Vasaris - ašaris, taip senoliai vadindavo šį mėnesį, dėl būdingų tuo metų laiku šalčių, vėjų ir pūgų. Tačiau ši žiema, niekaip nepateisina savo vardo ir erzina žvejus nesuprantamais orais. Kas galėtų pagalvoti, kad vasario viduryje bus visai normalu žvejot upėje plūdine ar dugnine meškere… Bet, kokie orai, toks ir žūklės būdas.

Štai ir mes atsiduriam, jau tradicija tapusioje, pavasarinės žūklės vietoje, Veržėje. Nors taip anksti čia dar nesam buvę, todėl net nedrįsome prognozuot, koks vaizdelis mūsų laukia atvažiavus. Tačiau pamatę, kaip atrodo mūsų pamėgta vieta, nudžiugome, vanduo pakilęs, tačiau žvejyba įmanoma net nuo kranto, nes tikėjomės rasti patvinusią upę ir geriausiu atveju planavom žvejot nuo tiltelio.

Taigi, pradedam žūklę, kas lengvomis dugninėmis, kas plūdinėmis meškerėmis ir netrukus kibimas prasideda. Pradžia yra, po porą plakių jau turime ir nuotaika visai nebloga. Na, kaip visada, prasideda kitų žvejų judėjimas, važiuoja, klausinėja, kas, ant ko, kodėl kimba, niekur nekimba, o čia kimba, ima į rankas mūsų valus, žiūrinėja surištas sistemas ir panašiai… Erzina truputį, bet kenčiam. Tada pradeda žvejot aplink, bet nepagauna, o mes žvejojam sėkmingai ir toliau traukiame visai solidžius plakius.

Keista, bet nepagavome kitokios žuvies, vien tik plakius. Masalas dirbo tik vienas - musės lervos. Bandėm ir sliekus, ir tešlą, kukurūzus, bet geriausiai kibo ant “dzyko”.

Taip po truputį kibo visą dieną. Mano per dieną sugautos žuvies svoris – 3,3 kg. Manau, kaip pirmos pavasarinės žūklės rezultatas tikrai neblogas. Nors kas žino, gal dar lipsime ant saugaus ledo, nes orai sunkiai prognozuojami ir nuspėjami.

Balčius