Sėdžiu prie kompo, krečia drebulys... nežinau ar nuo to, kad peršalau žvejyboje, ar nuo patirto šiandieną adrenalino... Žodžiu apie viską pabandysiu papasakoti iš pradžių. Nesu rašytojas, todėl bestselerio nesitikėkite. :)

Kadangi „net“ tris savaites, dėl įvairių priežasčių, nežvejojau, ateinančio savaitgalio veikla jau buvo aiški savaitės pradžioje. Dar ketvirtadienio vakarą susiskambinom su keliais "meškerės broliais" tam, kad nuspręsti prie kurios "balos" važiuoti. Kiekvienas „karpininkas“ žino bent kelias balas, kuriose yra karpių ir juose, atsižvelgdamas į oro sąlygas bei laiko resursus, žvejoja. Pasitarę nusprendėme, kad šiam savaitgaliui geriausiai tiks nedidelis ežeras Vilniaus rajone, kuriame šiais metais gan sėkmingai gaudėme karpius. Tiesa, šis ežeras žuvintas karpiais ne taip seniai, prieš 12 metų, todėl jame labai didelių karpių nesitikėjome pagauti, o ir ankstesnės žvejybos tai patvirtino. Karpiai kibdavo 7-8 kg., nors buvo pasitaikę ir iki 14 kg. Žodžiu jų ten yra, jie kimba, o mums to ir reikia! Tuo labiau, kad prie mūsų kompanijos žadėjo prisijungti, bei jėgas išbandyti Lietuvos Karpininkų asociacijos prezidentas Darius Surgautas.
Penktadienis. Po pietų pertraukos darbas nebeina, o slenka kartu su laikrodžio valandine rodykle. Viduje girdžiu kažkas vis klausia: „tu dar darbe“?, užeinu trumpam į forumą, kuriame bendrauja nemaža dalis Lietuvos karpininkų, perskaitau, kad mano „meškerės broliai“ jau pakuojasi ir, palinkėję visiem „lūžtančių kotų bei trūkstančių valų“, atsisveikina iki sekmadienio vakaro.
Viskas! Viso gero kolegos, manęs nebėra!!!...
Parlekiu namo. Dėžės, jaukai, maistas, indai, gultas, čiužinys, miegmaišis, graibštas, meškerykočiai, stovas, signalizatoriai, kėdė, viryklė, grilius ir visa kita, visa balkoną užimanti, amunicija su vėjeliu skrenda į automobilį... aš jau kelyje. Važiuodamas turiu laiko apmastyti žvejybos taktiką, bet su šituo vandens telkiniu ir jo gyventojais, viskas aišku, kimba tik ant braškės kvapo boilių, kimba kuo arčiau žolių, ir ne kitaip. Kiek buvo eksperimentuota ir bedėta kvapų, jei yra bent viena meškerė su braškiniu boiliu, būtent jį ir paims. Važiuoju, šildo saulutė, pučia lengvas vėjelis, nuojauta kužda bus kibus savaitgalis. Nepilna valandėlė ir aš jau suku nuo asfalto, pradundu duobėtu keliu, pravingiuoju miško keliukais, viskas, aš jau žvejybos vietoje.
Netrukus susirenka ir visa kompanija. Neskaitant nepalankaus vėjo, nuotaika pakili, į viršų pakyla keletas dūmelių, pažiūrėjus į kiekvieno veidą atrodo pagaus mažiausiai 10 karpių, todėl negaištame laiko, pasiskirstome žvejybinius plotus ir pirmyn prie „darbo“ (tik šitas daug mielesnis :)).
Lygiai taip pat greitai, kaip į mašiną, taip ir iš jos, lenda karpiniai kotai, stovai, stojasi netoli laužavietės palapinės, kėdės, krinta į vandenį ne vienas kilogramas boilių. Viskas, galima atsisėsti ir giliai atsikvėpti, laukia puikus, nemažai žadantis, savaitgalis.
Pirmų karpių kibimų tikėjomės dar prieš temstant. Praeina kelios valandos, o signalizatoriai tyli. Prieš temstant ištraukiu visas meškeres, pakeičiu boilius, užmetu iš naujo. Sekantis permetimas bus ryte arba užkibus karpiui! Deja, deja, išaušus rytui taip ir negirdėjome nei vieno išganingo pyyyyyyyyp!? Be to, naktį stipriai atšalo ir aš peršalau.
Atsikėlus ir išgėrus karštos kavos, seka permetimai, tačiau jau dabar prasideda ir „eksperimentai“. Nekimba ant braškės, gal kibs ant kito kvapo?... Dar keli permetimai, dar keli nauji kvapai, tačiau signalizatoriai tyli. Tylėjo jie ir iki šeštadienio vakaro. Ką gi, nuo penktadienio vis dar pučia pietų vėjas, išvada - nesimaitina. Nesimaitina tai nesimaitina, vėl visas meškeres užtaisau braškiniais boiliais, permetu ir palieku iki ryto.
Sekmadienio rytas. Prabundu ir galvoju, dar viena naktis be rezultatų. Nuotaika prasta, nes neskaitant pusantros tuščios paros, sveikata dar labiau pablogėjo. Aš ant kito šono ir toliau pučiu į akį. Nežinau ar spėjo susigeneruoti naujas sapnas, bet jam kelią perbėgo signalizatoriaus cypimas.
Per mili sekundės dalį atsisėdau, sėsdamas dar spėjau sukalbėti maldą „dieve tu tik nenustok cypti“. Greitai atsidarau automobilio galines duris, įšoku į batus, pribėgu, kuri meškerė!? kuri meškerė!? Signalizatorius tyli... pakertu...ramiai vynioju meškerę, aplink ramu, šildo saulutė, jaučiasi tik adrenalino sukeltas drebuliukas. Velnias! Pritrūko tik 2-3 sekundžių kol bandžiau įšokti į batus, nes kol į juos lindau, signalizatorius cypė nesustodamas, o man iki meškerių buvo kokie 2-3 metrai... tokį atstumą paprastai įveikiu per 0,001 sekundės :)
Ką gi, neėmėm šito, imsim kitą! Su tokia gaidele prasidėjo sekmadienis, kuris žadėjo daugiau nei prieš tai dvi dienos. Vėjas iš pat ryto ėmė sukinėtis ir vis papūsdavo iš vakarų, kartais nurimdavo visai. Per vieną tokį vėjo atodūsį, stebėdamas vandenį pastebėjau bangelę, skrodžiančią vandenį virš mūsų masalų, po kiek laiko dar dvi, ir dar, pasirodė pelekas... Vyrai karpiai atėjo! Susikaustom kantrybe, karpiai pradėjo judėti!
Seka eilinis permetimas, paskui jį į vandenį skrenda eilinė porcija braškės kvapo boilių. Kadangi pučia nestiprus vėjelis, pavyksta meškeres užmesti gražiai tarp vandens augalų. Karpis baikšti žuvis, jie nuolat sukinėjasi arčiau savo slėptuvių.
Praeina kelios valandos, o mūsų fronte nieko naujo. Dar po kiek laiko prasideda kalbos apie važiavimą namo. Vienas kolega išvažiuoja, kitas mintimis jau dedasi daiktus. Likę nusprendžiam kad pasėdėsim iki vakaro.
Vėliau pamenu, Darius vartė kepsnius ant šašlykinės, kai sudirbo mano signalizatorius. Pasileidau į kojas. Kibimas buvo vangus, girdėjosi trumpi pypsėjimai, pribėgęs nežinojau ant kurios kimba. Po akimirkos pastebiu bekylantį svingą. Pakirtimas - YRA!!! (rėkė gripo apsėstos mano balso stygos). Kotas išlinko, žolėse išsivertė karpis. Kadangi visas šis sezonas buvo praleistas vien “balose” su kliuviniais, žinojau, kad karpiui negalima duoti nei centimetro valo, o tempti jį kiek leidžia kotas ir valas, priešingu atveju tekdavo atsisveikinti su laimikiais. Sureguliuoju ritės stabdį iki karpis negalėtų jos prasukti... laikau jį... laikau... tačiau jis per ilgai vienoje vietoje, greičiausiai užsikabino už lelijų ... tuo pat metu stiprus trūktelėjimas... prasisuka ir ritė, kartu mano mintyse prasukdama „neblogas turėtų būti“. Paveržiu ritės stabdį... dar trūktelėjimas... dabar jau mintyse „tikrai neblogas“... antru trūktelėjimu karpis išėjo iš žolių. Fuu, ramiau, kliuvinių nebėra. Tuo tarpu po manim pralekia draugas suvyniodamas trukdančią meškerę, kitas jau stovi vandenyje su graibštu. Karpis juda galingai į šoną, tačiau dar po keletos sekundžių man pavyksta pakeisti jo judėjimo kryptį ir keisdamas kryptį jis išsiverčia – O MAMA!!! Akimirksniu supratau, kad jis yra didesnis už visus iki šiol sugautus mano karpius... dar po poros sekundžių jis jau buvo graibšte. Vėliau sekė triumfo akimirka, t.y. sumušimai rankomis, sveikinimai, foto sesija ir t.t.
Tai gigantiškas karpis! Aš negalėjau patikėti savo akimis, iki to momento man nebuvo tekę matyti tokių gabaritų karpio. Adrenalinas perpildė visą kūną... bet patikėkite, tai buvo pats saldžiausias adrenalinas, kokį esu iki šiol patyręs.
Karpį svėrėms patikimomis angliškomis Ruben Heaton svarstyklėmis, todėl dėl karpio svorio tikslumo nėra jokių abejonių. Kartu su specialiu maišu (matu) karpis svėrė 21.300 kg, matas svėrė 1.200 kg. Džiugu, kad visas rekordinio karpio traukimo procesas buvo užfiksuotas video kamera. Valdui sumontavus filmuką, jis bus patalpintas www.laukarpis.lt.
Po foto ir video sesijos krante ežero gigantas specialiame maiše buvo nuneštas į vandenį, dar keletas nuotraukų ir dar viena džiugi akimirka – karpio paleidimas atgal. Nuostabu. Galimai šis rekordininkas užkibs ir kitam žvejui, gal bus dar priaugęs svorio. Iki sekančių susitikimų.
Paraiška dėl Lietuvos rekordinio karpio jau paduota agentūrai ,,Faktum“, labai tikimės kad šis Karpininkų asociacijos nario sugautas laukinis karpis bus užregistruotas kaip didžiausia šios rūšies žuvis.
Žvynuotasis karpis sugautas 2007 m. rugsėjo 23 d., svėrė 20,100 kg., masalas - Tamdembaits Impact braškinis boilis.

Tadas Stonys (ZeBigOne Team)

Paimta iš www.laukarpis.lt