Tuomis (Zeimaris) Kiršlių siaubas

Tęsinys. I dalis. II dalis. III dalis. IV dalis. V dalis.

2010-07-03 - 04 Kica

Suderinę veiksmų planą, mūsų du ekipažai išsiskyrė. Vienas patraukė į Kicos upės deltą, o aš, Tolikas bei Toliko žentas Andrėjus šokome į UAZ „Kozliką“ bei patraukėme link savo žūklės vietos – vieno iš dviejų tiltų per Kicos upę (kitas – geležinkelio tiltas upės deltoje). Prieš išvykstant bendrakeleiviai Lietuvaičiai dar siūlė apsigalvoti ir pasirinkti lengvesnį kelionės užbaigimo variantą – keliauti su jais į žemupį, bet aš visgi pasirinkau sunkesnįjį variantą – dar beveik pusantros bemiegės paros, nes tikėjau, jog nuovargį kompensuos įspūdžiai, patirti traukiant Kicos lydekaites bei ešerius. Kelionės į žūklavietę metu Tolikas stengėsi būti kaip niekada punktualus (vietiniams ten tai visiškai nebūdinga), mat prieš išsiskiriant ekipažams buvo iškelta sąlygą, jog mes žemupį pasiekti privalome vėliausiai iki kitos dienos 15-18 valandos (kadangi išsiskyrėme apie 11 val. ryto, tai laiko turėjome apie 28-31 val.), nes kitaip gali kilti problemų su laiku, kurio (vėlavimo atveju) būtų per mažai įgyvendinti likusiems kelionės planams. Kolegos užsiminė, kad su pamiegojimu prieš porą metų tą maršrutą įveikė per pusantros paros, taigi mūsų laukė nemažas iššūkis – atsisakyti visai miego ir mažiau perspektyviuose upės ruožuose daugiau irkluoti nei žvejoti. Tolikas į tai pažiūrėjo rimtai, todėl kelionės į žūklės starto vietą metu, rimties ir susikaupimo akimirkas karts nuo karto pertraukdavo Toliko žodžiai: „Andrej. Vremia?“ („Andrejau. Laikas?“). Gavęs atsakymą mąsliai pažiūrėdavo į tolį ir po kelių akimirkų atsakydavo „Vsio po planu.“ („Viskas pagal planą“) ir vairuodavo toliau. Prieš porą metų su Toliku žvejoję kelionės bičiuliai buvo užsiminę, jog jei Tolikas pasakė, kad iki žūklavietės keliausite 3 valandas, vadinasi užtruksite 6 (tai pasitvirtino jau kelionės pradžioje, kai Toliko įvardintas 6 val. lengvas plaukimas upe Caga virto vos ne 12 val. sprintu). Todėl egzistavo rimta vėlavimo ir bereikalingų stresų grėsmę. Šį kartą buvo kitaip. Žūklės vietą pasiekėme per 2,5 valandos (!). Tolikas pranoko net pats save.

Atvykę į vietą mudu su Andrėjum gavome komandą pūsti valtis (vienoje iš jų plauksime mudu su Andrejumi, kitoje - Tolikas), o Tolikas nuėjo rūpintis laužu bei tradiciniu kibiru arbatos. Po prieš kelias dienas nutikusio incidento (kai vienas bendrakeleivis perpūtė valtį ir ji sprogo) pūčiau itin atsargiai, idant išvengtume labai nemalonių incidentų, kurie ženkliai sukomplikuotų planus. Pripūtę valtis, bei sukrovę inventorių perėjome į kitą tilto pusę, kur šalia kelio Tolikas buvo bebaigiąs užvirinti vandenį arbatai. Jis pasakė, kad mudu su Andrejumi baigtume užvirinti vandenį, o jis tuo metu nuvarys paslėpti į rūmus mašiną. Kai tik Tolikas išsuko iš kelio, tolumoje pasigirdo kitos mašinos variklio garsas. Prie tilto privažiavo kitas UAZ „kozlkikas“. Tai buvo pirmi per savaitę miške sutikti žmonės. Jie nuvažiavo iki tilto vidurio ir sustojo. Aš stebėjau aplinką ir žiūrėjau kas čia dabar bus. Iš UAZ‘iki iššoko trys dėdės, tokiomis beplaukėmis šukuosenomis bei rūsčiais veidais. Vienas iš jų atsisuko į upės pusę ir patogiai atsilošęs nuo tilto atliko gamtinius reikalus. Kitas iš jų priėjo prie mūsų. Ir pasiteiravo, ką mes čia veikiame. Andrėjus nebyliai žvilgsniu parodė į šaliai stovinčias dvi pripūstas valtis. Prašalietis tarė „Aaaa. Po Kice spuskatsa budete.“ („Aaa. Leisitės Kica.“). Po to pasiteiravo ar mus čia atvežė. Pasakėm, kad taip. Tada pasidalino savo įspūdžiais bei prisiminė savo analogišką žūklę, kai leidosi šia upe prieš keletą metų. Po to pasiteiravo ar neturime cigarečių. Andrėjus atsakė „Jest, no malo. Tak nedam.“. Maniau, kad su tokiu atsakymu neišsisuksim ir mažų mažiausia gausim bart. O nepažįstamasis atsakė „Nu malo tak malo.“. Apsisuko ir nuėjo link savo mašinos. Tuo metu iš krūmų išlindo Tolikas. Tiesą pasakius maniau, kad jis girdėjo, kad kažkas privažiavo ir tyliai krūmuose laukė kol nuvažiuos, kad nesukeltumėme įtarimų, jog čia palikta kažkokia transporto priemonė. Tolikas dar minutėlę apie kažką su jais pabendravo ir grįžo pas mus, o vyrai nuvažiavo savais keliais. Grįžus Tolikui arbata jau buvo paruošta. Peržiūrėjome turimus maisto likučius. Jie buvo minimalūs: po riekelę duonos, viena skardinė „gusčionkos“ (kondensuoto pieno), dvi skardinės troškintos kiaulienos, truputis aliejaus ir keli gabaliukai cukraus. Vis maistą reikėjo padalinti „ant trijų“ trims pavalgymams, kuriuos planavome plaukimo metu. O plaukimas nusimatė ne mažiau paros ilgumo. Taigi, įsipylėm po puodelį arbatos, gavom po gabaliuką cukraus, padalinom vieną duonos riekelę į tris dalis ir atsidarėm vieną troškintos kiaulienos skardinę. Pietūs buvo ne patys sočiausi, tačiau ne pavalgyti gi susirinkom.

Po pietų nieko nelaukdami suleidom valtis į vandenį: Tolikas vienoje iš jų, mes su Andrėjumi – kitoje. Andrėjus pasisiūlė irkluoti. Aš labai neprieštaravau – tokiu būdu gavau daugiau laiko žvejojimui. Tolikas pasakė, kad pirminis ruožas – neperspektyvus ir čia reikia tik irkluoti. Visgi rūpinosi žmogus, kad ir pažvejotume, ir nepavėluotume atplaukti pas upės deltoje laukiančius bendrakeleivius. Taip pat vadas „pasisiūlė“ visada plaukti priekyje. Gudrus dėdė: taip jis pirmas prašukuodavo už slenksčių esančius upės išplatėjimus ir pagilėjimus. Ir kol mes su Andrėjumi, „sėsdami“ su valtimi slenkstyje nuo akmens ant akmens, bandydavom atsistumti ir iš jo išplaukti, Tolikas jau spėdavo išprašyti vieną kitą alkaniausią aštriadantę. Na o mums – kas liko. O likdavo tikrai pakankamai :) Pirmieji kibimai buvo man. Dar tuo metu, kai vyko pirminis irklavimas „į perspektyvesnius ruožus“. Upės ruožus, aš neatsilaikiau išbandyti sėkmę. Tolikas vis sušukdavo, kad čia negaudyčiau: čia žuvies nėra. Arba jis buvo teisus arba ji tiesiog nekibo. Pirmąją dvikilograminę margašonę į valtį išprašiau nuirklavus pasroviui gerus porą kilometrų. Ten upė staiga susiaurėjo, pagilėjo ir sulėtėjo tėkmė. Pakrantėse buvo gausu krūmynų, kurių šakos sukritusios į vandenį. Pirmoji griebė vobleriuką, kuriuo bandžiau velkiauti. Na, tai buvo ženklas, kad radom žuvies. Todėl pasileidom dreifuoti pasroviui bei šukavom potencialiai perspektyviais vietas. Lydekos daugiausia ten sėdėdavo „liežuviuose“ – tokiose mažose kelių-keliolikos kvadratinių metrų įlankėlėse, kurių šioje upėje gausu. Tai ir tikrinom visas minėtas įlankėles bei už kiekvieno upės slenksčio esančius upės paplatėjimus bei pagilėjimus. Lydekos kibo gerai. Standartas nuo 1 iki 2 kg. Ne pačios didžiausios, bet dydį puikiai kompensavo kibimų skaičius. Tiesa, masalai dirbo visai kiti nei Cagoje. Vienas vobleris „žudikas“, kuriam neatsispyrė tikriausiai nei viena Cagos lydekaitė (ir net kiršliai) Kicoje visai nedirbo. Teko gerokai pasirausti savo masalų dėžutėje ieškant kitų skanėstų :) Kažko tokio ypatingai kibaus taip ir neatradau. Lydekos maždaug vienodai (vidutiniškai aktyviai) domėjosi visais pasiūlytais masalais: kibo ir ant sukrių, ir ant voblerių ir ant tvisterių.

Kadangi Tolikas puikiai šią upę pažįsta, tai visada gerai žinojo kokią dalį maršruto mums jau pavyko įveikti. Todėl karts nuo karto nepamiršdavo atsisukti mūsų pusėn ir šūkletėti „Andrej. Vremia?“. Gavęs atsakymą minutėlei pasinerdavo į gilius apmąstymus bei skaičiavimus, kurių pasėkoje gimdavo sprendimas: ar ramiai dreifuodami žvejojam toliau, ar, idant neatsilikti nuo plano, padirbam kiek ant irklų, perspektyviausiose vietose padarant bent po porą metimų. Taip valandėlė po valandėlės aktyvios žūklės ir priplaukėm pirmąją poilsio vietą (per paros plaukimą jų viso yra tik dvi(!); kitur krantas užpelkėjęs ir netinkamas išsilaipinimui): bazę, kurią bendrakeleiviai jau buvo aprašę ankstesnių savo kelionių aprašymuose. Tolikas vis pasirūpina šia vieta, tai sąlygos buvo tikrai konfortabilios: laužavietė, mini staliukas, kelmai atsisėdimui ir t.t. Tik išsilaipinę, idant nešvaistyti brangaus laiko, Tolikas paskirstė darbus. Pats ėmėsi kurti laužo bei virti kibiro arbatos, o mudu su Andrėjum nuėjom doroti žuvies, mat vakarienei (buvo 9 valanda vakaro ir jau 6 valandos plaukimo) buvo nuspręsta išsikepti žuvies. O Tolikas gamtos sąlygomis gamina fantastiškai. Išdoroję apie dešimt nedidelių lydekaičių (kaip liepė Tolikas), sėdom prie laužo kiek pasišildyti. Tolikas turėjo kepimo skardą. Padėjo ją ant žarijų, įpylė šiek tiek turėto aliejaus ir sudėjęs žuvį tyliai ir susikaupęs ją kepė, vis stipriai pūsdamas skardos link, bandydamas užgesinti užsidegusį aliejų :) Vakarienė buvo fantastiška. Tokios skanios žuvies dar nebuvau valgęs. Kadangi maisto atsargos buvo beveik pasibaigusios, tai prie žuvies, kaip pagardinimą, pasidalinom vieną riekelę duonos „ant trijų“ (likusi riekelė duonos buvo palikta mums su kitam užkandimui, kai vartosime paskutinę troškintos kiaulienos skardinę). Arbatžolių taip pat turėjome mažokai. Tolikas čia problemos neįžvelgė ir nuėjęs keletą metrų į šoną, priskynė porą saujų bruknių lapų. Ir informavęs mus su Andrėjumi, kad juose itin daug vitaminų ir šiaip naudingų medžiagų, sumetė juos su arbatžolėmis į verdantį vandenį. Arbata gavosi tikrai labai skani. Rekomenduoju pabandyti. Prie arbatos – po priešpaskutinį gabaliuką cukraus. Likęs – sekančiam sustojimui. Sočiai pavalgę, susipakavome likusį maistą (liko beveik dvi lydekos; buvome tiek alkani, kad trise suvalgėm visas 8) ir šokome atgal į valtis. Laukė dar viena netrumpa atkarpa (iki sekančio sustojimo). Lydekos toliau gan aktyviai kibo. Tiesa vakarėjant jis kiek susilpnėjo ir teko patirti de-javu jausmą, kai kokias 2-3 valandas neturėjome nei vieno kibimo. Pasijutau tarsi tėvynėje, lyg žvejočiau ir laukčiau TO vienintelio žūklės kibimo :) Na, po kurio laiko vėl grįžo viskas į savo vėžias ir lydekos vėl pradėjo maitintis. Tiesa, kartas nuo karto pasitaikydavo ir neblogų (iki pusės kilogramo) ešerių, tačiau jų nebuvo itin gausu, nors, anot Toliko, šioje upėje jų sočiai. Masalai toliau dirbo įvairūs. Nusprendžiau išbandyti ir poperius. Koloje žūklė ant jų tikrai efektinga: lydekos labai agresyvios, tai kibimas būna gerą dozę adrenalino kraujyje išskiriantis reginys. Masalas pasiteisino. Jau pirmi metimai ir matau kaip nuo kranto pusės link poperio dideliu greičiu, lyg nuo ryklio peleko skiriasi vanduo ir – kūlverstis virš vandens smūgis! Po neilgos kovos – poros kilogramų lydekaitė valtyje. Tęsiant žūklę turėjau dar keturis efektingus kibimus ant poperio. Vėliau grįžau prie guminukų, nes būtent ant jų ženkliai padidėjo kibimų skaičius (jais gaudė ir Tolikas, ir Andrėjus). Tiesa, Tolikas žvejojo dviem spiningais. Vienu mėtė, kitu velkiavo. Kaip jau buvo minėta ankstesniuose šios kelionės aprašymuose, Tolikas pripažįsta tik oldschool įrangą: 1,5-2,0 mm aliumininiai kotai, inercinės ritės, 0,4-0,5 mm valas (pamenate visa tai? :) ). Spiningui, kuriuo Tolikas velkiavo, kaip masalą naudojo savos gamybos peles (nuotrauka su jų kolekcija buvo įdėta į ankstesnius šios kelionės aprašymus): išleisdavo valo apie 7-10 m nuo valties, įjungdavo minėtosios inercinės ritės stabdį ir leisdavo pelei plaukti paviršiumi. Tęsdami žūklę toliau šukavome perspektyviausias upės vietas. Tolikas dreifavo apie 30 metrų priekyje (nuo mūsų su Andrėjum). Užmetu akį į Toliko pusę ir matau kaip kažkoks monstras nuo paviršiaus pagriebia vandens paviršiuje besiblaškančią pelę, nakties tylą perskrodžia aštrus, greitai prasisukančios ritės stabdžio garsas ir po to sekantis trūkstančio valo garsas. Tolikas net nespėjo sureaguoti į tai, kas įvyko. Tada aš mandagiai priminiau Tolikui apie neinercinių ričių stabdžių privalumus tokiais atvejais. Tačiau jis liko kategoriškas, ir diskusijos šiuo klausimu plėtoti nebuvo verta :) Praplaukus dar keletą slenksčių staiga ta pati situacija: priekyje dreifuojančio Toliko pasiūlytą pelę nuo paviršiaus griebia kitas monstras. Sukaukia stabdis. Valas šį syk netrūksta ir prasideda kova. Įsikinkęs tą torpedą Tolikas priverstinai pasisvečiuoja tiek viename krante, tiek kitame. Po to upės centre Toliką su valtimi sušokdina „Suktinį“ ir nusiveda prie kranto pailsėti. Tolikas toliau įsiręžęs prašo žuvelioką link valties, o jis vis paprašo papildomų metrų valo. Šūkteliu Tolikui ir pasiūlau pagalbą išimant iš vandens, mat jo turėtas graibštas labiau tinkamas drugeliams gaudyti, nei žuviai iš vandens traukti (tai kelionės metu ne kartą patvirtino, kai minėtojo graibšto „dėka“ žuvys „nueidavo“). Jis pagalbos atsisako. Mano susitvarkysiąs pats. Taip tęsėsi gal kokias 10 minučių. Mudu su Andrėjumi dreifavome iš paskos saugiu atstumu bei stebėjome situaciją. Staiga žvilgtelėjo už upės posūkio, link kurio jį atnešė lėta to ruožo tėkmė, pasakė keletą negražių rusiškų žodžių („laisvo elgesio moteris“ ir pan.) ir gale pridėjo žodį „parog“ (slenkstis). Reikėjo kažką operatyviai daryti, nes iki slenksčio buvo likę keliasdešimt metrų, o tėkmės vis stiprėjo. Nesusitvarkius su žuvimi iki slenksčio galima su ja atsisveikinti. Tada dar kartelį paklausiu Toliko ar nereikia pagalbos. Tada jis jau nebebuvo toks kategoriškas ir šūktelėjo „davai, podplyvajte“ (nagi, priplaukite). Mūsų prisiartinimu monstiukas nebuvo itin patenkintas ir iš paskutinių jėgų dėjo dar vieną sprintą. Kadangi Tolikas per stipriai pirštais buvo prispaudęs inercinę ritę (tokiu būdu stabdydamas), be to 2 m aliumininis spiningas labiau armatūra, nei žūklės įrankis valdyti žuviai bei 0,5 mm oldschool valas ne itin pasižymi amortizuojančiomis savybėmis, todėl šis monstriuko sprintas pasibaigė dar vienu garsiu trūkstančio valo pokštelėjimu, kurį palydėjo nejauki keliolikos sekundžių tyla. Po kurios Tolikas pralemeno: „Vsio. Sošla. Nado bylo samamu ejo vzjat.“. Ir nusprendė dar prašukuoti tą ruožą, tikintis to paties monstriuko kibimo. Vietinės lydekos net ką tik nuplėšusios blizgę ir su ką tik atliktu pirsingu mielai griebia dar vieną pasiūlytą masalą. Tačiau šiam monstriukui tam kartui jau buvo gana ir kurį laiką jam buvo ne iki medžioklės, taigi Tolikas liko nieko nepešęs. Tuo tarpu mums su Andrėjumi buvo proga praplaukti ruoželį priekyje ir, kol Tolikas mus pasivys, pirmiems patikrinti perspektyviausias vietas :) Toliau be didesnių nuotykių, kartas nuo karto traukdami lydekaites bei ešerius pasiekėme antrąją išsilaipinimo ir poilsio vietą. Viso kelionės plaukimas jau buvo užtrukęs 12 valandų. Tuo metu buvo 3 valanda nakties. Buvo lengvas rūkas bei visiškas štilius. Saulė primindama, apie poliarinę dieną, ridenosi palei horizontą jaukiai nušviesdama keružių pušelių viršūnes. Išlipę į krantą nerangiai ėmėmės laužo kūrimo bei arbatos virimo darbų. Jau buvo bepradedąs jaustis nuovargis bei miego trūkumas. Prisirinkome šakų, užkūrėme laužą, ir susėdom prie jo pasišildyti. Tolikas tuo metu užkaitė arbatos. Užkandai laukė dvi po vakarienės likusios keptos lydekos, viena riekelė duonos, skardinė gusčionkos bei skardinė troškintos kiaulienos konservų. Atsidarėm konservus ir draugiškai ratuku jį suvalgėm (priminė studentiškus laikus, kai “barako“ laikais su kambariokais, tingint plauti indus būdavo išsikepama bulvių ir valgoma iš keptuvės, padedant ją viduryje kambario bei susėdant apie ją ratu. Tada išmokau valgyti greitai. Kas greitesnis – tas sotesnis. Tie įgūdžiai bei instinktai netikėtai prasiveržė ir valgant minėtąją troškintą kiaulieną :) ). Prie viso to pasimėgavom likusiomis keptomis lydekaitėmis bei daugybe karštos arbatos. Ji ypač tiko vėsoką naktį. Prie arbatos suvartojome ir gusčionką: papildomos kalorijos – papildoma energija. Tada prisiminiau, kad Lietuvoje, pirkdamas kelionei būtiniausius vaistus, prigriebiau ir gliukozės tablečių. Kadangi maisto daugiau neturėjom, o dar laukė netrumpas plaukimas, tai tas mano netikėtas „prisiminimas“ buvo labai laiku ir vietoje. Ištraukiau jas ir pasiūliau kolegoms. Jie, žinoma, neatsisakė. Pasidalinome. Gan sočiai panaktipiečiavus bei gurkšnojant arbatą su Andrejumi paklausėm Toliko istorijų, o jis jas pasakoti tai tikrai moka: neduok žmogui pavalgyti – duok pašnekėti. Štai vieno pasakojimo tema buvo ta pati gliukozė. Ji buvo tik šiaip istorijos akcentėlis, bet pati istorija įdomi, gali kiek neįtikėtina: apie galimą įdomų alternatyvų orientavimosi aplinkoje būdą. Trumpai ją nupasakosiu. Kartą Tolikas turistavo-žvejojo. Vaikščiojo nuo vieno prie kito nedidelio ežeriuko ir gerai leido gamtoje laiką. Staiga suprato žmogus, kad pasiklydo. Nebesiorientuoja kur realiai randasi. Visi ežeriukai aplink pradėjo atrodyti vienodi ir buvo nebeaišku ar jis jau prie jo buvo ar ne. Taigi nusprendė, kad taip vaikščioti beprasmiška, gali tik dar labiau paklysti ir nusprendė laukti orientyro – sprogimo garsų, mat po kelių dienų turėjo kažkokioje už keliolikos kilometrų esančioje kalnakasybos vietoje sprogdinti uolieną. Per tą laiką prasimaitinti nusprendė tuo metu augusiomis uogomis bei grybais, pagauta žuvimi, papildant energijos atsargas turėta gliukoze (toks šio akcento vaidmuo šioje istorijoje :) ). Bet Tolikui sprogdinimų laukti neprireikė. Nuėjęs su meškere pasigauti vakarienės, ištraukė ešerį. Įsižiūrėjęs į jo raštą pamatė, kad jis toks pats, koks pagautųjų žvejybinės kelionės pradžioje ir pagal tai susivokė prie kokio ežero yra (anot jo, dėl skirtingų mitybinių bazių, dugno, reljefo ir pan, net šalia esančių ežerų žuvų raštai gali ženkliai skirtis). Taigi nesunkiai surado savo automobilį ir sėkmingai grįžo namo. Taigi tokia ta laiminga pabaiga, kaip ešerio raštas padėjo susiorientuoti erdvėje :)

Po keleto panašių istorijų pratęsėme kelionę. Aušo rytas. Link žemupio upė pradėjo sraunėti, padaugėjo slenksčių, todėl vis mažiau būdavo laiko žvejybai, o daugiau reikėjo kapanotis nuo akmenų, ant kurių mus slenksčiuose užmesdavo srovė. Lydekos karts nuo karto vis kibdavo. Tačiau žūklė jau buvo padovanojusi pakankamai emocijų bei nuotykių, tad paskutinės jos valandos buvo daugiau formalumas su vis dažnėjančiomis mintimis apie daugiau kaip parą be miego ir priverstine uodų degustacija intensyvaus žiovulio metu. Taip po paskutinio sustojimo nejučia prabėgo dar 8 valandos ir pagaliau, praplaukę keletą vienas po kito einančių efektingų slenksčių, horizonte pamatėme tiltą – mūsų kelionės tikslą. Ant kranto mus pasitiko linksmi bendrakeleiviai. Lydekų viso pagavome keliasdešimt, jau nekalbant apie nerealizuotus kibimus. Žūklė tikrai pasisekė. Išlipę į krantą suvokėme kad tai šios žvejybinės kelionės pabaiga ir kad liko tik kelionė namo. Buvome pavargę, tačiau laimingi, kupini puikiausių įspūdžių bei begalinio noro čia dar sugrįžti.

Eixo Kartais ne karpininkas

2010-07-04 Atgal.

Pusę dienelės praleidžiam kas kaip, Rimga nukeliauja iki Umba ežero į kurį įteka Kica, Tolikas išbando Buchankos gultus, Sania su Andrejum doroja Kicos laimikius, Tuomis pasiklojęs čiužinuką šalia meškos tako miega ant tilto, o mes su Arnu vis dar saulutės atokaitoje nuo lieptelio gaudom ešeriukus.

Pabudus vyrams prie paskutinio kibiro arbatos darome trumpą visos savaitės reziumė, visi patenkinti, pavargę, bet patenkinti. Nukeliavome daug, pamatėm ir patyrėm taip pat nemažai ir kas svarbiausia, dar liko daug ka galėsime patirti ateityje: nepagauta Kumža (šlakis), nepagauta dideliu upėtakių, nepagauta kuprių, galų gale nei viena Siomga (šiaures lašiša). Bet tai jau ateitis. Viso reziumė vinis buvo Toliko frazė (parašysiu jau išversta variantą): - Kad ir kaip sunku ir nesinorėtų, tačiau teks ir man persikvalifikuot prie tų neinercinių ričių.

Galų gale mes parodėm ir įrodėm jam, kad STARAJA ŠKOLA – DALEKO NE VEČNA, tikiuosi po kito karto jis pagalvos ir apie tų špagų pakeitimą į normalius kotus).
Sukrauname mantą į automobilį, mes lietuvaičiai dosniai pasidaliname savo masalais, puikiai atidirbusiais ir padėsiančiais žvejot mūsų draugams, susirenkame trofėjų galvas ir į Kirovską, Kolos gamtai sakydami iki susitikimo, mes tikrai dar sugrįšim.

2010-07-05 PABAIGA

Iki išvykimo mums buvo likus paskutinė para, kuri tikrai neprailgo, o viską vainikavo iškūrenta pirtis, pagaliau ilgai išlauktas alaus bokalas ir draugiški pokalbiai apie tai, kas buvo, kas yra ir ką dar reikia nuveikti, toliau dainos ir panašiai, nu žodžiu grynai vyriškas vakaras pirtyje.

Kelionė mums neparilgo. Para traukiniu iki Piterio su grįžtančiais iš Murmansko dembeliais, bei tikro draugo Vasios apsilankymu traukinyje viename is sustojimų (tik rusas gali sustabdyt autobusą su visa futbolo komanda pakeliui namo vieno miestelio traukiniu stotyje tik tam, kad atsisveikinti su išvykstančiais draugais ir papildyti jų alkoholio atsargas, kad kelionė neprailgtų), diena Piteryje ir naktis traukiniu iki Vilniaus.

Viena aišku buvo visiems - mes dar grįšim ir Jums tikrai papasakosim, jei tik bus įdomu.