Sekmadienio rytas, vedu mašiną ir riedu pas draugą, skambutis ir jis jau lauke, skubėdami susimetam mantą ir į kelią! Pakeliui sustodami degalinėje ir paimdami porą karštų submarinų, vis maistas, pusryčių gi nėr kada pavalgyt, pasitardami ir pakalbėdami apie šį bei tą mes jau pagrindiniame Bubių pliaže, traukiame sumuštinius ir burbulinadą, valgom dairomės, ir žiūriu nuo mašinos kokie 10 metrų zuikis, tupi sau ausis pastatęs dobiliukus graužia :) Sveikinamės su pirmu šiandien sutiktu gyvu padaru, o jis nedraugiškas parodo mums uodegą ir į krūmus... Bet objektyvo žvairiui išvengt nepavyko...

Ką gi, surūkę pirmąją nikotino dozę einame pro pliažą link betonkės, nuo jos ir pradėsime žvejybą. Šalta, kyla rūkas, krenta rasa, tikrai šalta, mintimis nusikeikiu, ir kokio velnio nepaklausiau savo brangiausiosios ir nepasiėmiau striukės. Na, bet kaip nors, rytas švinta, saulutė taip nedrąsiai lenda iš už miškelio, pro šalį praskrenda antis, žuvis gaudo narai - tie tai visad pagauna, mokytis ir mokytis mums dar iš jų.

O kitoje pusėje stūkso Bubių piliakalnis, aukštas, niūrus, mintyse pagalvoju kad būtų faina kada nors ant jo užlipt, bet tik ne šiandien, šiandien žvejosim. Apima slogi nuotaika pažiūrėjus į piliakalnį, rūkas lyg ir primena senuosius gyventojus, ir kažkada čia vykusias kovas...

Pirmieji metimai, pirmi tekštelėjimai į tamsų gilų vandenį ir nieko, tiesa Aisės Atomą atsiveja ešeriukas. Bet matroskinas, nusprendęs kad ši jam šiek tiek per didelė, neria atgal į savo slėptuvę. Sutinkame porą žvejų, tėvas ir sūnus, tėvas dugninėmis sūnus spiningu, labinamės, klausiame kas ir kaip, sako - nieko rimto. Beje, įdomią sistemą mačiau pas žmogelį, dugninė meškerė, ir ant vieno pavadėlio sistemėlė su gyva žuvele, įdomiai, vos ne universalus įrankis, kibs arba taiki arba plėšri žuvis, užklausus sakė, kad kartais pasiteisina...

Einame toliau. Prieiname mano sėkmingą ir laimingą vietą. Dažnai ten įsikuriu su sportine meškere, spiningaut kažkaip joje neteko. Graži vieta, už nugaros skardis ir miškas, vandenyje žolės, pačios tos lyninės vietos, bet šiandien mūsų tikslas lydekos, pirmi metimai ir pirmi keiksmažodžiai, žolės, ir tikrai priekrantės linijoje šito gėrio netrūksta, nors toliau gražus švarus vanduo...

Nusegu Atomą ir kabinu Aisės sukriukę su svoriu priekyje. Mėtau, bet kibimo nėra. Nėra galbūt ir žuvies, bet viltis, viltis kvailių motina, mėtom toliau, bičiulis juokais sako, žėk su kokia žuvim kovoju, atsisuku ir matau kad tikrai jo meškerė perlinkusi, klausiu, žolės? Jam atrodo, kad žolės. Bet likus iki kranto kokiems 5 metrams tos žolės atgyja ir pradeda spyriotis, šiokia tokia kova ir bičiulis ištraukia pirmą lydeką, pirmą ne tik šiandien bet apskritai per visą savo gyvenimą, ir dar spiningu! Tikriausiai naujoko sėkmė. Truputuką pavyduliauju, griebė ant aukso spalvos vartiklės, ir netoli žolių kilimo. Matavimas: lydeka 48 cm ilgio, svoris lygiai 800 g, bičiulis džiaugiasi kad ji legali, bus galima ir pasikept.

Aprūkome laimikį ir brendame toliau. Prieiname tokį labai jau pavojingą lieptą - krypęs perkrypęs, bet rizikuojame, lipame ant jo ir mėtome. Nutraukiu dvi savo sėkmingiausias sukriukes - ką darysi auką visad tenka paaukot. Einame toliau, kol prieiname tikrai gražią įlankėlę: skaidrus vanduo, beveik nejuntamas vėjas, prie tankiai sužėlusių vandens eglučių zuja mailius, atplaukia viena kita kuoja.

„Pati ta vieta lydekoms“, - sakau draugui, ir lyg patvirtindamas mano žodžius, netoli kranto žolių sąžalyne galingas smūgis. Turbūt lydeka buvo, todėl, mėtome, siūlome viską nuo guminukų iki sunkių vartiklių. Nieko, nekimba, sukriukę atsiveja viena kita kuoja, bet žuvies nėra. Užkabinu karklo lapo formos sukriukę, mažu suveiks? Traukiu palei žoles, jau matau kaip sukasi lapelis ir kur buvęs kur nebuvęs iš po po vandeniu nuskendusios šakos šauna sprindinis matrioskinas. Kirtimas ir po kelių akimirkų ešeriukas jau krante, akis varto nesupranta kas ir kaip Šiokia tokia fotosesija, nes gal tai pirma ir paskutinė žuvis, sugauta šiandien...

Toliau mėtome, braunamės per krūmus, ir nieko, nekimba. Palaidojau dar vieną sukriukę - nuotaika po truputką pradeda bjurti, žvilgt laikrodin, beveik vienuolika, laikas ir namolio brautis. Einant link mašinos ant tako sutinku sraigę keliauninkę, na tegu šliaužia, bet į albumą nuotrauka tiks, teko truputuką palaukti kol ji išlys iš savo namelio, turbūt išgąsdinau ją savo objektyvu.

Keliolika minučių brovimo per krūmus, manevravimo tarp vėtrų nulaužtų medžių ir mes jau vėl prie pat betonkės. Dar keli paskutiniai metimai ir abu nutariame - gana, taškas, reikia namo, juolab kad ir skrandis reikalauja jam priklausančios rytinės kavos dozės, o ir akys šiek tiek merkiasi, reiks grįžus pasnaust. Praeidami pamojam Bubių piliakalniui - mes dar grįšim pas tave, grįšim su tikslu sugauti savo svajonių žuvį, o kol kas sergėk paslaptis senovės...