Labai, labai laukiau šios šventės. Ji slinko lėtai neskubėdama dovanodama rudeniškus šaltus orus ir permainingą Minijos vandenį. Žiobrių gaudymo tradicijos Gargžduose labai senos, čia jie gaudomi metai iš metų nuo vandens malūno pastatymo laikų. Jo datos dabar nepasakysiu, nes nežinau, tačiau gal ir nereikia jos prisiminti, užtenka sutikti vietinius senolius prie upės, pasisveikinti ir jeigu pasiseks užmegsti pokalbį. Jeigu paklausite ar kimba, jie tikrai nepameluos ir pasakys – NE. Taip būtent toks atsakymas yra teisingas ir  jame nerasite net kruopelytės melo, nes kibo senai, senai kai malūno užtvanka dar buvo nesuirusi.

Va tuomet tikrai kibdavo bet kam ir ant bet ko, nes tamsūs žiobrių būriai savo juodomis nugaromis užklodavo smėlėtą upės dugną. Tuomet žuvies visiems pakakdavo. Na o dabar trupiniai, vien trupiniai tų didžiulių burių telikę – ech...

Jeigu „Pylos“ užtvanka prabiltų, visi sužinotume kiek šlakių ir lašišų čia praplaukdavo, kiek žiobrių, kiek stintų arba nėgių kasmet „lipo“ į kalną  vieninteliu tikslu išneršti. Žinoma, man gaila tos senosios kartos, jie jau niekada nebepagaus tos masės žuvies kurią taip sunkiai vilkdavo vietiniai žvejai į stačias Minijos slėnio kalvas. Tačiau aš dabar džiaugiuosi prairusia užtvanka, savo kasmetiniu įrimu ji atveria kelius žuvims nerštaviečių link. Sustojusios priešais mūro sieną, žuvys tapdavo lengvai pasiekiamu grobiu brakonieriams, dabar jų sumažėję ženkliai. Na o žuvys visai neišnyko jų vis dar pagauname su rudeniniais ir pavasariniais potvyniais. Gal nebe tiek daug, gal nebe tokių didelių, tačiau gudriausi tikrai pagauna.

Deja, dabartiniai gamtosauginiai įstatymai, atima iš žvejų teisę, apskritai su meškere artintis prie upės. Prieš keletą metų pakoreguotas įstatymas mus nudžiugino, žiobrių populiacija didėja. Šaunu Lietuvos gamta atsigauna, nuo šiol galime pagauti nebe penkis vienetus, o netgi penkis kilogramus žuvies! Gražiai skamba, dabar iš tikro galėsime žvejoti ir žuvies namo parnešti ir žvejas pailsės, upe pasidžiaugs ir vaikai pavalgydinti bus... Gaila bet ir vėl likome apgauti. Štai tuo metu kai žiobris mūsų upes aplanko iš vis negalima su meškere prie upės pasirodyti! Kai apie tai pirmą kartą išgirdau aš galvojau, kad kažkas stipriai pajuokavo. Juk jau senai aišku, kad žvejai prie upės brakonierius baido kaip mašinų vagis signalizacijos garsas. Nėra žvejų, upė lieka be apsaugos, jokie gamtosauginiai reidai nebūs tokie dažni kaip vietinių žvejų pasirodymas šalia vandens.

Ir vėl sutinku tuos senuosius, vietinius žvejus, kuriuos šiek tiek anksčiau minėjau, tie patys kuriems jau eilę metų kimba nekaip... Pasisveikinu ir sakau – „tėvuk, o tu žinai, kad dabar žvejot negalima, dabar lašišų ir šlakių migracija, jos jau neršt plaukia“. Tai kad aš ant  tešlos gaudau sūneli, va kelias aukšlytes šalia kranto pagausiu vakarienei - atsako senasis dėdė. „Nesvarbu sakau, toks jau įstatymas aš irgi labai noriu meškerę vandenin užmest, bet bijau“ – ateis nubaus. „Tegu tebando, aš čia jau šimtą metų žvejoju, jokios lašišos neteko pagaut, tegu tik pabando...“ Taip mąsto seni ir jauni, taip mąsto bet kuris žūklės prekių pardavėjas, taip mąstome ir mes sportinės žūklės klubo „Pyla“ nariai. Mes norime žvejoti, penki kilogramai žiobrių kai jų žvejoti negali prilygsta medaus laižymui per stiklainį – jokio skonio, o atrodo viliojančiai...

Kaži kas tokią mintį pakišo gamtosaugininkams ir įstatymų leidėjams? Labai lengva viską uždrausti kai nežvejoji arba žvejoji kartą į metus. Kaip sunku žiūrėti į upę kuri skirta žvejams, bet joje žvejoti draudžiama. Aš puikiai skiriu tauriąsias žuvis, nuo kitų nuolat upėje gyvenančių žuvų. Manau šias žuvis gali atskirti, bet kuris su meškere ant kranto stovintis žvejys. Taip pat manau jas puikiai skiria aplinkos apsaugos pareigūnai. Aš gerbiu ir vertinu šių žmonių darbą, pats ne kartą esu jiem talkinęs sulaikant brakonierius, laikau juos žvejų bičiuliais. Bendradarbiavimas visada duoda gerus rezultatus, būtent ši idėja yra naujos tradicijos – „Žiobrinių“ atsiradimo prie Minijos upės priežastis. Mes paprasti žvejai spalio 15 dieną esame priversti atsisveikinti su upe iki pat sausio pirmosios. Tauriųjų žuvų negaudome, savo buvimu prie upės nekenkiame jų migracijai ir jokių būdu nesikėsiname į jų nerštavietes. Tiesiog norime žvejoti paprasta plūdinuke, ant kablio kabinti paprastą kirminėlį ir gaudyti upėje gyvenančias žuvis.

Idėja paprasta, paskutiniajam savaitgaliui sukviečiam prie upės žvejus ir pasidžiaugiame laisve prie upės gaudydami žiobrius. Dėl nežinomybės iki paskutiniųjų delsėme su reklama, ir tik likus trim dienom iki spalio šešioliktosios tikrosios žiobrinių dienos gavome palaiminimą rengti varžybas. Kėkvienas aplinkos apsaugos skyrius šnekėjo skirtingai Gargždiškiai varžybas rengti leido, draugai iš Šiaulų niekaip negalėjo nusipirkti licencijų žūklei, na ir galiausiai Klaipėda davė išganymą – varžybos įvyks. Deja varžyboms smarkiai pakenkė motulė gamta, niekaip nealėjome priprašyti lietaus ir nors šiek tiek aukštesnio vandens. Upė nustekenta šalnų jau nukritusi ir prieš dvi savaites kibę žiobriai nežinia kur pasidėjo. Vietiniai tikriausia kaip žinodami tą dieną iš namų nekišo nosies ir varžybų registracijos vietoje pasirodyti patingėjo. Užtad į varžybas atvyko svečiai iš Šiaulių. Ne šiaip svečiai, o žmonės žiobrius gaudantys minijoje tikriausia geriau nei vietiniai. Būtent jų specialiai žiobriams srovėje gaudyti pritaikytomis plūdėmis dabar gaudo labai daug vietinių žvejų, taip pat Lietuvos sportinės žūklės rinktinės nariai, na ir galiausiai televizijos vedėjai. Manau tai kažką sako išradimas tikrai vertas dėmesio „Burbuliukas“ nėra paprasčiausias reklaminis triukas. Jo autoriai svečiavosi pas mus „žiobrinėse“  tikriausiai tai didžiausia šios šventės puošmena. Iš viso tų žiobrininkų ne tiek ir daug kaip pagalvoji, susirinkome vos devyniese. Pirmam kartui tikriausia kiek ir mažoka, bet manu kad laikui bėgant ši šventė bus kur kas populiaresnė, gal būt ir žuvų bus daugiau, nes šį kartą jų sugavome vos dvi. Ir jokia čia nuostaba teisingai tas senukas sakė - „nebėra užtvankos nebėra ir žuvų“ na, bet moralas visai ne tame, tiesiog tokiu renginiu norime pasibelsti į viešumą ir paprašyti valdžios dar kartą pasvarstyti įstatymą atimantį teisę žvejoti žuvis, kurios visiškai nesusijusios su tauriųjų žuvų migravimu.

Kad ir kaip ten bebūtų dvi žuvis pagavome tikrai – didžiausą žiobrį ištraukė Mantas Riauka – 340g , mažesnį sugavo ir antrąją vietą užėmė Raimundas Jocys -250g. Trečią vietą organizatoriai skyrė Audriui Rancui sugavusiam žiobriuką, kuris neatitiko leistino dydžio  normos ir iš karto buvo paleistas atgal. Tikrai nepačias žuvingiausias varžybas vainikavo kubilas žuvienės, kurią žvejams paruošė LSŽKL čempionas –Martynas Baranauskas.

Nemanau, kad reikia mitinguoti ar kitaip negatyvia nuotaika nusiteikus belstis į įstatymų leidėjų duris. Tačiau mes taip pat turime teisę pasakyti, pradžiai nors ir tyliai – „leiskite mums žvejoti ir neverskite mūsų brakonieriais, nes mes ne tokie...“

Marius Baranauskas
www.pyla.lt