Emilis Muliuolis

Laidos "Šiandien kimba" vėdėjas

Pirma dalis

Išvažiuojam! Išvažiuojam? Taip, taip, taip!

Išvažiuojam iš tikrųjų. Ko gero, geriausias jausmas pasaulyje. Kai ilgą laiką planuota, apgalvota ir sapnuota kelionė virsta realybe.

Prieš gerą valandą pajudėjom iš Vilniaus. Prieš akis 2115 km, gabalas Lietuvos, visa Latvija, pusė Estijos, Suomija, ir galų gale antra pagal dydį Norvegijos sala – Senja, Mefjord miestelis, „Mefjord Brygge“ žvejų „camp‘as“.

Pristatau šios kelionės herojus. Aš – šių eilučių autorius, bičiulis – Emis, už vairo mano geras kolega – Darius, šalia jo – Saulius, ir visai dešinėje priekyje, mūsų operatorius – Robertas. Aš už jo. Šalia, man iš kairės Sergejus iš Kaliningrado ir Vitalijus iš Viniaus. Visi puikiai nusiteikę, gerai pasiruošę, su viena mintim galvoje ir širdyje – važiuojam gaudyt trofėjinių menkių, otų ir jūrinių ešerių. Šiomis žuvimis garsėja vikingų kraštas (ko gero nė vienas rašantis apie Norvegiją žmogus negali nepaminėti, kad tai vikingų kraštas) Jos vilioja ne tik mus, bet ir galybę kitų Lietuvos ir visos Europos žvejų mėgėjų. Visi sutinka, kad ankstyvas pavasaris yra geriausias laikas žvejoti dideles, 20-30 kg sveriančias, menkes. Būtent kovo, balandžio mėnesiais šios arktinės galiūnės prisiartina prie užpoliarės fiordų daugintis ir maitintis. Jos yra pagrindinis mūsų kelionės tikslas, bet duodu pirštą nukirst, kad visi giliai širdyje tikimės bent „palaikyti“ nors po vieną didelį otą. Ši žuvis pasižymi ypatingais sugebėjimais, ir žinia, kad kiekvienoj žūklėj, net mažiausioje baloje, norisi sugauti rekordinį karosą, tad ką bekalbėti apie Norvegiją ir joje atsiveriančias galimybes.

Būsiu atviras, noriu pažvejot. Ir ne šiaip labai pažvejot, bet labai pagaut. Ir ne šiaip, labai pagaut, bet taip pagaut, kad, kaip pasakoja, skaudėtų ne tik rankos, nugara, bet ir visas kūnas. Kad reiktų gerti vaistus nuo skausmo, kad atleistų raumenis. Kad galėčiau, kaip sako bičiuliai slavai „normaliai atsiraut“! Girdėjot tokias pasakas, kaip Norvegijoj per kelias valandas pagauna daugiau nei Baltijoj per sezoną? Tai va, noriu tai realiai patirt. Noriu, kad skaudėtų. Noriu, to, po velnių, malonaus mazochistinio pasitenkinimo, kai viską skaudės dėl to, kad visą dieną ištisai teko lupti labai daug sveriančias žuvis.


Antra dalis

Kol kas galvą skauda nuo kelionės. Važiuojam per Suomiją, jau įveikta daugiau nei pusė kelio, ir, kaip sako vienas geras pažystamas, ne rožes išvakarėse uostėm. Kraštovaizdis už lango kelia nuobodulį. Užsnigtus miškus keičia apsnigti miškai, kas dešimt kilometrų išlenda daugiau baltos spalvos. Ežeras. Ir vėl miškas. Daug sniego. Žiema dar Suomijoj. Normalūs žmonės važiuoja į šiltus kraštus, bet mes juk žvejai. Visa laimė, kad kelias sausas, šviečia saulė, tad pamažu vyniodami lengvas šnekas judame į priekį link svarbiausio tikslo. Pažvejoti taip, kad skaudėtų.

Fiordą pasieksim tik rytoj anksti ryte, tad laiko turiu į valias. Dėl to, apybraižos pradžioje noriu apžvelgti įrankius, kuriuos išsirinkau. Į Norvegiją keliauju pirmą kartą, tad turėjau mums visiems žvejams ne ką mažiau malonų malonumą įsigyti dar porą naujų meškerių ir ričių.

Pradėsiu nuo meškerių. Žvejybai gilioje jūroje būtina išbandyti kotą be žiedų. Joks metimas nereikalingas, žvejyba vertikali. Tikrai verta pajusti, kaip valas slysdamas spiningo vidumi tiesiogiai perduoda visus galingos žuvies smūgius tiesiai į ranką. Mano pirmuoju pasirinkimu tapo naujasis Abu Garcia Hellbender Inliner 2,12 m, 50 lb galios meškerikotis. Hellbender Inliner serijoje yra dar du kotai, 2,12 kiek lengvesnis 30 lb galios ir ilgesnis 2,42 m trijų dalių 50 lb. Pasirinkau pirmąjį, rekomenduotas bičiulių. Anot jų „du metrai dešimt“ optimalus ilgis, o 50lb galios užtenka patogiai tampyti puskilograminį pilkerį ir išpumpuoti labai didelę žuvį. Tikiu, kad orai bus geri, ir pavyks pirmą kartą pažvejoti su nauja meškere.

Orą paminėjau ne atsitiktinai. Skandinavijoj vis dar žiema, ir nors šalia fiordo praeina šilta Golfo srovė, kartais net ji bejėgė prieš arktinį šaltį. Esant minusinei temperatūrai su meškere be žiedelių nepažvejosi. Skylė elementariai užšąla. Vasaros mėnesiais, kada Norvegija sutraukia daugiausia meškeriotojų tokia problema būtų neaktuali, o dabar teko įsigyti dar vieną meškerę. Kita vertus, gal ir gerai. Tiek nukeliavus, visada verta turėti atsarginį įrankį. Nesugebėjau atsispirti Mitchell Privilege Boat 1,80 m , vėl gi, 50 lb galios spiningui. Meškerė, kiek neįprasta, pusantros dalies. Prie ergonomiškos ir labai malonios rankenos jungiasi kotas su sustiprintais žiedais. Ją išsirinkau su niekuo nepasitaręs, tad šiek tiek kirba abejonės dėl ilgio. Ar 1,80 m nebus per mažai? Kol kas, nežinau. Atsakymas į šį klausimą bus po geros savaitės, pakeliui namo.

Su ritėmis situacija panaši, kaip ir su meškerėmis. Pirmąją išsirinkau pagal bičiulių rekomendacijas, antrą moksliniais tikslais. Visada įdomu išbandyt kažką naujo.
Be multiplikatoriaus Norvegijoj neapseisi, o renkantis ritę į galvą pirmiausiai šauna žodis Penn. Ši kompanija specializuojasi jūrinių žūklės įrankių gamyboje ir garsėja savo patikimumu visame pasaulyje. Galima netgi teigti, kad Penn‘as yra tapęs multiplikatorinės ritės sinonimu. Tad logiška, kad pirmajai savo išvykai į giliuosius vandenis, bičiulių patartas, įsigijau Penn Senator 113H2LH su 3,3:1 perdavimo santykiu. Klasikinis multiplikatorius, apie kurį galima išgirsti net gi tokius atsiliepimus kaip „amžinas“ ar „neužmušamas“. Ką jau ką, o ritę visada verta rinktis laiko patikrintą, išbandytą ir patikimą. Dėl Senator‘iaus esu ramus ir naktį iš miegų išpiltas šalto prakaito nešokinėju. Su juo žvejojo ir žvejoja jau kelios kartos viso pasaulio žvejų mėgėjų, ir aš tuoj būsiu vienu iš jų.

Antra ritė – eksperimentas. Abu Garcia Cardinal 177 SWi. Didelė mėsmalė, kuri kaip ir visas Cardinal SWi serija pasižymi atsparumu sūriam vandeniui. Būtent dėl to pavadinime ir atsirado raidės SW (angl. salt water – sūrus vanduo). Labai ekonominės klasės variantas, su sūriam vandeniui atspariais guoliais ir pagrindine pavara iš nerūdijančio plieno. Norisi tikėti, kad netgi išleidęs nedaug pinigų, turėsiu ritę, kuri gali atlaikyti žvejybą gilioje jūroje. Bus matyt. Parašysiu.

Na ir galų gale, jei nutiktų taip, kad orai leis žvejoti visas išvykos dienas, įsimečiau ir įrankius džigavimui. Baltijos jūroje pernai puikiai pasiteisinęs dviejų metrų ilgio Berkley Vertic iki 80g užmetimo spiningas su Abu Garcia Soron STX 40 rite. Visa Soron STX serija pasižymi atsparumu sūriam vandeniui, tad dėl to esu ramus. Gali šiek tiek trūkti sveikatos, visgi 40 dydis, bet manau, kad vieną išvyką tikrai atlaikys.

Tiek apie įrankius. Po pirmos dienos jūroje plačiau apžvelgsiu valus ir masalus.

O kol kas, lėtai slenka kilometras po kilometro. Kažkas užmiega apsunkęs, kažkas prasibunda, kad vėl užmigtų. Saulius su Darium pasikeisdami vairuoja, o aš rašau. Kol pavargstu. Ir užmiegu…

 

Trečia dalis

Po lygiai pusantros paros, aštuntą valandą ryte, pagaliau pasiekiam Mefjordą. Jei sakyčiau, kad vaizdas įspūdingas, tai nepasakyčiau nieko. Šviečia saulė, dangus giedras, o jūra rami rami. Sniego kalnai. Kalnai apsnigti. Nesu geriausias peizažų pasakotojas, tad geriausiai viską parodys nuotraukos ir fimuota medžiaga. Keista, kad po tokios kelionės galvos jau nebeskauda. Gal kaltas, ypatingai grynas oras. O gal labai patogus Dariaus autobusas, kuriame galima išsimiegoti ištiesus kojas. Nežinau, bet nuotaika puiki, ir norisi kuo greičiau plaukti, traukti, lupti ir vėl ir vėl. Daug ir didelių.

Einu rinkti meškerių. Parašysiu vakare.

Ketvirta dalis


Vakare neparašiau. Neturėjau jėgų.

Dabar, geras dešimt valandų išsimiegojus, po sočių pusryčių jėgos sugrįžta. Klaviatūrai spaudyti jų tiksliai užtenka. Tiesa, skauda dešinį petį. Nujaučiat dėl ko? Būtent. Bet apie viską iš pradžių.

Išplaukėm gerokai po pietų. Diena, kaip ir rašiau, pasitaikė puiki. Tomis, mus pasikvietęs bičiulis norvegas, sakė, kad pirma per tokia per visą mėnesį. Banga ilga, neaukšta, žvejybai sąlygos idealios. Papietaut sugrįžę sutikti švedai buvo lakoniški – „pagavom“. Vadinasi viskas gerai, žuvis kimba, tad noras vienas ir didžiulis – kuo greičiau į jūrą.


Su manimi valtyje už vairo kapitono pareigas atlieka Saulius, su kamera operatorių vaidina Robertas. Darius, Vitalijus ir Sergejus sudaro kitą ekipažą. Išplaukę iš fiordo sukame į vakarus. Saulius už kelių kilometrų nuo kranto žino kelis taškus. Jis šiose vietose buvo jau keletą kartų, tad reljefą pažįsta gerai. Prieš išeinant į jūrą, Tomis man pažadėjo, kad tikrai pagausiu 10 kg menkę. Saulius kalbėjo rimčiau:15 kg mažiausiai. Norvegijoj esu ir žvejoju pirmą kartą, tad tiek kilogramų man pasirodė užtektinai. Beliko vienas paprastas dalykas, surast žuvį ir ją ištraukt.



Pirmas sustojimas virš nedidelio šlaito. Gylis keičiasi nuo 50 iki 70 metrų. Saulius leidžia pilkerį su mėlynais pipirais, aš didelę gumą su mėlynais blizgučiais ir raudonų pipirų sistemą. Echolotas apačioje rodo žuvį ir ji kimba iš karto. Kelis kartus kilstelėjęs Saulius sulaukia pirmojo smūgio. Porą kg sverianti menkė keliauja į viršų. Man kol kas nieko. Saulius leidžia savo masalą žemyn, vėl sulaukia kibimo ir vėl traukia žuvį. Šį kart didesnę, ir traukdamas murma, kad sekanti turi būti dar didesnė. Aš kabintu metalą vietoje gumos. Keitimas pasiteisina, smūgis, ir kotas sulinksta nuo pirmos norvegiškos žuvies. Kol kas nežinau ką turiu, bet spaudžia prie dugno smagiai – sulinkęs net 50 lb galios „inlaineris“. Saulius žinovo balsu konstatuoja, kad dešimt kilogramų turėtų būti. Aš pradedu pumpavimo procesą. Sekasi sunkiai. Kol kas dar nesu įgudęs didžiųjų žuvų gaudytojas. Pirmokas galima sakyt. Po poros dešimčių metrų pradedu jausti, kad turiu rankų raumenis. Skauda, jaučiu, ir džiaugiuosi. Jau pirma žuvis suteikia tai ko norėjau iš šios kelionės. Tai kas bus toliau?

Pagaliau išpumpuoju į paviršių. Dešimt kilų iš akies. Menkė. Jau pirmas dreifas – asmeninis rekordas. Nebloga pradžia, ar ne?

Laimės pilnos kelnės. Net nenusifotografavau iš susijaudinimo. O gal ir teisingai, kam su kiekviena silke fotografuotis. Vėl leidžiu sistemą žemyn. Po pirmos žuvies, jaučiuosi pagavęs teisingą ritmą. Žaidžiu meškerykočiu kaip su žiemine meškere, lengvai kilsteliu, nuleidžiu. Operatorius, jau buvęs Norvegijoj, moko, kad reikia tampyti galingais mostais. Jo toks stilius. Sakau: stebėk, kaip reikia iš tikrųjų, ir vėl sulaukiu kibimo. Pagal meškerės įlinkį Saulius konstatuoja, kad šį kartą bus didesnė. Dar nespėjęs atsigaut po pirmosios, vėl turiu darbo. Prisiminęs kaip žmonės per televizorių traukia dideles žuvis iš gilios jūros, įremiu kotą kažkur sau į tarp pilvo ir kojos. Dabar pumpuoju ne tik rankomis bet ir nugara. Nepamaišytų specialus diržas. Jo nėra. Betraukdamas pagalvoju, kad futbolo treniruotės mano norvegiškai kelionei nė kiek nepadeda. Geriau būčiau bent mėnesį į sporto salę vaikščiojęs. Svarmenis kilnojęs. Bet yra kaip yra. Lupu tą žuvį iš paskutiniųjų. Vėl panašu į menkę. Ji spaudžia žemyn, aš lupu aukštyn. Pagaliau pasirodo vandens paviršiuje. Ne viena. Ant viršutinio pipiro kabo pusantro kilogramo menkytė. Baltijoj būtų visai normali. Čia paprasčiausiai kabo. Apačioje šalia pilkerio antra pagal dydį mano gyvenimo žuvis (didžiausia laukia namie). Pasveriam.15,56 kg! Sauliaus veide be žodžių atsispindi „o ką aš tau sakiau“. Dabar galima ir nusifotografuoti. Rankos tiek pavargę, kad žuvies neišlaikau daugiau nei vienam kadrui. Bet viskas gerai, aš patenkintas. Per pusvalandžiuką dešimt ir penkiolika kilogramų. Rankos dreba, raumenis skauda. Panašu, kad radau, ko ieškojau.



Sprendžiam ką daryti toliau. Oras toks, kokio per visą kelionę gali ir nebūti. Saulius žino ešerinę vietą, kur būtina nevėjuota diena. Priešingu atveju, ten galim ir nepriplaukti. Filmuojam laidą, tad pareiga svarbiau nei dar viena penkiolikinė. Plaukiam ešerių. Juolab, kad su menkėmis viskas aišku. Jos kimba. Didelės. Pagausim ir kitą dieną.



Ešerys visur vienodas. Mėgsta laikytis ant povandeninių šlaitų. Lietuvoj iš penkių į tris metrus, iš dešimties į šešis, o čia – nuo 150 m iki 200m, nuo dviejų šimtų iki trijų. Rimtesni kalnai, ir ešeriai rimtesni. Saulius sako, kad svarbiausia teisingas dreifas. Turi praeiti tinkamu kampu per šlaitą. Tada ešerius trauksi ne po vieną, o po kelis. Prie trijų pipirų sistemos, kabinu dar tris (man, kažkodėl juos norisi vadinti makaronais, todėl toliau taip ir vadinsiu). Šešių šimtų gramų pilkeris apačioj, šeši makaronai viršui. Leidžiam viską daugiau nei pusantro šimto metrų žemyn. Pirmas dreifas, praeina kelios minutės, kai išgirstu Sauliaus: turiu! Anot, jo, užėjus ešerių būrį, pajautus kibimą ir užkirtus pirmąją žuvį reikia luktert. Jei ešeriai aktyvūs, masalą griebs ir antras ir trečias, kol galų gale neliks laisvų kablių. Tada, jau apsimoka temt visą girliandą į viršų. Paprastai keli pakeliui atsipurto, bet porą trejetą pavyksta ištraukti. Saulius sulaukia dar poros kibimų, ir nusprendęs, kad jau gana traukia ešerius iš gilumos. Aš irgi užkertu vieną. Rizikuoju, ir traukiu tą vienintelį. Ešeriams naudoju trumpesnį spiningą su neinercine rite. Daugiau nei pusantro šimto metro suvynioti su žuvim yra reikalų. Saulius ištraukia du, aš vieną. Pirmas raudonas ešerys mano gyvenime. Smagumėlis.



Žvejojam toliau, bet niekaip nepavyksta pagauti teisingo dreifo. Nuovargis po kelionės daro savo, o dar vaistus nuo supimo pamiršau prieš eidamas į jūrą. Pradedu jausti bangavimą, viduje vyksta nesustabdomi procesai. Viskas kyla į viršų, ir kai jau atrodo, kad tuoj pradėsiu jaukinti žuvį, sulaukiu kibimo. Ešerį pažinsi net su kiečiausiu kuolu. Tą būdingą „trr“ turi net didžiausi egzemplioriai, ir raudonieji ne išimtis. Traukiu žuvį, bet pasipriešinimas ne ešerinis. Vėgėlė. Trečia skirtinga žuvis per kelias popietės valandas. Jos niekam nereikia, išskyrus mūsų operatorių. Prižada pagaminti vakarienei, nors jaučiuosi taip, kad valgyti, atrodo, niekada nenorėsiu. Jei kada ir užsimanysiu, tai tikrai pradėsiu nuo menkės ar ešerio.

Mintis apie maistą vėl nutraukia kibimas. Saulius irgi turi. Operatoriui, kuris jau pakeitė kamerą į meškerę , taip pat užkimba. Visi ištraukiam po ešerį ir nusprendžiam, kad pirmai dienai užteks.

Per kelias popietės valandas įspūdžių per akis. Trys skirtingos žuvys, asmeninis menkės rekordas ir keli puikūs ešeriai.

Dabar kai baigiu ketvirtąją dalį į pabaigą ketvirtoji kelionės diena. Šiandien jūroje štormas, tad galim ramiai pailsėti. Prognozių tinklapiai pranašauja, kad rytoj irgi bus vėjuota. Šeštadienis ir sekmadienis visur poilsio dienos.



Beje, šviežia arktinė menkė labai skani. Visi sakė, kad nieko panašaus į Baltijos ar pirktinę. Tikrų tikriausia tiesa. Vėgėlė, beje, irgi visai nieko. Ešerius išrūkysim vakare.

Penkta dalis

Savaitgalį pailsėję šiandien taip pat nepervargom. Gūsingas vėjas pamažu rimo, ir jau buvo galima išplaukti į fiordą. Jokių įspūdingų laimikių nebuvo. Tiesa, pagavau vieną nedidelę jūrų lydeką. Ketvirta skirtinga žuvis kelionėje. Neblogai.



Norvegai pasakojo, kad ešerių galima surasti ir fiorde. Šiai žuviai reikalingas didelis gylis, o Mefjorde yra daugiau nei 200 metrų. Vietos kaip ir tinkamos, tad nusprendžiam pabandyti. Vis geriau nei trečią dieną iš eilės laukti gero oro. Porą dreifų virš povandeninio šlaito. Nieko gero. Žvejojam trise, aš, Saulius ir Robertas. Daugiau masalų įvairiam gyly, lengviau aptikti žuvį. Pagaliau mūsų paieškas apvainikuoja kibimas. Kažkas ypatingai mažo užkimba operatoriui. Iš daugiau nei 150 metrų suvynioti valą nelengva. Pagaliau paviršiuje pasirodo išsprogtakis delno dydžio raudonasis ešerys. Visiems atsiranda viltis, kad jų čia yra daugiau ir didesnių. Robertas nukabina „žvėrį“ , meta pilkerį per bortą ir pasigirsta labai išraiškingas skausmingas „aaaaaa!!!“.

Abu su Saulium atsisukam ir negalim patikėti savo akimis: viena pilkerio trišakio atšaka styro nelaimėlio smiliuje sulindusi su visa užkarpa. Skauda net pažiūrėjus. Bet Robkė laikosi didvyriškai.



Žvejybą baigiame, ir sukame link kranto. Priplaukia kolegų valtis, ir visi svarstome kaip gi pirštą išlaisvinti iš kablio. Vyrai nebūtų vyrai. Nenuostabu, kad pasigirsta pasiūlymai ir pirštą nukirsti, ir galvą, kad nesikankintų. Poilsiavietės šeimininkas nejuokauja. Labai greitai paskambina į artimiausią med. punktą ir suderina mūsų atvykimą. Vienas iš bičiulių nuveža sužeistąjį. Vietinis nuskausminimas, pora pjūvių, keturios siūlės. Viskas baigiasi gerai.

Pavakarieniaujam. Orų tinklapis rytdienai prognozuoja tinkamą orą skrydžiui. Visi nueinam miegoti su viena mintimi. Arba rytoj arba niekada.

Guliu ir galvoju. Atrodo, kad Dievas neaiškiai išgirdo mano norą. Toks skausmas mums nereikalingas… (perfrazavus rusų komentatoriaus posakį: „takoj chakej nam nenuzhen“)


Šešta dalis


Kai kurie žmonės sugeba labai gerai išlavinti kokią nors vieną savybę arba jutimą. Vienas gali per visą Europą iki Portugalijos ant vienos kojos nušokuoti. Kitas Bibliją atmintinai moka, ir visus žurnalo „Žūklė +” numerius. O mes Norvegijoj, Mefjorde, savo namelyje visi trumpam buvom puikiai įvaldę klausą. Jeigu naktį girdi vėjo gūsius, vadinasi iš ryto niekur neplauksi. Jei ne, reiškia viskas gerai. Ryte gali eiti į jūrą.



Tą naktį daugiau klausėmės nei miegojom. Vėjas rimo, ir auštant jau buvo visai tylu. Anksčiau nei žadintuvas ramybę sudrumstė į jūrą einantys vietinių žvejų laivai. Pabundu.
Ore tvyro kažkokia ypatinga nuotaika. Skubiai pusryčiaujam. Meškerės suruoštos iš vakaro. Rengiamės neskęstančiais kostiumais ir sėdame į valtis. Kuro pilni bakai. Žvejosim visą dieną. Iki galo. Kad rankų negalėtume pakelti. Kad skaudėtų.

„Gazas – dugnas“. Fiordu artėjame link vartų į jūrą. Čia bangos didėja, bet net toks nepatyręs jūreivis kaip aš jaučiu, kad išeisime.

Sukame kairiau, ten pat kaip ir pirmąją dieną. Už septynių kilometrų nuo kranto prasideda staigūs dugno reljefo pokyčiai. Ne mes vieni žinom šią vietą. Čia jau susirinkę dauguma vietinių žvejų. Vieni stato tinklus. Kiti gaudo pilkeriais, vietoj meškerės su rite naudodami didelę gervę. Šniūrą tampo ranka. Toks darbas.

Kur vietiniai ir tinklai, ten ir žuvis. Arba atvirkščiai. Kur žuvis, ten ir jie. Daugiametė patirtis, ne kitaip. Mes irgi dviračio neišradinėjam. Žvejojam kartu su visais. Ten, kur visi.



Pirmas dreifas, pirmi kibimai ir pirmos menkės kyla į viršų. Gal trečia žuvis viršija 10 kilogramų. Norisi didesnės ir didesnės. Dar vienas dreifas, bet menkės kažkur pradingsta. Visi vietinių laivai irgi pasitraukę šiek tiek į šalį. Greitai sumojame, kad jie juda kartu su žuvimis. Mes irgi neatsiliekame.

Dar keletas kibimų ir abu su Sauliumi pumpuojam įsiręžę. Nespėji nuleisti pilkerio ant dugno, o žuvys kaip sužvėrėjusios stveria arba jį arba sistemos makaroną ar kalmarą. Nesvarbu niekas. Veikia visos spalvos ir visi masalai. Dauguma menkių sveria apie dešimt kilogramų. Neblogas standartas ar ne?

Dar vienas dreifas, ir jaučiu, kad užkabinau kažką rimtesnio. Po kelių ištrauktų dešimties, dvylikos kilogramų menkių ranka jau įgudus. Tiksliai jaučiasi, kada užkimba dar didesnė žuvis. Deja patraukus gerus dešimt metrų valas atsipalaiduoja. Nejau neatlaikė? Kažkaip nesitiki, kad galėtų nutrūkti 0,35 mm Spiderwire Stealth šniūras. Vynioju viską į viršų. Kabo tik vienas makaronas, o toliau nieko. Pasirodo nutrūko pirktinė sistema. Gaila, bet kaip sakoma „sam durak“. Keičiu sistemą į namų darbo, bičiulio Dariaus darytą. Kabinu pilkerį, ir vėl leidžiu žemyn. Ilgai laukti netenka.

Pagaliau užkimba ji. Kaip tiksliai paėmė, nebepamenu, bet didelė žuvis visada palieka neišdildomą įspūdį. „Inlaineris“ sulinksta kaip virta dešra, o ritė su vos ne iki galo užveržtu stabdžiu vis tiek atidavinėja valą. Kai rinkausi meškerę parduotuvėje, jos lankstumą tikrinau žvejų mėgiamu būdu: meškerės galas – į lubas. Tada atrodė, kad niekas negali jos gerai sulenkti. Pasirodo gali. Didelė žuvis.

Aš aukštyn, ji spaudžia žemyn. Kas ką. Kova įtemta, bet pranašumas mano pusėje. Pagaliau pasirodo vandens paviršiuje. Saulius padeda įkelti į valtį. Pasveriam. Svarstyklės makaluojasi kažkur apie 19 kilogramų. Gana smarkiai banguoja, tad gal ir ne visai tikslu. Bet tai nesvarbu. Tikrai žinau, kad tai didžiausia menkė mano gyvenime.



Nusprendžiu išvis nukabinti sistemą ir žvejoti vienu pilkeriu. Selektyviai. Tik dideles. Tokie jau mes žvejai. Tik ištraukus didžiausią žuvį, visada norisi dar didesnės. Sauliui tuo metu tris kartus iš eilės atsikabina kažkoks monstras. Panašu, kad problema kabliuose. Operatyviai keičiamas pilkeris su visa sistema ir ketvirtas kartas nemeluoja. Sukaupęs paskutines jėgas Saulius išvelėja dvidešimtuką. Fotografijai jėgos sugrįžta po gerų dešimties minučių.

Man didesnė nebeužkimba. Eksperimentuoju toliau ir vėl keičiu masalą. Kabinu naują danų firmos „Kinetik“ gaminį. Beveik keturis šimtus gramų sveriantis galvakablis su guminuku – labai tiksli jūrinės vėgėlės kopija. Taip skaniai atrodo, kad nors pats ėsk. Dar šioje guminių masalų serijoje yra ešerio ir plekšnės imitacijos. Danai, užtikrinti žvejai, gerai žino, ko reikia didelei menkei arba otui.

Mano vėgėlė keliauja žemyn. Pasiekiu dugną, dvidešimt ritės apsukimų. Echolotas rodo, kad žuvis pakilusi nuo dugno. Neilgai palaukęs, sulaukiu tokio kibimo, kad atrodo elektra supurtė. Išpumpuoju dar vieną dvylikos kilogramų margašonę. Guminukas giliai gerklėj. Godžiai.

Priplaukia bičiulių valtis. Visi patenkinti ir pavargę. „Kokia didžiausia?“ – klausiam. „Nepakeliam“, – atsako. „Pabadykit dviese“, – juokais pasiūlom. Ir matom kad draugai nejuokauja. Darius su Vitalijum atkelia nuo dugno tokį monstrą, kokio dar buvau neregėjęs. Aišku, banguoja, nestabilu, bet du stiprūs vyrai žuvį vos nulaiko. Didelė. Labai didelė. Užkibo Vitalijui, ir po sunkios kovos buvo šiaip ne taip įversta į valtį.



Nusprendžiam dar valandėlę pažvejoti. Saulių valtyje pakeičiam į Sergejų. Filmuosim reportažą Kaliningrado žvejams mėgėjams. Pirmas dreifas įjungus kamerą, pirmas kibimas. Dešimties kilogramų menkė. Dreifuojam virš neilgo šlaito nuo 85m į šešiasdešimt. Kolega pasakoja būsimiems žiūrovams apie žvejybos Norvegijoje ypatumus, ir vėl sulaukia kibimo. Šį kart dar didesnė. Dar vienas dreifas – dublis. Sumoje, apie dvidešimt kilogramų. Trečiu dreifu, dar vienas smūgis. Reportažą apvainikuoja, vėliau pasverta, 22 kg galiūnė. Penkios žuvys sumoje apie 60-70 kg per gerą pusvalandį. „Vot tak byvajet v Mefjorde“,- baigia darbą Sergejus.

Laikas prabėga nepastebimai, o valtis pilna žuvies. Neslėpsiu, imam visas. Teatleidžia, man Pagavai Paleisk Dievas, visi angelai ir šventieji.

Visada svajojau apie tokią žvejybą gilioje jūroje, kai kimba dažnai ir didelės žuvys. Kai turi lupti įsiręžęs. Ne šiaip atsainiai, bet realiai įtempęs didžiąją dalį viršutinės kūno dalies raumenų. Kai kimba ištisai. Kai užkibusios penkių, septynių kilogramų menkytės net nesivargini pumpuoti. Pasidedi meškerykotį ant valties borto, ir suki multiplikatorių kaip gervę. Ne kiekviena atlaiko tokias apkrovas. Penn Senator – išbandymą išlaikė.
Jau gerokai po pietų, vėjas ir bangos rimsta. Visi pavargom. Skauda visą kūną. Tokios žvejybos ieškojau. Tokią ir radau. Atrodo, kad esu, kažkur šalia savęs. Pats sau pavydžiu. Pats už save džiaugiuosi. Nerealu.

Pakeliui link namų dar užsukam ešerių. Saulius – žvejybos iš dviejų šimtų metrų gylio fanatikas. Nežinau, kaip, bet sugeba įtikinti mus visus, kad jie kibs. Pasirašom.



Pirmi dreifai, Saulius su Vitalijum įkabina po ešerį. Mes su Sergėjum nieko. Keliam sistemas aukštyn, vėl užplaukiam, vėl dreifuojam, ir vėl nieko. Žinot, kas yra virš skausmo? Kai visą dieną traukęs dideles menkes, dar sugalvoji dešimt kartų pavynioti 600 gramų pilkerį iš daugiau nei pusantro šimto metrų gylio. Dar vienas dreifas. Vyniojam paskutinį kartą ir namo.

Grįžtam ant kranto. Net silpna pasidaro pagalvojus, kiek reiks nešioti žuvį į skerdyklą. Reikia pasvert didžiausią, bet svarstyklės, kurias turim tik iki 25 kg. Šeimininko bezmėnas sugedęs. Kažkas pasiūlo sverti gabalais. Net akys ant kaktos iššoka, kai susumavus gaunasi 42 kg. Galėjom užfiksuot oficialų rekordą, bet jau po viskam. Dar dabar prisiminus, širdį skauda.

Filetavimą atidedam rytdienai. Kol keliese nešiojam žuvį, ir išplaunam laivus, kažkas gamina vakarienę. Sutemsta. Vos parvelku kojas iki namų. Jėgų nebėra. Pavalgau. Pora stiklinių biržietiško alaus, ir einu miegot. Išsijungiu akimirksniu.

Septinta dalis

Atsikeliam prieš aštuonias. Lengvi pusryčiai. Kas kavos. Kas arbatos. Nuo devynių į darbą. Reikia paskubėti. Prieš akis pusdienis žuvies fabrike.

Romantikos šitam reikale jokios. Vien technika. Visi žino, žuvį imamą maistui, reikia pribaigti tik ištraukus. Menkei, kad mėsa būtų balta, dar reikia nuleisti kraują. O jeigu dar nori, kad lengvai filetuotųsi, labai gerai palaikyti per naktį. Mėsa sukietėja, o gerai pagaląstas peilis slysta kaip per sviestą. Pjauni mėsytę ir galvoji, kaip skaniai namie kaposi.



Leistiną išvežti normą viršijau nedaug. Širdies dėl to neskauda. Darbą baigėm pusę dviejų.

Vakarop papietavę išplaukėm dar porai valandų. Daugiau plaukiojom, ir tyrinėjom reljefą, nei žvejojom. Be abejo, užkibo dar kelios gražios žuvys. Savo jau buvom sugavę išvakarėse. Žiūrėjau į vakaro saulės apšviestus Norvegijos kalnus ir galvojau, kad esu vienas iš laimingesnių žvejų pasaulyje. Toks grožis. Tokie laimikiai. Ir aš visa tai gyvenu.

Aštunta dalis

Rašau, pakeliui namo. Į Lietuvą.

Kelias netrumpas, laiko per akis ir į valias. Galima ramiai apgalvoti kas buvo taip ir pasidalinti išgyventa patirtim su visais.

Visa išvyka, galima sakyti, mokslinis eksperimentas. Pradedant įrankiais ir masalais, baigiant pačia kelione. Pirmas kartas, kitaip sakant. Butent todėl, verta apie taip papasakoti. Kad abejojantiems, būtų lengviau apsispręsti. Kad nenusprendusiems, būtų lengviau išsirinkti.

Pradėsiu nuo aprangos. Neskęstantis kostiumas, būtinas žvejo atributas Norvegijoje. Nepastebėjau nė vieno žvejo vietoje jo dėvinčio gelbėjimosi liemenę. Nuo praėjusio rudens, turiu Kinetic Godspeed vienos dalies kostiumą. Jau atlaikęs Baltijos vandenį, uraganinį vėją Kuršių mariose, nenuvylė ir Atlanto vandenyne. Minkštas, patogus, neperšlampantis, galų gale gražus, o svarbiausia saugus. Kiek nerimavau, kad nuo neslidžios medžiagos sunkiau pasišalins druska ir nešvarumai. Nieko panašaus. Po kiekvienos žvejybos gėlo vandens srovė viską puikiai nuplaudavo. Namo važiuoja sausas, švarus ir kvepiantis didele žuvim.

Toliau, prie meškerių. Abu Garcia Hellbender Inliner‘is savo darbą atliko puikiai. Išjudinti penkiolikos, dvidešimties kilogramų žuvis reikia padidintos galios. 50 lb tam reikalui, pats tas, kaip ir 2,10m ilgis. Specialiai bandėme šią meškerę sulaužyti, visiškai užverždami ritės stabdį ir lupdami dideles žuvis per jėgą. Į valtį meškere kėlėm penkių ir daugiau kilogramų menkes. Kotas atlaikė. Malonumas traukti žuvį, kai valas slysta blanko vidumi didžiulis. Kiekvienas žuvies smūgis eina tiesiai į ranką, o valas kilnojant masalą niekada neužsimeta už žiedelių. Pirmiems kartams žvejybai Norvegijoj negaliu įsivaizduoti geresnio pasirinkimo.



Nieko blogo negaliu pasakyti ir apie Mitchell Privilege Boat spiningą. Lengvas meškerykotis, su labai patogia rankena. Sustiprinti žiedai. Jį daugiau naudojau ešerių žūklėje, bet ištraukiau ir porą nemažų menkių. Jis nesuteikė tokių emocijų kaip „inlaineris“, bet visada jaučiausi užtikrintas turėdamas smagų įrankį atsargoj. Tokioj kelionėj, per visą kompaniją turi būti bent keli atsarginiai meškerykočiai. Niekada nežinai, kas gali nutikti gaudant dideles žuvis gilioje jūroje.

Ta pati situacija kartojosi ir ričių pasirinkime. „Senator‘ius“ buvo sumontuotas ant „inlainerio“, tad juo žvejojau daugiau. Nenoriu kartotis apie jo privalumus, tad paminėsiu tik vieną dalyką. Sakoma, kad ši ritė yra ko gero populiariausia tarp komercine žvejyba užsiimančių laivų. Matomai ne veltui. Dažnai ir agresyviai naudojama, ji metai iš metų atlaiko pačius ekstremaliausius išbandymus. Mūsų kompanijoje buvo trys tokios ritės ir visos jos tvarkingos grįžta namo.

Labai maloniai nustebino ir Abu Garcia Cardinal 177 SWi. Galiu drąsiai teigti, kad eksperimentas pasitvirtino. Šiai ritei teko atlaikyti ešerių žūklę, daugybę masalo traukimų iš didelio gylio. Kai visa apkrova paliekama tik ritei, greitai pasirodo kas yra kas.

irgždėti ir klibėti niekas nepradėjo, tad atsargai, toks ekonominis ritės variantas, mano galva, yra pats tas.



Žvejyba Norvegijoje neįsivaizduojama be pinto valo. Tai viena iš svarbiausių grandinės tarp žvejo ir žuvies dalių, tad čia eksperimentuoti neverta. Visas pasaulis pasitiki amerikietiškais pintais valais ir mes buvom ne išimtis Su bičiuliais rinkomės vyniojamą, jau minėtą, ryškų Spiderwire Stealth 0,35 mm ir aštuonių gijų, dvispalvį Berkley Fireline Tracer Braid 0,35 mm. Patikimi, laiko patikrinti valai, kuriais ne tik kad ištrauksi bet kokią žuvį, bet įkabinęs pilkerį į dugną gali užinkaruoti ir visą valtį. Per visą kelionę, nė vienas laimikis nenutrūko dėl valo kaltės. Daugiau nėra ką bepridurti, gal nebent tai, kad valo į multiplikatorių verta sukti kiek telpa. Keli užsiinkasavimai, peilis, ir valo sumažėja.
Apie pilkerius ir sistemas – trumpai. Kelios didelės menkės liko vandenyne, kai neatlaikė sistemėlių valas arba karabinai. Be abejo, geriausia jas rištis pačiam, tada beliks kaltinti tik save. Jokių tendencijų sąlygojančių kibimo priklausomybę nuo spalvų, dydžių ar formų, nepastebėjau.

Pilkerių reikia pasiimti tiek, kad užtektų. Aš per kelias žvejybos dienas pasodinau keturis. Kiti bičiuliai panašiai, kas daugiau, kas mažiau. Kabindami metalo gabalą vadovavomės vienintele sena tiesa: mažesnis dreifas – lengvesnis pilkeris , didesnis dreifas – sunkesnis.
Toliau galvodamas apie masalus, mintyse jau dėlioju planą kitai žvejybai Norvegijoje. Norėčiau selektyviai gaudyti tik didžiąsias daugiau nei penkiolika kilogramų sveriančias menkes arba didelius otus. Tada būtų daugiau laiko efektyviai pažvejoti naujomis Kinetic gumomis. Tikiu, kad dirbtiniai ešeriai, vėgėlės ir plekšnės padovanotų ne viena rekordinį laimikį. Šiemet gerai išbandyti jų tiesiog nespėjau. Nepabaigęs pirmos klasės, negalėjau pereiti į antrą. Manau, kad netrukus sulauksim daugiau atsiliepimų iš pirmųjų jas įsigijusių Lietuvos žvejų, ir sužinosime, ko jos iš tiesų vertos.

Teoriją baigiu, toliau lieka emocijos.

Nėra nieko smagiau, nei vairuoti atvirą katerį su galingu motoru. Leki ant bangų, pro šalį ir į veidą tykšta Atlanto purslai, aplinkui nuostabaus grožio fiordo kalnai, o priekyje bekraštis vandenynas. Jautiesi ne mažiau kaip viso pasaulio valdovu. Nieko panašaus iki šiol nebuvau patyręs.


Gerai pagalvojus, iš šios išvykos gavau viską ko tikėjausi ir dar daugiau. Lupau žuvis vieną po kitos. Dar niekada gyvenime nesu taip žvejojęs, tiek daug pagavęs ir tokių didelių. Po tos įsimintinos dienos galvojau, kad dar ilgai nieko nenorėsiu, skaudėjo viską, ir neturėjau jėgų, bet viltis pagauti dar didesnę, jau kitą vakarą išgynė atgal į jūrą. Žinau, kad vėl čia sugrįšiu. Tam, kad pagaučiau. Didelę.

Bėga kilometras po kilometro. Pamažu merkiasi akys. Aš vėl laive. Supuosi ant bangų. Pakeliu masalą, jis pradeda leistis, bet valas toliau nebeskęsta…

Pati didžiausia žuvis laukia namie. Pasiilgau.

Linkiu visiem patirti, tai ką patyriau aš.

www.kotas.lt