasroviui.

Sample Image

Labai rimtas ir saugus tiltas, šalia jo - geležinkelio tiltas. Prėjusiais metais dar buvo ir bėgiai, šiemet jau tik mediniai pabėgiai, nes bėgius išvogė metalo vagys.
Ant avižėlių kabinėjosi maži upėtakiukai, kiršliukai... Tačiau keletas laimikių mus pradžiugino...

Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image

Tai būtent tai, ką jie vadina KUMŽA

Ir taip mums bežvejojant bei betuštinant eilinį kibirą arbatos pabudo Tolikas... Naujas planas buvo toks: “Sėdam į automobilius, pavažiuojam kilometrą iki upelio, persikeliam per upelį ir už pusantro kilometro yra du ežerai, kuriuose yra didesnių lydekų ir tikrai neblogų ešerių ...“. Viskas būtų kaip ir nieko, tik va per upelį (kuris yra apie 3 m pločio ir apie 2,5 m gylio) nėra tilto... Tik keturi rąstai skersai apie 30 cm apsemti vandens. Ir jie tokio slidumo, kad pereiti nedrįstum, o ką jau kalbėti apie važiavimą.

Kadangi bendro sutikimo važiuoti per juos, o tuo labiau eiti su visa amunicija tuos 1,5 km iki ežero nesuradom, Tolikas greitai surado kitą sprendimą. Statysim tiltą! Jau minėjau, kad bėgiai gi nuardyti, o pabėgiai likę. Va juos ir panaudosim! Stebėtina, ką galima surasti Rusijos miškuose. Per pusę valandos buvo surastas naujutėlaitis trosas. Ir per nepilnas 5 valandas iš pabėgių suręstas tiltas, kuris pavadintas “LITOVSKIJ MOST” (aš per jį niekada nevažiuočiau... bet aš ne rusas... jie pravažiuoja bet kur...)

Į ežerą žvejot apsispręsta važiuot iš ryto, nes tiltą baigėm statyt apie 3 val nakties. Jei gerai užfiksvote, prisiminsite, kad nuo upelio iki ežero Tolikas žadėjo apie 1,5 km prasvaikščiojimo. Gerai kad nepasirašėm, nes atstumas buvo apie 6-7 km, kuriuos mes visgi su Arnu prasiėjom ir išnaudojom labai maloniam pasigrybavimui, o Vasia nutransportavo mums amuniciją su UAZiku.

Sample Image
Sample Image
Sample Image

Tiesa, tokiu metu laiku grybas dar „neina“, bet pati pradžia jau buvo. Taigi, kibiriukas tokių mažučių buvo surinktas tik einant keliuku.

Ežeras mus nudžiugino dar keliais laimikiais, tačiau besikeičiantis oras ir labai stiprus vėjas su lietum paskatino ganėtinai greitai susukti meškeres. Pakeliui dar sustojom pasirinkti pelkėje augančios sibirinės tekšės (MOROŽKA). Tai praktiškai kaip pas mus spanguolė – tik visiškai i ją nepanaši nei skoniu nei išvaizda.

Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image

Na, ir žinoma pastebėjęs šį gyvį aš negalėjau nepadaryti specialios nuotraukos bratkai Dzūkeliui. Tiesa, rekėjo matyti, kaip Vasia kratydamas medžius ganiojo ją iš vieno medžio į kitą.

Sample Image
Sample Image

Taigi, vakarienė stovykloje prie 100 g „Žurovly“ ir parą pasisūdžios kumžos.

Sample Image
Sample Image

Ir atgal į Kirovską. Paliekame Kicą ir mišką tikrai žinodami, kad sugrįšime. Dar sumetu Jums keletą foto su upių pavadinimais.

Sample Image

UMBA...čia daug lašišų...

O kitus skaitykit patys...

Sample Image
Sample Image
Sample Image

Ir kaimas OKTIABRSKIJ

Kirovskas ir visas KOLOS pusiasalis su mumis atsisveikino iškritusiu sniegu..

Sample Image

Tai 2008-08-04

Tikiuosi nepabodau Jums savo tokiu paskojimu, nors tai dar ir ne viskas, kiek galima būtų išsiplėsti.

Tokia vat mūsų nekomercinė kelionė į Kolą... Apibendrinant galiu pasakyt – tikrai apsimokėjo. Ir tikrai dar grįšim. Grįšim birželio vidury ir gaudysim būtent lašišas (siomgas). Tiesa, kaip rusai sakė „na mesto ribalki poidiom vesdexodami i vertaliotom“

eixo