Visa naktį kažkodėl labai neramiai miegojau. Iš Klaipėdos sutarta pajudėt 7val. Ryte kilęs susiruošiau maistelio, nes planuose – visa diena prie vandens. Iš vakaro žmonos paruoštąjį teko šiek tiek pakoreguot, nes įdėtas indelis mišrainės su silke galimai butų užtraukęs visišką nekibą. Pakeitus žuvį dešra, ramia sąžine pajudu link susitikimo vietos. Šiek tiek neramino iš penktadienio į šeštadienį iškritę gausūs krituliai. Turėjau įtarimą kad upės gali būt pakilusios, ir teks praskalavus masalus spūdint namolio nieko nepešus.
Pajudėjus link upės – nuotaikos geros. Siek tiek neramina besikaupiantys lietaus debesys. Ale sekmadienio nepasiskirsi... Teks susitaikyt su lietum. Nuotaiką pagadina pervažiuotas tiltas per Minijos upę. Vanduo be galo aukštas ir rudas. Jokio skaidrumo. Privažiavus Veiviržą – vaizdeli toks pat. Mūsų veiduose gilus susirūpinimas. Privažiuotas numatytasis „Ašvos“ ruožas suteikia šiek tiek vilties. Vanduo siek tiek skaidresnis nei prieš tai matytose upėse. Ten dar mūsų nežvejota. Todėl nežinom nei kas nei kaip. Su mažyte kibirkštėle vilties, pasistatom auto, ir bandom šokt į bridkelnes.
Ir štai, kur buvus kur nebuvus, pro šalį, dviračiu varina, praslenka pagyvenus moteriškė su tuščiais kibirais. Aiškiai matyt kad pas karvutes. Pamačius mus, su rykštėm rankose, pasilabina, ir palinki kuo dideliausios sėkmės ir daug daug zuvies... Tada aš pasigailėjau, kad nepasiėmiau skaniosios mišrainės su silke... Koks dabar skirtumas... Geresnio komplekto nė su žiburiu nerastum... Apie nuotaikas ir viltis ką nors pagaut nebekalbėsiu. Jų likučiai „išnyko kaip dūmas neblaškomas vėjo“.
Gal koki pusvalanduką pabraidę po tą marmalą sėdom atgal į auto. Paskutinė viltis – Jūros upė. Toliau tikrai neieškosim. Kirsdami artimiausiai pasitaikiusį tiltą per ją, atsargiai žvilgtelim vandenin. Vanduo stipriai pakilęs, bet nuo tilto atrodo pakankamai skaidrus. Atsiranda mažytė vilties kibirkštėlė. Nulekiam į mano jau ne kartą bandytą upės ruoželį. Beeidami link numatytos starto vietos, prisirenkam po gerą saują pažemiui kabančių lazdyno riešutų. Kolega nusiteikęs ką nors pagaut, aktyviai skalauja savo sukriukę. Aš tuo tarpu stebiu jo pastangas krante ir gliaudau riešutus. „Yra“ - staiga išgirstu, ir netikiu savo akim. Tikrų tikriausias upėtakis kolegos rankose. Pamatavus – 28cm. Trumpa foto sesija – ir atgal vandenin. Atsiranda viltis, kad bobutė su kibirais veikia tik prie to vandens, prie kurio ją sutinki. O ir gailestis dėl nepasiimtos mišrainės atslūgsta. Metu gliaudyt riešutus ir brendu vandenin. Mažu ir man pasiseks... Pakeitus sukriukę į kažką panašaus kaip pas kolegą – antru metimu kibimas. Pamatavus - 36cm. Kelios foto, ir jau moja su uodega atsisveikindamas. Apie bobute jau beveik užmirštam. Džiaugiuosi kad nepasiėmiau mišrainės.
Pagaunami dar keli margieji. 22, 25cm. Visiškai mažiukai kažkur dingę. Staiga matau kad kolega traukia kažką įdomaus. Metu meškerykotį ant kranto žolytės, ir čiumpu vaizdo išsaugojimo priemonę. Pasirodo ne be reikalo. Kotas perlinkęs, emocijų daug, viskas atminties kortelėje. Upėtakis. Pamatavus – 43cm. Tikrai gražus egzempliorius. Toks gražus, kad net gaila imt į rankas. Pora foto, ir filmuojama paleidimo procedūra. Bet... ne ką tepavyksta nufilmuot, nes neria vandenin kaip į uodegą įkirptas. Reiškia gyvens.
Atėjo pietų metas. Pasistiprinę aptingom. Įspūdžių per akis. Valandėlę skyrėm riešutavimui. Prisirinkę po nemažą maišiuką, pakeitėm upės ruožą, ir vėl subridom vandenin. Antra dienos pusėjau nebebuvo tokia dosni. O ir vietos nebe tokios jau geros. Kolega pagauna ešerį, lydekiuką, ir pabaigai dar viena ribinį upėtakį. Aš po pietų praktiškai nebežvejojau. Sulūžo ritės lanktelio fiksacijos mechanizmas. Siek tiek pasikankinęs nurėpliojau į auto gliaudyt riešutų. Neilgai trukus – grįžo ir kolega Heil‘as. Liūdnoka mat vienam pasidarė. Diena praėjo. Žūklė baigės. Į pabaigą jau ir upėtakių sezonas. Tuoj tuoj reiks palikt juos ramybėje. Tegu dauginas. Nors tikiuosi, kad tai dar nebuvo upėtakių „sezono uždarymo“ žūklė.
Atsisiųsti filmuką su šios žūklės įspūdžiais (17 Mb)
TIX