Pilnas internetas diskusijų – yra tų vėgėlių ar nėra. Aiški metų situacija – pirmasis vėgėlių ešelonas Nemunan atėjo pakankamai anksti, dar spustelėjus spalio šalčiams. Deja, antro ešelono lyg ir nesimato, o šios pradeda apsigaudyti, tad laimikių, stebinusių dar lapkritį, gruodį kiek sumažėjo. Kaip visad labiausiai meilės buvo ištroškusios patelės, tad šių metų vėgėlės stambesnės. Visi tai pastebėjo. Gal tam įtakos turėjo ir verslinės žūklės Nemune uždraudimas ir stambiosios vėgėlės pakilo upe kiek aukščiau.

Sample ImageŽinau, kad išskirtinai gerai kibo ties Rambynu. Kaip kitur – nežinau. Mano žvejojamoje vietoje kibimas vidutiniškas, bet geresnis, nei pernai. Pernai buvo išvis tragedija. Beje, kaip ir daug kur. Laimikiai gi stambiausi per pastaruosius penkerius metus. Vanduo dar nelabai šaltas, tad pilna egzotikos – šlakių, ungurių, karšių, stambių starkių.
„Guliau ant vėgėlių" dukart po dvi paras. Keturios puikios vėgėlės. Man šiemet pakanka.
Pirmiausia magėjo išbandyti, ar nesikeičia metams bėgant vėgėlių takai. Buvau pernai į vieną vietelę nusitaikęs. Parodė Kenzaburu. Pats atrado mano akyse netyčia. Išvada – tikrai nesikeičia. Net nežiūrint to, jog šiemet vanduo šiek tiek žemesnis. Tik pataikyti būtina vos ne metro tikslumu. Pabandykite tai padaryti naktį ir srovėje... Tačiau jei pataikei – kibimas garantuotas. Tam vėgėliaujant panaudojau vieną savo išradimą iš vasaros lynų žūklės. Paprastas, kaip trys kapeikos. Nori pagauti lyną – turi lengvą plūdinukę iš valtelės numesti bent 20 metrų žolių link ir pataikyti palei pat žoles. Net į menkutę properšėlę. Tačiau neužmesti ant žolių. Tam panaudojau paprastą iš dviračio kameros iškirptą gumutę, kokias anksčiau naudodavo plaukams rišti. Metu link žolių ir nuėmęs ritės būgnelį, užmaunu gumutę, Jei matau, kad iki žolių trūksta dar kelių metrų – iš po gumutės ištempiu tiek valo, kiek metrų trūko. Taip ir nutaikau šį atstumą. Rezultatas – pradėjau „mušti" visus lynų pagavimo rekordus (aišku, tai tik viena iš paslapčių). Pavyzdžiui, šiemet per vieną žūklę ištraukiau 22 imamus lynus. Ši sistema tinka tiek plūdinei, tiek dugninei.
Įsivaizduokite kibimo efektyvumą, jei mesdamas 40 metrų galiu pataikyti į vieno kvadratinio metro plotą. Ir dar galiu dvi meškeres sumesti taip, kad nuo vienos iki kitos vos pusmetris ar metras belieka. Jokių papildomų pašarų nereikia. Jei vienos masalą nutampė – iškart prie kitos pereina. Ir t.t.
Dar vienas paprastas būdas tam takui rasti. Pastebėjau, kad jos labai griežtai laikosi takų, jei dugnas žolėtas. Tada takais tampa smėlio properšėlės žolėse. Užmetus labai svarbu duoti valo, ir švino nepajudinti. Dar ir dėl to, kad tokiu atveju jį mažiau nuneša. Švinui gulus ant dugno, pradedu valą rankomis įtempinėti. Pajutęs ribą, kad galiu pajudinti šviną, truputuką jį timpteliu. Jei čiuožia lengvai – vadinasi ne žolėse. Ypač gerai dugnas jaučiamas per pintą valą. Jei švino nenuneša pasroviui, pavadėlis stovi statmenai valui ir kablys yra toli nuo švino.
Buvau „įkibęs" į vieną dambą. Nemėgsta jų žvejai, nes ten labai lengva užkabinti ir nutraukti. Tačiau ties jos smaigaliu į vieną susiveda visi vėgėlių takai. Jos taip pat mėgsta laikytis srovės išplautose duobėse prieš dambos akmenis. Viskas, ką pagavau per pirmą žūklę – kaip tik palei dambą. Buvau pataikęs ir į tą „priešdambinę" duobę, bet ten toks akmenynas, kad tik girdėjau varpelio dzingtelėjimą ir radau kablį tuščią.
Su vėgėlėmis rekordai, matyt, dar prieš akis, nes šie metai „nuėjo" tik takams „apsiuostyti". Nežiūrint to, jau pirmąją žūklę iš šešių žmonių, kurių daugelis turėjo net po šešias meškeres, aš su savo trejomis pagavau daugiausia. Ir vėgėlės buvo didžiausios. Antrąją žūklę panorau dar vietų paieškoti, tad rezultatų nepadidinau. Be to, pastarąją žūklę juodai „susidirbau" padaręs vieną „pelenų" klaidą. Kibimų turėjau bent dvidešimt. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl tie kibimai tokie keisti – kelias sekundes „dzindzaliuoja" ir meta. Kartais bando dar kartą, bet vėl iškart meta. Turėjau labai stambius naktinius sliekus. Jei jau ir „vidutiniokus" gerai suraityti ant kablio nėra lengva, tai su stambiaisiais – išvis problema. Dieną kūriau laužą ir šalia buvo laužavietė. Sumaniau slieką išvolioti laužavietės pelenuose. Tada jo gleivės įsigeria pelenų ir jis tampa sausas ir gerai suimamas. Iki pat nakties prasikeikęs dėl tokių „kibaliojimų" pauosčiau savo rankas ir net žagtelėjau, kokia nuo jų sklido pelenų smarvė. Kaip lauže keptų bulvių. Vėgėlė – plėšri žuvis. Pamato slieką ir iškart atakuoja. Tačiau, matyt, pajunta tą smarvę ir meta. Tik sliekus pradėjau volioti smėlin – du kibimai ir dvi vėgėlės krante. Bet jau buvo naktis atėjusi...
Pilnos pakrantės kraujo ištroškusių tautiečių. Sunku man tuos žmones suprasti, kai iš žūklės pradeda skerdynes daryti. Turiu omeny, kad dėmesys žūklei dažniausiai baigiasi vos ne dešimties meškerių „užminavimu" ir tada jau pereinama į aukštesnį lygį – po puslitrį ant galvos. Jei taip toliau tęsis – vėgėlių tikrai neliks, tad dar kartą pritariu jų draudimui ir padarymui licenzine žūkle. Ir ypač – kontrolės griežtinimui.
Beje, nustebau, kad šiemet kabliautojų nesutikau. Nei vieno! Bet užtat kaip gražu buvo stebėti, kad kai mums įsigalioja vėgėlių draudimas, vos ne palei mūsų krantus kateriais atvarė rusai ir vidury dienos visai parai užmerkė bent 500 metrų tinklą. Ir padarė tai dukart. Taigi, lyg ir logiška būtų, kad ponai „draudėjai" pradžioje su rusais susitartų (ką dabar p.Vilmantas Graičiūnas iš AAM savo iniciatyva ir bando daryti) paskui kontrolę sustyguotų ir gal tik tada draudimų imtųsi. Dabar gi tų draudimų efektyvumas ir prasmė kažkaip keistai atrodo....
Beje, su vietiniais kalbant apie šį draudimą, tai dauguma jų nusiteikę į tai rimtai nežiūrėti. Atvykėliai gi korektiškesni ir lyg ir planuoja nuo gruodžio 15 d. nežvejoti. Tie, kurie ir taip kažkokių normų paisė. Žodžiu, manau, kad tikrieji „skerdikai" visgi liks pakrantėse. Tauragės aplinkosauga gi, nusiteikusi nuo 15 d. imtis darbo. Bet kur jie ten visas Nemuno platybes aprėps. Juolab, kad daugelis vietų tik džipais privažiuojamos.
Nuo pat savo vėgėliavimo pradžios skeptiškai žiūrėjau į tą šatrelių – varpelių sistemą ir naudojau savąją. Pradžioje – paprasti lengvi karpiniai kotai ant labai lanksčių stovelių. Vėliau – feederiai. Galop dar tuos feederius pastačiau stačius, kad kuo mažesnis valo galas po vandeniu būtų. Tokiu būdu galėjai naudoti lengvesnius svarelius, nes buvau įsitikinęs, kad vėgėlė ima labai jautriai. Dviejų kablių atsisakiau jau seniai, kai keliskart su žuvimi gerai užkabinau.... Ir kokių tik sistemų neišbandžiau, Ir švinas aukščiau, ir švinas žemiau, ir švinas slankiojantis ir fiksuotas ir du ir net trys švinai, ir net švinas ant gumos, apie ką jau esu rašęs. Galop, po tiek metų eksperimentų grįžau prie šimtametės klasikos – švinas tolimajam gale ant 25 cm ilgio plonesnio valo pavadėlio. Mat jis linkęs įstrigti tarp akmenų, ir geriau būna kad tik jis ir nutrūksta. Tada žuvies neprarandi. Aukščiau – trišakis suktukas ir apie 80cm pavadėlis su vienu kabliu. Būtent toks ilgas, nes įtariu, jog vėgėlė, ypač stambesnė, šviną pamačiusi tą vietą net ratu apeina. Labai patiko nauji suktukai su 3 cm strypeliu. Tada pavadėlis už pagrindinio valo mažiau pinasi. Apie 60-70 cm aukščiau žemutinio suktuko – dar vienas toks ir dar vienas kabliukas. Tik čia jau pavadėlis turi būti toks, kad nesiektų apatinio suktuko. Niekas nesipina, bet reikalingas ilgas kotas. Čia - jau problema taupytojams. Ir kaip gi man patiko ta pasakiškoji šatrelė su tuo pasakišku varpeliu! Valas eina beveik horizontaliai. Tad abu kabliai guli ant dugno. Du kabliai – didesnė tikimybė, kad pataikysite į tą paslaptingąjį vėgėlės taką. Šatrelė – nepakeičiama. Nuo žiūrėjimo į tas viršūnėles antron paron jau haliucinacijos prasideda. O jei dar tuos „trakšt-trakšt" šviesuliukus užsidedi – išvis viskas akyse mirga. Varpelis gi niekad neapgauna. Tik reikia, kad jis būtų didesnio diametro. Tada gali jį nureguliuoti taip, kad valo kryptimi varpelio svarelis stovėtų palei pat jo sienelę. Tada menkiausias prisilietimas prie valo dzingtelėjimą sukelia. Šonine gi kryptimi atstumai iki varpelio sienelės didesni ir šoninio vėjo sukelti šatrelės siūbavimai taip greit varpelio „nešnekina". Jei vėjas pučia valo kryptimi – varpelis taip pat tyli nes šia kryptimi šatrelė įtempta. Neblogi būtų varpeliai iš žalvarinės medžioklinės gilzės, tačiau dėl mažo kalibro jis per jautriai reaguoja į vėją. Labai geri varpeliai gaunasi ir senų rusiškų telefono aparatų. Didelis diametras, šaižus, savotiškas garsas. Geri taip pat visiems gerai pažįstami pirktiniai su adata. Tinkamai sureguliuotas varpelis visad daug daug jautresnis už mūsų akį, stebint viršūnėlę. Ir nuima tą įtampą, kai turi niekur net nenusisukti. Man tas varpelio skimbčiojimas ir tas lengvas šatrelės krutėjimas tiesiog kažkokia religija virto.
Dar apie išbadėjusius tautiečius. Įsivaizduokite 100 kilometrų neršti plaukiančią vėgėlę, kurios kelyje visus šimtą kilometrų vos ne kas dešimt metrų gardėsių primėtyta. Kelias tolimas ir varginantis. Ėsti norisi. Kokia dalis iš jų turi nors menkiausią šansą pasiekti tikslą? Ar tikrai neverta tų meškerių paretinti ir į žūklę ne dėl mėsos važiuoti? Ar neverksime po kelių metų, kai vėgėlių nebeliks visai? Gal pabandykime pirmiausia patys sukurti nors šiokią tokią nepakantumo atmosferą „mėsininkui". Lengva replika „mėsos atvažiavai, ar ne?", „tai brakonieriauji?", „tikriausiai žinote kotų ir kablių normas?", „atleiskite, bet aš tokius vaizdelius matydamas iškart skambinu" ar pan. Aišku, kad nemalonu. Net pavojinga. Ir pats dar to nedariau, išskyrus kabliautojus. Bet tikrai nuo ateinančių metų darysiu.
Abukart kibimai nuo 18:30, net nuo 19:00 vakaro. Pirmąkart iki 20:00 ir stop. Antrąkart kibimas tesėsi iki pat 23:30. Tykus vakaras. Žvaigždėtas dangus.
Daug mąstęs lyg ir pradedu „pagauti" vėgėlės mąstymą. Vėjuotu oru ji kimba geriau, nes kaip ir visa žuvis mažiau jaučia žmogų. Viskas ten plakasi, „kalatojasi" ir t.t. Atsipalaiduoja ir griebia aktyviau. Dažniau ryja, tad ir ištraukiame daugiau. Tykiu oru girdisi kiekvienas mūsų žingsnis ir vėgėlė labiau atsargauja. Tykus oras – stabilesnis slėgis. Žuvis aplamai aktyvesnė. Jei tyliai sėdime - kibimų daugiau, bet ima labai atsargiai. Taigi, ir pagavimai čia daugiau nuo požiūrio į žūklę bei sistemėlių priklauso. Didelio mėnulio poveikio asmeniškai aš nepastebėjau. Nors žinau, kad dauguma tvirtina priešingai. Netgi atvirkščiai – pilnaties naktį kibimas ne toks aktyvus, bet tęsiasi vos ne visą naktį. Per jauną labai ryškūs vakariniai kibimai, bet naktis – mirusi. Yra to sava logika ir apie tai esu jau rašęs.
Didžiausia vėgėlė mane aplankė pirmosios žūklės paryčiais apie 4:30. Miegojau. Pabudau nuo gan atkaklaus dzindzaliavimo. Pakirtau, bandžiau vilkti. Kaip kokį seną Zaparožietį dugnu tempčiau... Centimetras po centimetro 0,35 mm valu ir jūriniu kotu. Pirmi penki metrai - per kraują atkovoti. Toliau – lengviau. Prisitempiau prie kranto. Kaip tik tuo metu Nemanas (rusų miestas) buvo savo putas išmetęs. Todėl labai nesipriešino. Bet kai už valo pakėliau snukutį ir kaliau į akis savo prožektoriumi – šoko kaip nuplikyta. Šonan, į krūmus ir t.t. Broviausi paskui ir šiaip ne taip paėmiau. Beje, nykštį burnos sukišęs. Daugiau graibšto nebeimsiu. Nereikalingas daiktas.
Ištraukiau – iš pažiūros netoli metro ir tikrai labai didelė. Kas matė – sakė kad apie 5 kg turėtų būti. Pasvėręs vos 2,980 kg teradau. Matyt, tos mūsų akys dažnai didesnės nei žuvis.

Sample Image
Iš nasrų kyšojo ką tik kažkieno nutrauktas apie 0,25mm pavadėlis. Skrandyje radau ir kabliuką. Dar po savaitės radau ir kabliuko šeimininką. Nustebino vėgėlės skrandis, nes nei nutrauktasis nei mano OWNER nebuvo įsmigę skrandžio sienelėn. Gulėjo skrandyje ir tiek. Geležinis jis ten ar ką.... Kiek paklausiau – radau ir daugiau teigiančių, kad kablys kažkaip retai perduria vėgėlės skrandžio sienelę.
Antroji pirmosios žūklės vėgėlytė –apie 1,3 kg. Nesvėriau. Paėmė kitos dienos vakarą. Du kibimai. Dvi vėgėlės. Ir abi ant vienintelės, iš trijų, meškerės. Metimas – kiek tik buvo joje valo. Grįžęs pamatavau tiksliai, ir ant kitų dviejų meškerių tokiu atstumu uždėjau gumeles. Rezultatas – kitą žūklę 20 kibimų, bet ta nelemtoji "pelenų" diena...
Antrosios žūklės antrąją naktį lyg ir girdžiu pas kaimyną lengvą dzingtelėjimą. Retsykiais. Šūkteliu jam – tyla. Nueinu. Nieko nėra. Viena šatrelė lengvai krutalioja. Dar pašūkauju. Dingo kaimynas. Paliksiu – užkabins kur nors. Pakirtau. Kažkas yra. Eina pusėtinai. Bet priartėjus prie kranto visai pašėlo. Žuveliokas lyg ir nedidelis. Bet kaip strėlė šaudo tai dešimt metrų kairėn, tai dešimt metrų dešinėn. Ir į jokias kalbas „neina". Aiškiai supratau, kad tai negali būti vėgėlė. Palaikiau kiek ilgiau ir pradėjau vilkti kiek atkakliau. Iškilo paviršiun ir pradėjo lašišiniams būdingą „kultuvės" šokį. Šlakį jau esu traukęs ir iškart supratau, jog čia jo braižas. Ištraukiau. Apie 1,5 kg. Nėr kur dėt. Kaimyno tinklelio nerandu. Valą nukandau ir nešu link savojo. Priešais ateina dar sapnuojantis kaimynas. Klausiu, ar nereikia šlakio. Varto akis ir stengiasi suprasti ką čia per keistenybę jam rodau. Dar labiau nustebo, kai pasakiau, kad tai jo. Paėmė namo. Manau, aš irgi būčiau paėmęs. Juolab, kad giliai įrijęs. Beje, beveik toje pat vietoje panašų šlakį pagavo ir prieš parą.
Tos pačios dienos vakarą vieni visai pakrantei skambinėjo, ar nereikia už 40Lt 8kg starkio. Paėmė ant slieko (arba ant trišakio. Kas juos ten žino...). Kai paklausiau, ar neduos pigiau, atsakė, jog gerai, bet tik jei degtine. Paskui nupirko kiti už pinigus. Gaila reprodukcinio starkio.
Pintais valais žvejoti galima, bet reikia būti labai atsargiam kertant. Jei kitame gale „sėdi" rimtesnė vėgėlė, dėl visiško valo netamprumo, galima nutraukti monofilamentinį pavadėlį vos pajudinus kotą. Dėl tos pačios priežasties prie pintų valų monofilamentiniai pavadėliai turi būti storesni.
Dar viena pamokėlė – kotus laikyti tik šalia. Nes kitaip užkankiname kaimynus (ir jie mus) su nuolatiniais klausinėjimais "ar ne tavo skamba?".
Apie kitą įrangą:
• Jaxon Atlantis kotai 3,9 m, 40-80 g. mano rankai idealūs nuo lynų iki vėgėlių. Trūkumas – jungtys.
• Pintu valu bandysiu žvejoti ir toliau. Pavadėliai 0,35 mm. Minkšto valo.
• Švinai 3-4 uncijos. Nelygu kur mesti. Karbuoti. Bet gerai ir rutulys.
• Kabliukai OWNER, ilgu kotu ir nedileliu užlenkimu. Anksčiau naudodavau didesnius. Paklausiau vieno žmogaus patarimo ir nesigailiu.
• Slieką maunu taip, kad padengtų kabliuko kilpelę (lopetėlę) ir net užslinktu valu aukštyn. Pundelį suformuoju ties kabliuko užlenkimu. Optimalus variantas – du sliekai. Vienas stambus – valu aukštyn su kokia viena kilpele. Kitą, vidutinioką, suraitau ties kablio užlenkimu. Stengiuosi, kad nebūtų laisvų galų ilgesnių nei 5 cm. Pamirkau į žuvies taukus. Bet stebuklingo efekto nepastebėjau. Viską lemia pataikymas į vėgėlės taką. Beje, geras variantas sliekui užmauti – iš Maximos pirkta megzta darbo pirštinė, už 0,80 Lt pora.

Vidas Vilčinskas


Komentarai