Malonu, kad šie metai džiugina įspūdingomis vėgėlėmis. Pagauti 3 kg vėgėlę – jokia retenybė. Dažnai įmanoma net ir po keletą. Aišku, kad pernai įsigaliojęs draudimas tame tikrai kol kas niekuo dėtas. Kažkas, matyt, mariose ar su pačia vėgėlių populiacija, ar su migracija atsitiko. Šiųmetinės vėgėlės atitiko visus jų kibimo dėsningumus (orą, kibimus paros eigoje ir pan.), kas po pernai metų jovalo buvo visai susimaišę. Taigi, kimba maždaug 17:00-18:00, paskui 21:00-23:00 ir paryčiais nuo 4:00 iki maždaug 6:00.

Apie vieną trumpą poros parų vėgėlystę.
Pasiėmiau atostogų. Antradienį apie pietus netoli Rambyno, žemiau aukštavoltės. Vėjas taip gražiai iš vakarų...., bet jau po paros, žaltys, pradėjo suktis vis piečiau, o į žūklės pabaigą ir visai nurytėjo, tuo „užrišdamas“ visą kibimą. Be to, visąlaik buvo begėdiškai stiprus ir dar lietumi papurkšdavo. Edosiui atvykus manęs pakeisti virto visišku pragaru. Jei ne tai – būčiau ir aš dar parą sėdėjęs.

Ant kranto vietos ne jūra, bet rasti įmanoma. Užimta gal 30 proc. teritorijos. Išdaviau daugiametės savo vietelės pasitikėjimą ir su Edosiaus patarimais glaudžiausi arčiau Rambyno. Bet nepataikiau į telefonu nupasakotą dambą ir stojau, atseit, visai prastoje vietoje. Netrumpai kankinęsis be kibimo, pradėjau ieškoti. Ir dar kartą patvirtinau sau taisyklę, kad vėgėlės kibimui kaip ir nekilnojamojo turto kainai svarbiausi yra trys dalykai: 1-vieta; 2-vieta; 3 - ir dar kartą vieta. Taškus lyg radau ir „mirusi“ vieta taiklių žvejų (Edosiaus) rankose po manęs tapo rekordine.

Chebrytė suvažiuoja ginkluota vis rimtesne technika. Pakrantėje net dvi kompanijos leido malkas benzopjūklais.

Užmesta. Prieš penkias – pirmas varpelio dzingtelėjimas. Sudzindaliuoja tvirčiau. Per pusmetį be žūklės nusilpę nervai neatlaiko. Kertu. Nieko.

Stoviu aukščiau dambos, bet palei pat ją. Kairiau ir dešiniau manęs kartais jaučiasi kažkoks šurmulys, bet pas mane - tyla. Tai verčia sunerimti ir eksperimentuoti permetinėjant vis į kitą vietelę. Kaip kadais seniai mane mokė toks Kenzaburu – norint gerai pagauti reikia dirbti permetinėjant ir ieškant tų paslaptingųjų kibimo taškelių.

Dar po pusvalandžio, jau sutemus, kažkuri sudzindzaliuoja. Abi arčiau manęs stovi ramios. Nubėgu prie tolimesnės beveik pačioje damboje. Sudzindzaliuoja dar tvirčiau. Lieju. Iš karto lyg ir nieko. Paskui pajuntu kad lyg ir trūkčioja. Arti kilogramo. „Paciento“ apžiūra parodė, kad kablys negiliai, taigi keliauja „tėvelių atsivesti“. Kablius, beje, visad kerpu. Po pusvalandžiuko jau iš kitos vietos – dar viena tokia pat. Šios dvi netrukus atsivedė mane labai nudžiuginusį „tėvelį“.

Bėda, kad pamiršau namuose plonesnį valą, kuriuo rišdavau šviną. Ir dabar su ta meškere, kur pačioje damboje – vienos bėdos. Švinas, jei kas, neatitrūksta, o nusineša visą sistemą.

Apie 18:00 keletas trumpų - drūtų smūgių, kurių pakirsti neįmanoma.

Vienąkart užmetu tik valui išvynioti. Traukiu – kažkas sunku. Prisitraukiu – pliuškenasi nelaboji vandeny. Paimu į rankas. Kažkoks kitoks valas, kažkokie kitokie karoliukai. Randu, jog užkabinau kažkieno nutrauktą sistemą, o ten kilograminė besėdinti.

19:00 kibimai liovėsi ir nutraukęs jau tris sistemas pasitraukiu iš dambos.

Po ilgo eksperimentavimo galutinai radau du taškus. Abu – pakankamai toli. Padariau išvadą, jog jei stovi aukščiau dambos (bet netoli nuo jos) - kibimai bus dažnesni būtent tolimais metimais, kurie atitiks pačios dambos ilgį. Panašu, kad migruodamos prieš srovę jos atsiremia į damdą, paskui eina link upės vidurio ir, radusios dambos apėjimą (jis, aišku, nebūtinai turi būti vienas siaurutis takelis), kažkurį atstumą už jos eina vos ne vorele, kol vėl pasuka įdambin ir išsiskirsto. Uždambyje gi kibimai labiausiai man pasiteisina linijoje, kur jos į tą dambą atsiremia. Mano pasirinktoje vietoje aukščiau dambos yra dvi bėdos: pirma, pabandyk tolimą metimą pataiktyti vis į tą pačią vieta, ir dar naktį ir dar pučiant stipriam šoniniam vėjui, antra – jei užkimba, turi staigiai kelti aukštyn, nes srovė ją užneša ant dambos.

Tiksliam metimo atstumui numatuoti ant ritės būgnelio maunu iš dviračio kameros iškirptas gumeles.

Apie 20:00 viename iš dviejų taškų (paskui pasirodžiusiame pačiame geriausiame) pradeda ramiai, bet gan tvirtai vytelę linkčioti. Skambutis tyli. Kertu ir iškart jaučiu, jog paleistosios kažkurį iš tėvelių atsivedė. Tėvelis beveik nesukalbamas. Srovė neša į dambą. Plėšiu išsišiepęs iš visų jėgų ir tėvelis, aiškiai nustebintas tokio įžūlumo, už gerų 30 metrų susipliuškena paviršiuje. Pastangas dar padvigubinu ir jau visai priblokštam tėveliui surengiu slalomą vandens paviršiumi iki pat kranto. Iš akies, apie 3 kg. Saikingai nutukusi. Gerai įmitusi ir tvirta. Pasvėręs radau tik 2,1 kg, bet vis vien – gražuolė.

Apie 21:00 jau kitame taške gan aktyvus varpų koncertas. Ištraukiu virš pusantro kg. Tiesiog pakirsta už peleko. Įtariu – trynėsi apie tą slieką, kabliai aštrūs ir įsidūrė.

Po 22:00 kaip sakoma: “nekibo nekibo ir visai nustojo“. Einu pasistiprinti keliomis valandomis miegučio. Žadintuvas pusei keturių. Kaip visad – miegu lovoje prie kotų. Po kiek laiko pažadina lietaus šniokštimas į miegmaišį, kuris man, dėka gerai padaryto prancūzo Sert – visiškas dzin.

Kairiau žvejoję du kauniečiai pagavo vieną vėgėlę. Dešiniau skundėsi nieko nepagavę. Iki 6:00 kibimo nerasta. Ryte „išprašau“ dar vieną „pusantrinę“.

Apie antros dienos pietus susigriebiau, kad pernakt išnaudojau apie 70 iš 100 turėtų sliekų. Po du kablius ant koto. Trys kotai. Po du sliekus ant kablio. Trys nutrauktos sistemos ir dar bet 5 užkabintos taip, kad iš sliekų nieko neliko. Pastebėjau, kad lyg ir drąsiau ėmė, kaip dėjau tik po vieną naktinį. Po manęs Edosius pastebėjo, kad vėgėlė net mieliau ima didesnį mėšlinuką. Apkritai, gerai kad jis ten būtų. Ar kvapo kažkokio jis ten suteikia, ar pačia vėgėlei – pasitikėjimo.... Bet du naktinius ima labai atsargiai. Kad žuvis atsargauja su stambesniais masalais pastebėjau dar iš karpių žūklės. e to, baigėsi žuvų taukai, kuriuos irgi labai vertindavau, bet kurių efektyvumu dabar gal kiek ir suabejojau.

Taigi visą įrangą patikiu atsitiktiniam kaimynui iš dešinės ir „tepu“ į Tauragę. Apsisuku per pusantros valandos ir žūklė vėl sužydi savo pilnatve.

Dieną ištraukiu vieną kvailą žiobrį. Išsigandusios jo akys sugraudina ir dovanoju jam gyvybę. Apie 16:00 tas pats kaimynas iš dešinės išprašo vieną pusantrinę. Po valandos dar vieną. Mano stovykloje, be atsitiktinių padzibaliojimų ir nepakirstų kibimų nieko gero. Vis stiprėja pietryčių vėjas ir aiškiai matosi, jog dangišku kibimu net nešviečia.

Sutemus atbilda ir įsikuria šalia manęs visas busiukas lengvai mane erzinančios linksmos kompanijos. Apie 20:00 – pagyvėjimas jų stovykloje. Aiškiai kažką traukia. Po to - dar vienas. Apie 21:00 kaimynai nurimsta. Susėda rateliu ir kažką paslaptingai šnekučiuodamiesi veikia. Paskui išsiskirsto kas sau. Ant kranto pasilieka tik pora. Po geros valandos trinkteli netoliese stovinčio jų busiuko durys ir pasigirsta širdį veriantis isteriškas klyksmas: „Kur mes esam? Kąąą? Kur meeees eeeeesam?“. Nuo kranto jį bosu kažkas ramina :“Esam prie Nemuno. Žvejojam vėgėles. Eik, Antanai, miegoti.“. Antanas dar kiek paklykavęs lyg ir nusiramina. Vėl trinkteli busiuko durys. Po valandos – vėl ta pati istorija – trinkteli busiuko durys, vėl tas pats širdį veriantis klyksmas „kur mes esam?“ ir vėl tas pats raminantis balsas nuo kranto. Ir taip per vakarą dar kelis kartus, gardžiai prajuokinant visą pakrantę.

Tarp 20:00 ir 21:00 ištraukiu vieną šlipsiuką ir vieną pusantrinę. Kibimai liovėsi.

Pastebėjau, kad pamirkius žuvų taukuose nebeima šlipsiukai. Senas pastebėjimas. Galbūt dėl to, kad pastarieji beveik nesimaitina gyva žuvimi (kuri tą žuvies kvapą ir turi). Jų racione, matyt, daugiau vyrauja visokios kirmėlės ir kiti gyviai.

Prieš vidunaktį mane įveikia miegutis. Ryte masalus randu net nepaliestus, kas byloja, jog kibimo nebus. Vėjas stiprėja. Vanduo – kakava. Vis kyla. Per žūklę nuo jo turėjau bėgti net tris kartus. Virš metro aukščiau normos. Apie pietus atvažiuoja Edosius.

Iš viso 8 vėgėlės. Visi kibimai, kaip visada – ant žemesniojo kablio. Galiu tai paaiškinti tuo, kad, matyt, aukštesnysis, nežiūrint net į jo metrinį ilgį, veikiamas srovės plazdena pakilęs ir vėgėlė, aišku, tokio neima. Seklesnėje vietoje jis gali gulėti ir ant dugno ir tada, aišku, kibs ir ant jo. Kitoje žūklėje bandysiu ant jo kiek švinuko uždėti.

Surenku visos pakrantės šiukšles ir namo. Antradienį – pakartoti.

Vidas Vilčinskas