Sekmadienį (08.26) su kolega HEIL‘u sumąstėm patikrint Minijos upę.

Diena graži, oras geras. Tik privažiavus prie tilto nuo kurio žadėjom pradėt žūklę, nuotaika sugadino užtiktas būrys dar miegančių baidarininkų. Sėkmingos žūklės šansai pasidarė 50/50. Klausimas kur link pajudės baidarių virtinė. Aukštyn upe, kur ir mudu žadėjome judėt, ar, kas jiems lengviau ir daugiau įtikima – žemyn upe. Šiuo atveju išvengtume kitos vietos ieškojimo. Nes nekarta prieš tai buvęs geras kibimas gerai valandai liaudavosi, praplaukus baidarių ar plaustų virtinei.
Stojus po tiltu pirmiesiems metimams, nuotaiką taiso pirmas pačiupinėtas margojo mažylis. Gavęs kakton bučkį, paleistas akimirksniu neria po artimiausiu akmeniu. Heil‘as stebi stovėdamas ant kranto, ir gurkšnoja Carlsberg‘a. Spės dar. Kur skubėt. Atsisukęs raginti greičiau pradėt žūklę, randu benueinantį. Pasirodo neša, į toli gražu ne už kelių žingsnių esantį automobilį, padėt jau tuščią stiklo tarą. Ech, kad visi taip...
Kol jo nėra, paupin išlenda vienas iš baidarininkų. Paklaustas tolimesnės plaukimo krypties, galutinai nuramina. Pasroviui.
Brisdami prieš srovę, mūsų manymu perspektyvias vietas tikriname 2Nr sukriukėmis. Pakeliui sočiai prisigliaudau čia pat upėn šakas merkiančių lazdynų vaisių. Šiemet riešutų gausiai užderėjo. Po poros valandų suprantam kad arba kimba silpnai, arba, kas laibiau tikėtina, nemokam žvejot. Oro įkvėpt gauna keletas mažiukų upėtakiukų, ir vienas kiršliukas. Pradedam gailėtis, kad nė vienam neatėjo protinga mintis, įsidėt ką nors valgomo į kuprines. Matyt alkanų skrandžių keliamas triukšmas kojomis persiduoda vandenin, ir mažiausiai kilometro spinduliu išbaido „pačias atsargiausias“ pasaulyje žuvis – upėtakius. Užslinkęs didžiulis juodas debesis užpila keletą kibirų į kvadratinį metrą vandens. Nuo stichijos sėkmingai apsaugo nuo atskardžio nusvirusi vešli augmenija. Laukdami pragiedrėjimo dar kartą prisimenam nesamą maistą, ir praėjus liūčiai brendame toliau. „Kimba ! “ - keistą emociją spiningaujant išgirstu iš kolegos. Matau kad traukia. Kiršliokas. Pamatavus - 27,5cm. Keletas kadrų, gaivinimo procedūra, ir... „laisvė Lietuvos kiršliams ! “ :)
Betikrinant eilinę šimtaprocentinę vietą, antru metimu kerta. Jaučiu normalus. Leidžiasi patraukiamas keletą metrų pasroviui, paskui sėkmingai atiminėja valą iš mažai priveržtos ritės, bandydamas grįžt „namo“. Stabdį siek tiek paveržus, prieš savo norą parkeliauja krantan. Margasis. Pamatavus – 38cm. Keletas kadrų, gaivinimo procedūra ir... „laisvė Lietuvos Upėtakiams ! ” :) Na, paturėjom bent jau šį tą. O skrandžiai vis primena apie save, lietus kartas nuo karto vis palaisto. Pažiūrim į GPS‘a – dar trečdalis numatyto kelio likę. Nusprendžiam nebeit iki tikslo, ir traukt namo. Man geriau. Žinau kad parėjęs iki auto galėsiu atsidaryt Carlsberg‘o aplaistimui, o va kolega – seilę varvins ir skrandį gurgins iki pat namų. Jis juk už vairo.

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

TIX