Antra šiemet vėgėlių žūklė. Išbandžiau save dvi paras.
Penktadienį, gavęs laisvadienį, nieko nelaukdamas iš Vilniaus išvykau 11 val. ryto kartu prikabindamas žemietį, vardu Gediminas. Vieta jau buvo užimta nuo trečiadienio, tad strioko, kad dar reiks ieškotis laisvos dambos, nebuvo. Po sustojimų Kauno Šilainių turguje, Tauragės kebabinėje, vietoje atsiradome 15 val., kartu atsiveždami pirmus lietaus lašus ir pragarišką rytinį vėją, kuris už pusvalandžio “dovanų” atnešė ir stiprų lietų. Pakeičiam prieš tai žvejojusį, mano iš nedaugelio tikrų žvejų gyvenančių Vilniuje, kolegą Vidą. Tas irgi dvi paras gyveno prie Nemuno lyg karo lauke. Pagavo 8 vėgėles, keturias pasiliko sau.
Penktadienį, gavęs laisvadienį, nieko nelaukdamas iš Vilniaus išvykau 11 val. ryto kartu prikabindamas žemietį, vardu Gediminas. Vieta jau buvo užimta nuo trečiadienio, tad strioko, kad dar reiks ieškotis laisvos dambos, nebuvo. Po sustojimų Kauno Šilainių turguje, Tauragės kebabinėje, vietoje atsiradome 15 val., kartu atsiveždami pirmus lietaus lašus ir pragarišką rytinį vėją, kuris už pusvalandžio “dovanų” atnešė ir stiprų lietų. Pakeičiam prieš tai žvejojusį, mano iš nedaugelio tikrų žvejų gyvenančių Vilniuje, kolegą Vidą. Tas irgi dvi paras gyveno prie Nemuno lyg karo lauke. Pagavo 8 vėgėles, keturias pasiliko sau.
Prasideda laukta žvejyba – vėjas 20m/s, pučia skersai į kairįjį žandą, lietus plauną šalia stovinčią mašiną taip, kad per pusvalandį ji jau švari. Mes gi dviese su žemiečiu šturmuojam vieną iš Nemuno žemupio dambų. Kol kiekvienas per valandą nuskraidinam savo atsivežtus masalus upių Tėvo dugnan, atitiksi ir 16 valanda. Rūbai šlapi, rankos jau sugrubę ir raudonos kaip virtų vėžių spalva. Ne už ilgo turi prisistatyti dar du kompanionai iš Vilniaus ir atvežti mano užuovėją. Anie ryškiai vėluoja. Mes ryškiai mirkstam ir keikiam juos. Rankovės per dvi valandas permirksta kiaurai, veidu nuo lietaus teka srovė link kaklo lyg upeliu ir leidžiasi žemyn krutinės sritin, akims nepamaišytų ir valytuvai, kad matyti geriau galėtum. Tokiame ore jau 16:30 val. visiška prietema ar net naktis. Pagaliau atvyksta antrasis ir ilgai lauktas ekipažas. Akimirksniu griebiam atvežtą užuovėją ir ją bandom statyti. Statymo procesas – košmaras, kitaip ir neapibūdinčiau. Pastačius, po penkiolikos minučių ji vėjo jėgos neatlaiko ir “miršta”. Ieškom nors kokio krūmelio, kuris sumažintų kosminį vėjo greitį, taip leisdamas užuovėjai “gyventi” ilgėlesnį laiką. Randam šiokį tokį krūmą – beturintį nedaugiau trisdešimties 5 mm storio ir vieno metro aukščio vytelių. Ką turim, tuo naudojamės. Statom užuovėją už šios “vešlios šluotos”. Pastatyta. Kaži kiek atlaikys? Pagaliau prisėdam po ja pailsėti. Atsisėdus per penkias minutės nuo perlytų rūbų sušlampa ne tik visos kelnėse esančios „šeimos relikvijos“. Antrasis ekipažas tamsoje daro tai, ką mes darėme prieš valandą. 17 val. visų keturių “benamių” kotai užmesti. Visi sėdim po mūsų pastatytu “namuku” ir keikiam tokį orą. Per visus metus susiruoši dviems kartams pavėgėliauti – ir še tau kad nori… Iki 19 val. dar po kelis kartus visi pertikrinam šlapius meškiargalius, tokioje lietaus ir vėjo diskotekoje skambučio net per mikrofoną neišgirsi, tad vienintelė viltis – nebent bus pasikabinusi pati. Deja, net ir žuvys turbūt po sava užuovėja kažkur glūdi… Jei neturėtum užuovėjos ir norėtum žvejoti o ne sėdėti mašinoje tokiame ore, vienintelė išeitis – kasti ola, įlįsti joje kaip kokiam bebrui ir iškišus šlapią snukį vėpsoti į vėjo kraipomas meškeres. Po kokio trečio masalų permetimo visi grįžtam su absoliučiu nuliu. Eidamas jautiesi kaip duše, nuo nosies varva lietaus lašai, tuos vis bandai nupūsti, jei šviestų saulutė tai tokiame procese šalia nosies po papūtimo išvystum vaivorykštę, o gal net ir visas dvi .
Galutinai visiems trūksta kantrybė - kol lietus nesiliaus niekur kojos nekelsim iš po biednos užuovėjos. Traukiam visi iš savo maišų atsivežtas gėrybes ir vaišinamės. Kalbamės garsu, prilygstančiu rėkimui, nes kitaip nieko negirdėsi nuo vėjo darkančios užuovėjos šnaresio. Apie 21 val. vėjas nugena turtinguosius lietus debesis nuo mūsų, taip pat ir pats sumažėja daugiau nei dvigubai, ir laiko pastovų 6m/s tempą. Kad jūs įsivaizduotumėtб kokie mes tampam laimingi!
Tokiame ore nebereikalinga net ir užuovėja, tad sliūkinam su visomis vaišėmis ir kėdutėmis link vandens netoli botkočių. Vyksta tikras akmens amžiaus karas, keturi perlyti mužikai, išsišiepę iki ausų svaido trijų uncijų švinus į Nemuno gelmes. Užmesta… Vaišindamiesi velnio lašais ir šnekučiuodamiesi laukiam pirmu kliovų. Apie 22 val. supypsi vieno iš antro ekipažo žvejo karpinis signalizatorius, bėgam visi ir laukiam pirmojo kirtimo. Kibimas užtikrintas, tad Tomas, ilgai nemąstęs kelia greitu judesiu savo patranką į dangų ir išvelka pirmąją vėgėlę - netoli 2 kg. Ne už ilgo jo kolega lygina rezultatą. Krante dvi žuvys, kurių atvažiavome. Mes gi abu biržiečiai - lūzeriai, net kibio nematę, o vietas pirmieji išsirinkom. Tiesa, visi keturiese bombardavom tą pačią dambą.
Iki vidurnakčio turėjau keturis skambučius, bet skambėjo manoji Nokia, o žuviniai skambalai ilsėjosi. Labai arti vidurnakčio, o gal net ir per jį sudzindziliuoja ir mano varinis varpas, įsmeigtas vytelėn. Kibimas taip pat užtikrintas. Taipogi keliu savo arbalietą į dangų ir išvelku netoli 1,5 kg priešininkę. Už penkiolikos minučių Edošius ant kukano jau veria antrąjį arti 2 kg egzempliorių. Laikas pradeda tiksėti greičiau, nei per lietų. Iki antros valandos mirtina tyla, tik retsykiais skambutis suvirpa nuo vėjo gūsio. Mes “dirbam”. Trečią nakties lieka tik du “darbininkai”, abu žemiečiai. Anie gi du “nebedirba” ne todėl kad “persidirbo”, o todėl, kad ryte maus atgalios į sostinę.
Maždaug 3:30 atkunta vandens gyviai, prasideda šiokie tokie skambėjimai. Abu biržiečiai darbuojasi ties meškiargaliais, žodžiu permetinėjam… Pagaliau sudrebinamas ir Gedo pervertas per šakelę varpas. Linksi anas kaip išprotėjęs. Nieko nelaukęs smūgiuoja ir žemietis. Užsmūgiuota galingam priešininkui. Ritės pagalba parvelkamas virš pusmetrio judantis “rąstas”, ryte pasvėrus elektroninių svarstyklių skaičiai sustojo ties 3.080 kg, ryškiai patelė. Nuo keturių ryto jau zuja aplink dambas kątik atvažiavę žvejai ir ieško laisvų dambų sekančiai nakčiai. Žodžiu vyksta kova už vietą. Šalia mūsų esančią dambą nuperka už keturiasdešimt lietuviškų. Atrodo neįtikėtinai, bet tiesa. Mūsų damba neperleidžiama, nei tuo labiau parduodama. Sėdėsim mes joje ir kita naktį. Toliau vėl pokalbiai, prisiminimai, juokas, juk abu prieš dvidešimt metų kartu su mano seneliu bei Gedo tėvuku lėkdavom Nemunėlin ar tai Mūšon šapalų bei lydekų, ieškodavom ten “zagybų”, mašinas palikdavom prie “telefonštenbekerių”, klausydavom jų pasakojimų, kaip jie dviese Nemunan traukdavo žvejoti, pasiėme penkių kibirų bačką alaus ir t.t.
Šeštą ryto vėl atkunta marmurinės, dzinguliuoja…Iki aštuntos ryto nušaunu dar dvi, tarp 1,5 ir 2,0 kg, iš antrojo ekipažo apie pusę aštuonių ryte Dalius Tomo meškere parvelka pačia mažiausią ta naktį susiviliojusia naktiniu slieku vegelutę – 1,2 kg. Aštuntą ryte šviesu, gali eiti miegoti, bet ištvėrę tokią žvejybos pradžią, atsėdėję visą naktį, net nebežinome kas tai yra miegas. Prisistato toks kauniškis Juozas, kitaip ir nepavadinčiau – Gubernatorius. Viską žino, viską moką, visus pažįsta, kalba be perstojo, bet dažnokai nauji sutikti draugai palieka “ant ledo”, kaip sakant “už akių” pamiršta, taip žmogelis pirmą naktį “pasidarbavęs” ir tipo susitaręs dėl vietos ryte jos netenka, paprasčiausia ji būna užimta, kaip minėjau ji gali būti net ir nupirkta, kaip tikrai jam buvo šiuo atveju. Pagailo mums su Gedu Juozuko ir priimam kartu žvejoti kitai nakčiai į savo dambą. Šis mums pasaugos dieną meškeres, kol mes miegosim. Susitarimas su Gubernatoriumi „užtvirtinamas“ dar po 50 g. Štai ir devynios, kaip nekeista, šiuo laiku vėl prabyla mano vienos meškierkos varpas, kadangi Gedas arčiausiai josios, tai darbą atlieka iki galo ir krante rangosi penktoji mano marmurinė. Spaudžiu jam dešinę. Palydim vilniečius su trimis vėgėlėmis namolio. Po pirmos nakties jaučiuos lyg TERMINATORIUS.
Galutinai visiems trūksta kantrybė - kol lietus nesiliaus niekur kojos nekelsim iš po biednos užuovėjos. Traukiam visi iš savo maišų atsivežtas gėrybes ir vaišinamės. Kalbamės garsu, prilygstančiu rėkimui, nes kitaip nieko negirdėsi nuo vėjo darkančios užuovėjos šnaresio. Apie 21 val. vėjas nugena turtinguosius lietus debesis nuo mūsų, taip pat ir pats sumažėja daugiau nei dvigubai, ir laiko pastovų 6m/s tempą. Kad jūs įsivaizduotumėtб kokie mes tampam laimingi!
Tokiame ore nebereikalinga net ir užuovėja, tad sliūkinam su visomis vaišėmis ir kėdutėmis link vandens netoli botkočių. Vyksta tikras akmens amžiaus karas, keturi perlyti mužikai, išsišiepę iki ausų svaido trijų uncijų švinus į Nemuno gelmes. Užmesta… Vaišindamiesi velnio lašais ir šnekučiuodamiesi laukiam pirmu kliovų. Apie 22 val. supypsi vieno iš antro ekipažo žvejo karpinis signalizatorius, bėgam visi ir laukiam pirmojo kirtimo. Kibimas užtikrintas, tad Tomas, ilgai nemąstęs kelia greitu judesiu savo patranką į dangų ir išvelka pirmąją vėgėlę - netoli 2 kg. Ne už ilgo jo kolega lygina rezultatą. Krante dvi žuvys, kurių atvažiavome. Mes gi abu biržiečiai - lūzeriai, net kibio nematę, o vietas pirmieji išsirinkom. Tiesa, visi keturiese bombardavom tą pačią dambą.
Iki vidurnakčio turėjau keturis skambučius, bet skambėjo manoji Nokia, o žuviniai skambalai ilsėjosi. Labai arti vidurnakčio, o gal net ir per jį sudzindziliuoja ir mano varinis varpas, įsmeigtas vytelėn. Kibimas taip pat užtikrintas. Taipogi keliu savo arbalietą į dangų ir išvelku netoli 1,5 kg priešininkę. Už penkiolikos minučių Edošius ant kukano jau veria antrąjį arti 2 kg egzempliorių. Laikas pradeda tiksėti greičiau, nei per lietų. Iki antros valandos mirtina tyla, tik retsykiais skambutis suvirpa nuo vėjo gūsio. Mes “dirbam”. Trečią nakties lieka tik du “darbininkai”, abu žemiečiai. Anie gi du “nebedirba” ne todėl kad “persidirbo”, o todėl, kad ryte maus atgalios į sostinę.
Maždaug 3:30 atkunta vandens gyviai, prasideda šiokie tokie skambėjimai. Abu biržiečiai darbuojasi ties meškiargaliais, žodžiu permetinėjam… Pagaliau sudrebinamas ir Gedo pervertas per šakelę varpas. Linksi anas kaip išprotėjęs. Nieko nelaukęs smūgiuoja ir žemietis. Užsmūgiuota galingam priešininkui. Ritės pagalba parvelkamas virš pusmetrio judantis “rąstas”, ryte pasvėrus elektroninių svarstyklių skaičiai sustojo ties 3.080 kg, ryškiai patelė. Nuo keturių ryto jau zuja aplink dambas kątik atvažiavę žvejai ir ieško laisvų dambų sekančiai nakčiai. Žodžiu vyksta kova už vietą. Šalia mūsų esančią dambą nuperka už keturiasdešimt lietuviškų. Atrodo neįtikėtinai, bet tiesa. Mūsų damba neperleidžiama, nei tuo labiau parduodama. Sėdėsim mes joje ir kita naktį. Toliau vėl pokalbiai, prisiminimai, juokas, juk abu prieš dvidešimt metų kartu su mano seneliu bei Gedo tėvuku lėkdavom Nemunėlin ar tai Mūšon šapalų bei lydekų, ieškodavom ten “zagybų”, mašinas palikdavom prie “telefonštenbekerių”, klausydavom jų pasakojimų, kaip jie dviese Nemunan traukdavo žvejoti, pasiėme penkių kibirų bačką alaus ir t.t.
Šeštą ryto vėl atkunta marmurinės, dzinguliuoja…Iki aštuntos ryto nušaunu dar dvi, tarp 1,5 ir 2,0 kg, iš antrojo ekipažo apie pusę aštuonių ryte Dalius Tomo meškere parvelka pačia mažiausią ta naktį susiviliojusia naktiniu slieku vegelutę – 1,2 kg. Aštuntą ryte šviesu, gali eiti miegoti, bet ištvėrę tokią žvejybos pradžią, atsėdėję visą naktį, net nebežinome kas tai yra miegas. Prisistato toks kauniškis Juozas, kitaip ir nepavadinčiau – Gubernatorius. Viską žino, viską moką, visus pažįsta, kalba be perstojo, bet dažnokai nauji sutikti draugai palieka “ant ledo”, kaip sakant “už akių” pamiršta, taip žmogelis pirmą naktį “pasidarbavęs” ir tipo susitaręs dėl vietos ryte jos netenka, paprasčiausia ji būna užimta, kaip minėjau ji gali būti net ir nupirkta, kaip tikrai jam buvo šiuo atveju. Pagailo mums su Gedu Juozuko ir priimam kartu žvejoti kitai nakčiai į savo dambą. Šis mums pasaugos dieną meškeres, kol mes miegosim. Susitarimas su Gubernatoriumi „užtvirtinamas“ dar po 50 g. Štai ir devynios, kaip nekeista, šiuo laiku vėl prabyla mano vienos meškierkos varpas, kadangi Gedas arčiausiai josios, tai darbą atlieka iki galo ir krante rangosi penktoji mano marmurinė. Spaudžiu jam dešinę. Palydim vilniečius su trimis vėgėlėmis namolio. Po pirmos nakties jaučiuos lyg TERMINATORIUS.
Tokia kova juk buvo. Kadangi visą naktį taip vėjas ir nenurimo, išdžiuvom savaime. Pusė vienuolikos ryte rangomės abu su Gedu į mašiną lyg Baskerviliai ir bandom miegoti. Numigom su pertaukom apie tris valandas, juk „zakon podlasti“ – kai miegi, būtinai kažkas paskambins, bet mes nepykstam, telefonų specialiai neišjunginėjam ir suteikiam info tiems, kuriems jos reikia. Po miegų žygiuojam Nemunam nusiprausti, šaltas tas vanduo jopštvaimaišas.
Atidunda ir antroji naktis. Damboje trise – aš, Gedas ir Juozukas. Meškerių dislokacijos vietą keliais metrais pakeičiama. 17 val. prasideda kibimai ir taip tęsiasi iki pat 22 val. Per šį laiko tarpsnį Terminatoriaus estafetę iš manęs perima Gedas, suviliojęs penkias štukas, visos apie 2 kg. Man gi vienas vienintelis kibimas ir viena standartinė šio vakaro vėgėliūkštė. Juozukas tuščias ir ryškiai nusiminęs.
Vidurnaktį žemietis dingsta bolidan nusnūsti. Lieku vienas, ką ten vienas, juk Gubernatorius šalia. Kadangi visą naktį kūrenau laužą tai ir Juozukas kartu. Kalbos dovanos iš jo neatimsi, burba ir burba… vos ne pusė jo giminės gyvenimo išklausiau, jau nekalbu apie jo vaikus, žmoną ir patį save. Galėjau nutildyti, bet lai burba, kad neužmigčiau. Toks kaip žinių radijo fonas man buvo, kažką kalba ir tiek, aš tik galvą karts nuo karto palinksėdavau iš mandagumo. Taip prasiklausiau radijo iki pus penktos ryto. Ant savų kotų turėjau 3 kibimus, ištraukiau vieną apie 700 g., pabučiavęs paleidau atsivesti mamytės. Ant kolegos meškerių taip pat vieną išprašiau, ši arti kilo, būtumėm ir tą paleidę, bet įrijusi iki „šiknos“. Ir štai ta pusė penkių tiksi toliau… Vienos patrankos mano skambalas vis uždainuoja, dzin dzin dzin dzin, ir taip gerą pusvalandį, baigia jau mane išvesti iš kantrybės. Pagaliau sulaukiu to momento, kai galiu pakirsti. Smeigiu iš dešinės kiek dar likę jėgų. Nėra bl***.. Ne, yra! Pasirodo nunešusi visą sistemą kokį dešimt metrų pasroviui link dambos galo į krašto pusę, o ten krūmai, zacepų pilna. Jaučiu kad įsegęs esu kažką geresnio. Smūgiai stiprūs, trumpi, ritę vos pasuku, meškerė trilinka, nieko kito nelieka kaip pumpuoti, pumpuoju.. Anoji vis rangosi link krūmų ir net nežada pasirodyti, galų gale išpumpuoju į paviršių likus dešimčiai metrų iki kranto, ši uodegos papliaukšėjimu pasisveikina ir vėl neria gelmėn, nes kol padarai ta pumpavimo judesį to laiko jai užtenka nerti gilyn. Netoliese styro apsemti dar geri trys krūmai, nunešusi sistemą tiek kad persikryžiuoja su šalia esančia kita meškere, vėl vargelis... Per šiuos paskutiniuosius krūmus kai traukiau, tai striksėjau kaip stirninas iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę (ir iš kur dar tų jėgų buvo likę?), kad tik pataikyčiau į tarpą, per kurį dar galima būtų išvelėti tarp krūmų šakų besirangantį kažkokį Mauglį. Už kelių minučių su visais atneštais šabakštynais prie kranto išvelku šitą parazitą. Tikras Mauglis, tik krūmų ir medžių teieškojo savo gyvybei išgelbėti, deja žmogus šiame pasaulyje galingiausias padaras.
“Mauglis” – riebus, pilvas pripūstas ikrų. Svarstyklės jį įamžino 3,6 kg, o liniuotę reikėjo ištiesti iki 78 cm.
Atidunda ir antroji naktis. Damboje trise – aš, Gedas ir Juozukas. Meškerių dislokacijos vietą keliais metrais pakeičiama. 17 val. prasideda kibimai ir taip tęsiasi iki pat 22 val. Per šį laiko tarpsnį Terminatoriaus estafetę iš manęs perima Gedas, suviliojęs penkias štukas, visos apie 2 kg. Man gi vienas vienintelis kibimas ir viena standartinė šio vakaro vėgėliūkštė. Juozukas tuščias ir ryškiai nusiminęs.
Vidurnaktį žemietis dingsta bolidan nusnūsti. Lieku vienas, ką ten vienas, juk Gubernatorius šalia. Kadangi visą naktį kūrenau laužą tai ir Juozukas kartu. Kalbos dovanos iš jo neatimsi, burba ir burba… vos ne pusė jo giminės gyvenimo išklausiau, jau nekalbu apie jo vaikus, žmoną ir patį save. Galėjau nutildyti, bet lai burba, kad neužmigčiau. Toks kaip žinių radijo fonas man buvo, kažką kalba ir tiek, aš tik galvą karts nuo karto palinksėdavau iš mandagumo. Taip prasiklausiau radijo iki pus penktos ryto. Ant savų kotų turėjau 3 kibimus, ištraukiau vieną apie 700 g., pabučiavęs paleidau atsivesti mamytės. Ant kolegos meškerių taip pat vieną išprašiau, ši arti kilo, būtumėm ir tą paleidę, bet įrijusi iki „šiknos“. Ir štai ta pusė penkių tiksi toliau… Vienos patrankos mano skambalas vis uždainuoja, dzin dzin dzin dzin, ir taip gerą pusvalandį, baigia jau mane išvesti iš kantrybės. Pagaliau sulaukiu to momento, kai galiu pakirsti. Smeigiu iš dešinės kiek dar likę jėgų. Nėra bl***.. Ne, yra! Pasirodo nunešusi visą sistemą kokį dešimt metrų pasroviui link dambos galo į krašto pusę, o ten krūmai, zacepų pilna. Jaučiu kad įsegęs esu kažką geresnio. Smūgiai stiprūs, trumpi, ritę vos pasuku, meškerė trilinka, nieko kito nelieka kaip pumpuoti, pumpuoju.. Anoji vis rangosi link krūmų ir net nežada pasirodyti, galų gale išpumpuoju į paviršių likus dešimčiai metrų iki kranto, ši uodegos papliaukšėjimu pasisveikina ir vėl neria gelmėn, nes kol padarai ta pumpavimo judesį to laiko jai užtenka nerti gilyn. Netoliese styro apsemti dar geri trys krūmai, nunešusi sistemą tiek kad persikryžiuoja su šalia esančia kita meškere, vėl vargelis... Per šiuos paskutiniuosius krūmus kai traukiau, tai striksėjau kaip stirninas iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę (ir iš kur dar tų jėgų buvo likę?), kad tik pataikyčiau į tarpą, per kurį dar galima būtų išvelėti tarp krūmų šakų besirangantį kažkokį Mauglį. Už kelių minučių su visais atneštais šabakštynais prie kranto išvelku šitą parazitą. Tikras Mauglis, tik krūmų ir medžių teieškojo savo gyvybei išgelbėti, deja žmogus šiame pasaulyje galingiausias padaras.
“Mauglis” – riebus, pilvas pripūstas ikrų. Svarstyklės jį įamžino 3,6 kg, o liniuotę reikėjo ištiesti iki 78 cm.
 |
 |
Išlupęs tokią žibėjau kaip koks jonvabalis su ta lampačka ant galvos. Seniai rankos buvo bedrebėję iš susijaudinimo ir euforijos.
Lygiai šeštą ryto nulapatuoju link mašinos ir Gedui pasisiūlau pasikeisti vietomis. 6:20, atlikęs mainus susirangau vėl baskervilio poza ir lūžtu. Aštuntą ryto vėl pažadina telefono skambutis, po tokių dviejų parų sunkiai ir besusišneku, nebelabai ir gaudaus su kuo šneku ir apie ką.. terminatorius pavargo…
Pakeitęs mane kolega iki pusė devynių pagauna dar pora smagių vėgeliūkščių.
Neužilgo atvažiuoja ir Kamštis su kompanija ir atveža žadėtosios sriubos už dambų užėmimą. Palaima!.. Pasišnekučiavę esame garbingai palydimi namo, išvažiuojam ir paliekam vėgeliavimą kitiems metams.
Grįžtam abu turėdami leistiną kiekį žuvų, pas mane - 9 pas kolegą - 8. Dvi paros buvo sunkios, bet ir įspūdingos. Grįžęs namo žvilgtelėjau į veidrodį, ar iš terminatoriaus į bebenčiuką nepavirtau, kaip ir ne, bet į čingadžiuką panašumo buvo...
Edis