 |
Alfredas M. Karpinės žūklės specialistas |
Gruodžio 20-ą dieną turėjau išvykti į žiemos sesiją Prancūzijoje “Lac de Saint Cassien“, tačiau dėl užsnigto Londono Heathrow oro uosto lėktuvai neskrido dar keturias dienas, tad sesija sutrumpėjo ir viskas pasistūmėjo į priekį. Tačiau būdamas ten padariau keletą nuotraukų ir nusprendžiau padaryt trumpą foto reportažą šio blogg’o skaitytojams.
Nusileidus vėlyvą popietę Nicoje pamačiau, kad lietus pila kaip iš kibiro. Supratau, kad tai yra geras ženklas, kadangi vandens lygis ežere bus pakilęs. Tikėjausi, kad viena kita žuvis bus aktyvi.
Po nusileidimo Matt’as- žmogus, iš kurio nuomojau dalį įrangos,nuvežė mane į vieną iš šalia ežero esančių miestelių papildyti atsargas ateinančiai savaitei ir įsigyti vietinį žvejo bilietą.
Kai pasiekėme “Lac de Saint Cassien“ jau buvo sutemę ir pliaupė stiprus lietus, tad visą pasiruošimą teko daryti šlapiam ir tamsoje (susirišti sistemas, šoklyderius), o po to tamsoje klaidžioti ir ieškoti vietų kur galima būtų visa tai pateikti “ponui karpiui“. Pasirinkau gan gilias vietas, tarp 6 ir 10 metrų, nes vanduo dėl stipraus lietaus ir Kalėdoms uždarytos užtvankos buvo stipriai pakilęs.
Dabar šiek tiek apie telkinį. Ežeras susideda iš trijų dalių- pietinė ašaka, šiaurinė ir vakarinė. Stebint jį išilginėje juostoje, nuo šiaurinės dalies iki pietinės, plaukiant telkiniu susidaro apie 6.5 km. atstumas, o plaukiant nuo rytų į vakarus- 3.5 km. Į ežerą įeina sena upės senvagė (pietinėje dalyje) ir daugelis kalnų upeliukų aplink visą ežerą. Tad vanduo esant stipriam lietui greitai kyla, kartais pasak vietinių ežeras pakyla per 5 metrus virš įprasto lygio. Šiaurinėje ežero dalyje yra užtvanka, kuri buvo pastatyta hidroelektrinės naudojimui. Dėl to vandens lygis šiame telkinyje dažnai keičiasi. Anksčiau pasikeitimai būdavo retesni, nes elektra buvo tiekiama tik daliai Prancūzijos. Tačiau neseniai elektrą buvo pradėta tiekti ir į Italiją.
Aplink ežerą nuostabus peizažas- kalnai, uolienos ir upeliai. Manau kiekvienas ten atrastų sau patinkantį kampelį.
Ežero pakraščiai uolėti- iš smėlio ir akmenų, tad jei sugalvosit ten važiuot, nepamirškit plaktuko palapinės įtvarams ir meškerių kuoliukams.
Taigi, šaltas ir šlapias oras nelepino, tačiau pabudus ankstyvą rytą ir išvydus šiuos nuostabius vaizdus lietus ir šaltis pasimiršo. Su Matt’u pagrindinėje stovyklavietėje pasiruošėme rimtus pusryčius ir gerai pasistiprinome, nes žinojau, kad laukia daug darbų, kuriuos atlikt teturėjau septynias su puse dienos šviesos valandas, o jas reikėjo išnaudoti sistemų rišimui, vietų ieškojimui, eglutės puošimui ir t.t.
Iš pradžių buvau apsistojęs vakarinėje ežero dalyje, įlankoje ties “Aviron“ irkluotojų baze, kurioje žiemą treniruojasi ir Lietuvos irkluotojai. Po keleto dienų persikėliau šiek tiek toliau į vakarinę pusę. Gyliai priešais mane pora metrų nuo kranto kai kur siekė 4 metrus, dugnas šokinėjantis, daug perkritimų, dengtas smėliu ir akmenimis, stipriai uolėtuose vietų tarpuose radau ir negilių dumblo daubų. Dugną dengia nemažai uolų, nuskendusių medžių, ir prieš telkinio tarpukalnę užliejant, nupjautų kelmų. Plaukiodamas ir skanuodamas dugną radau visokių įvairovių. Tad tikslumas šiame telkinyje mano nuomone sudaro pagrindinę svarbą. Nes masalą pateikus per metrą į šoną nuo numatytos vietos gylio skirtumas gali siekt du- tris metrus. Tai pat šiam telkiny, mano manymu, būtų daug lengviau žvejoti poroje todėl, kad padidėtų tikslumas pateikiant masalus, nes dažniausiai viskas užtempiama dėl tikslumo, plius viskas būtų atliekama dvigubai greičiau, nes irklavimo atstumai nemaži, o vienam rišant sistemas, ruošiant masalus, bei rūpinantis stovyklaviete ir maisto gaminimu lieka labai nedaug dienos šviesos, be to padidėja nuovargis.
Pasirinkau gylius tarp 4,5 ir 11metrų, meškerės išdėstytos plačiu diapazonu. Prie palapinės, aplink sektorių, pasidariau tvarką ir užsikaitęs arbatinuką nusprendžiau pavartyt su savim pasiimtą S. Briggso knygą apie šį telkinį. Joje tikrai daug informacijos, kuri buvo sukaupta per 25 metus žvejojant šiame telkinyje. Esu perskaitęs tikrai nemažai gerų knygų ir ši yra tikrai geriausiųjų penketuke. Sutapimas toks, kad jis čia yra žvejojęs visai netoliese nuo dabartinės mano buvimo vietos, per gerą puskilometrį. Kaip ir kiekvienais metais atvyko su savo žmona sutikti Kalėdų. Jų sesija truko beveik du mėnesius.
Pasidaręs arbatos nusprendžiau atsipūsti, tačiau išgirdau signalizatoriaus pyptelėjimą ir tik atsistojus nuo kedės suskambo maloni ausiai melodija, sklindanti nuo signalizatoriaus ant kurio meškerė, kuri buvo ties šešių metrų gylio riba. Nieko nelaukęs pakėliau kotą ir pajutau stiprų pasipriešinimą. Žuvis pradžioje pasidavė į kairę, to labiausiai ir bijojau. Neužilgo pajutau tą nemalonų jausmą, kai valas pjaunasi į kažką aštraus. Ežero dugnas, kaip minėjau, pilnas nupjautų medžių kelmų kurie apaugę kriauklytėmis, plius aštrūs povandeninių uolienų kraštai. Visa laimė, kad valą naudojau tikrai gan storą- 0.36mm. ir apie 40m šoklyderio. Po kelių minučių žuvis staiga pasidavė kranto link ir pajutau kaip valas atsilaisvino nuo kliuvinio. Kraujas buvo pilnas adrenalino. Atsipalaidavau tik tada, kai Kalėdų išvakarių 18.5kg Lac de Saint Cassieno gražuolis atsidūrė graibšte.
Atvaževęs Matt’as padėjo pasvert gražuolį ir padarė keletą foto. Tada prisėdom puodeliui arbatos. Po kiek laiko laiko viską apsitvarkiau, surišau keletą naujų sistemų ir su Matt’u prisėdom Šv. Kūčių vakarienei. Tyliai ir ramiai praėjo vakaras ir patraukėm savo palapinių link.
Naktį vieną kart pyptelėjo distancinis, tad atmerkiau akis ir pamačiau, kad tai “ raudonas“ kotas, toliau- tyla, tad apsiverčiau ant šono ir toliau i Kūčių miego sapną. Maždaug už valandos ir dvidešimt minučių vėl suskambėjo “ raudonas“ kotas, tik šį kartą išvažiavo kaip traukinys. Rezultatas po gan ilgo pasispardymo ir smagios kovos- virš 19kg šamukas, sudrumstęs Kūčių ramybės naktį.
Tai buvo pirmas žiemos metu mano sugautas šamiokas vandens temperatūrai vos siekiant 7 laipsnius. Tad vėl- užverdamas vanduo arbatinuke, atsikvepiu ir paruošęs sistemėlę prisėdu ant kėdės atsipūsti. Tai juk Kūčių naktis!!! Prisimenu draugus ir šeimą, ir mąstau, kaip jie visi šiltai sėdi prie Kūčių stalo ir valgo didelę skanią vakarienę. Susišildęs arbatėle lendu atgal į miegmaišį. Paryčiais išgirstu šaukiantį balsą-tai Matt’as, sako: “ Alfredas i just had one“ (Alfredas- ką tik ištraukiau vieną) ir paprašė, kad padėčiau jam ją pasvert bei nufotografuot. Tad su mielu noru lendu lauk iš apšalusios palapinės ir judu Matt’o vietos link. Pasirodo, tai gražus Kalėdinis žvynius, svėręs beveik 14kg.- puiki Kalėdinė dovana pamaniau ir pasveikinau Matt’ą. Tad vėl tradiciškai uždėjom arbatinuką ant viryklėlės ir smagiai pasišnekučiuodami ir pasišildydami arbata stebėjom vandenį ir bundančią gamtą.
Po keleto valandų su Matt’u papusryčiavom ir nusprendžiau parašyt keletą Kalėdinių sveikinimų namiškiams. Vos tik paėmus į ranką telefoną suskambo jau gerai pažįstama signalizatoriaus muzika. Nieko nedelsdamas pakėliau kotą ir jaučiau stiprų kontaktą kitame valo gale. Adrenalinas nusileido i kulnus ir turėjau tikrai labai malonią kovą su Kalediniu žieminiu “Lac de Saint Cassien“ žvynium.
Šalia buves Matta’s mane taip pat pasveikina su Kalėdom ir Kalėdiniu 15.7 kg. žvynium, kuris užkibo gan giliai, tačiau netoli nuo kranto ir susigundė skęstančia kombinacija.
Man besitvarkant išgirdau šnaresį už nugaros, atsigręžiau, o ten- Steev’as Brigs’as netikėtai užsuko į svečius pasveikinti su Kalėdiniu laimikiu. Malonus netikėtumas, ypatingai iš tokio žmogaus, kuris jau 25 metus čia žvejoja ir žino kiekvieną šio telkinio paslaptį. Labai įdomiai pakalbėjom apie žvejybą čia, tuo pačiu jis pasirašė savo nuostabią knygą apie šį telkinį, bei palinkėjo daug sėkmės. Kaip minėjau, jis čia žvejoja jau ilgas laikas, atvyksta maždaug du kartus per metus su savo žmona Joan’a . Ir šį kartą praleido ten beveik du menesius. Tikrai šaunus žmogus ir žvejys. Dar kartą paminint jo knygą “Cassien….and Beyond“- patarčiau ją kiekvienam žvejui, tai vienas geriausių skaitinių karpininko bibliotekai. Ten rasit daug informacijos ir apie Lac de St Cassiene, Chantecoq, Raduta, Rainbow, bei Afrikos Snagmere ir Kaserie užtvankas. Taip pat labai įdomiai aprašyta nemaža skiltis kai jis su Tim’u Paisley (“krikstatėviu“) laimėjo 2000- ųjų metų pasaulio čempionatą Prancuzijoje (Fish a Bill). Tai turėtų būti aktualu tiems, kas dalyvauja varžybose. Dar noriu paminėti, kad Steve’as Briggs’as su Tim’u Paisley yra taip pat laimėję pasaulio čemionatą 2005-ais St. Lawrence upėje. Palinkejęs gerų švenčių ir smagios žvejybos pajudėjo pas žmoną į savo sektorių. Tikrai nuostabus ir šiltas charakteris.
Beliko tik smagiai atšvęsti Kalėdų vakarą. Į svečius atkeliavo Dave’as – senas geras žvejys, išmaišęs pusė pasaulio ir gyvenęs ne vienerius metus skirtingose pasaulio šalyse ir matęs daug didelių ir įdomių vandenų. Taigi, pasiruošę truputėlį maisto ir skanaus prancūziško vyno labai smagiai tryse pasisėdėjom ir atšventėm Šv. Kalėdas. Dave’as papasakojo daug smagių istorijų apie aplankytas skirtingas pasaulio šalis, tų šalių žvejybą, kultūrą, plius apie pastaruoju metu jo prapoguojamą “kanojinę“ karpinę taktiką ir visiškai kitokį priėjimą prie žuvies karpineje žūklėje.
Nubudęs ryte dar kartą giliai atsikvėpiau žavėdamasis nuostabiais vaizdais. Nusprendžiau nuplaukti į kaimynystę pas italus Giovanni ir Andrea’s, jie taip pat apsistojo vakarinėje ežero rankovėje “Rocher de L’Americain“, nes prieš atvykdami parašė man ir paklausė ties kuria vieta pagavau savo žuvis. Tikrai geras pasirinkimas. Nuplaukęs papasakojau kokiam gyly maitinosi žuvys. Po keleto dienų ir Andrea’s ir Giovanni turėjo kibimus, tai sužinojau tik grįžęs į UK. Su jais pabendravęs grįžau į stovyklavietę, numaniau, kad šį vakarą į svečius turėtų atvažiuot Ovidijus su savo nuostabiom Aušrele ir dukra Patricija ir vietoje nenusėdinčia kalyte Stella. Taip ir nutiko- vakarėjant jie pasirodė su pilnais krepšiais skanėstų. Tad vakaras buvo emocingai labai šiltas ir smagus, pabendravom ir gan artimai susipažinom. Ačiū Jums labai už vaišes.
Tad belieka dabar gražūs prisiminimai ir mintys kaip greičiau ten sugrįžti. Telkinys yra tikrai sunkus. Kai kalbėjau su nemažai ten žvejojančių žvejų, visų atsakymas tas pats- lengva ten tikrai nėra, pavyzdžiui, austrai vieni kitus keičia kas dvi savaites (man ten bebūnant tai darė jau 4- is mėnesius), pasiėmę geriausius sektorius ir vokiečiai (Imperial baits), okupavę geriausius sektorius ir pasikeisdami kas keletą savaičių sėdi šešis mėnesius ir daugiau, tai suprantama, nes ten pagauta žuvis yra unikali ir kiekvienam gamintojui prideda gera reklamą, tik va gaila, kad ta reklama siekiama tokiais keliais. Galų gale- telkinys yra valstybinis ir priklauso prancūzams, mano nuomone, tai reikia gerbt ir tausot.
Jei viskas pavyks, manau aplankyt tas vietas pavasario vidury, plius ko gero prisijungs grupė iš Lietuvos- išvyką organizuoja Audrius su Nerijum (JO-MAJO Team), Ervis, taip pat jei pavyks žadėjo prisijungt Mantas(LT) ir Nerka (IRL), Andrius (UK), bei Ovis (FR). Manau liūdna nebus, galėsim smagiai pabendraut ir su trupučiu sėkmės gal dar kokį gražuolį prikabinsim.
Užbaidamas norėčiau padėkoti visiems palaikiusiems, rašiusiems žinutes, skambinusiems ir tikėjusiems.