Šį savaitgalį nusprendėme, kad jau laikas patikrinti kibimą Skirvytės upėje, kaip tarėme, taip ir padarėme. Susirinkom jau įprasta kompanija dar tamsoje. Apžiūrėjome ir išsirinkome žūklės vietas ir kol tamsu, truputi „susišildome“.

Netrukus ir pradeda švisti, lietus nelyja, tačiau vėjas gana stiprokas, todėl žvejosime dugninėmis meškerėmis „fyderiais“. Masalui kaip visada turime musės lervų, kukurūzų ir sliekų, bandysime ieškoti sėkmingiausio. Kaip matosi nuotraukoje, vienas iš mūsiškių apsirengęs šviesia...pižama. Negalvokite, jam tikrai viskas tvarkoje, tačiau, nors ir keistai atrodo, bet tai labai patogus dalykas žūklėje. Paklausite kam? Ogi patogumas toks, kad susitepus rankas nuo žuvies ar nuo jauko, rankas drąsiai galima valytis į save  . Tai grįžtant prie žvejybos, srovė stipri, dedame pasunkintas šėryklas, kabiname masalus ir pradedame. Kibimo ilgai laukti neteko, meškerių viršūnėlės vis sudreba, kimba kuojos. Pagrindinis laimikis šios žūklės ir buvo kuojos, nelabai dideles, 150-300 gramų, bet smagu, kad maži plakiai neerzino ir beveik nekibo. Naktiniais sliekais mažai kas domėjosi, pagrinde pūgžliai. Lauktų karšių, deja nepasitaikė, bent jau mums, nes kažkur kažkas lygtai pagavo. Gal dar ankstoka jiems, bet kaip žinia, nuo balandžio 20 dienos, Nemuno deltos regioniniame parke, karšių žūklė draudžiama, teks bandyti jų pagauti kituose Nemuno ruožuose, kurie neįeina į parko ribas. O dabar toliau traukiame kuojas, kimba pusėtinai, bangomis, pagauni viena po kitos 3-4 žuvis ir vėl tyla pusvalandžiui, ir vėl užeina būrelis, bet kimba visa diena, tai visi sėkmingai prigaudėme po norma žuvies. Pagrindinis masalas kaip visada musės lerva su kukurūzu. Gaila, kad neteko išbandyti plūdinių meškerių, bet palauksime palankesnio oro ir būtinai išbandysim.