Vis brandinau mintį, kad reikia Nemune pajodinėti ūsorių. Nors ir be jų ten yra ką veikti. Tačiau man norėjosi labiausiai susikauti su juo. Nes jau 15 metų bus, kaip jų nebegaudau. Ir proga pasitaikė visai nenumatytai, nors nebaigtas įrengti mano namo antras aukštas tikrai nesuprastų šio mano poelgio. Žinojau, kad važiuosiu į Merkinę, kad tai bus penktadienį po darbo ir su nakvyne. Tik vietos niekaip išsirinkti negalėjau.

Vasarą su Kalmaru vieną vietą patikrinom. Lyg butų labai perspektyvi, tačiau mašiną reiks palikti toli, o ant žemės nemiegosi. Tada prisiminiau kitą vietą: ir mašina šalia, ir tikrai ten ūsorius gaudo. Tada sugalvojau, kad išmėginti reikia abi vietas – vakare toje vietoje, kur mašina bus šalia, ryte – tą kitą. Beliko išspęsti didžiausia klausimą. Ką kabinti ant kabliuko. Na, ką kabinti žinau, bet iš kur paimti tuos masalus? Naktiniai ne bėda, prie namų pasirinkau nesunkiai, dar kelios varlytės sliekams palaikė kompanija keletą dienų. Labai rūpėjo “pindrakai” ir šlyžiai. Pastarųjų nutariau pasigauti po darbo Vilnelėje. Darbas nebuvo iš sunkiųjų, prisėmiau ir šlyžių, ir desėtką blakių, gan nemažai papuolė kūjagalvių. Bet jie iki žvejybos visi krito. Pakliuvo ir nėgės jauniklis. Vienu žodžiu jau pradžiai turėjau masalų. Tačiau kur paimti trandies lervų, protas nenešė…
Kadangi Kalmaras darbe pats sau direktorius, tai jis sugalvojo važiuoti po pietų su savo mašina, o aš po darbo su jaunimu savuoju forduku. Tas jaunimas - tai perspektyvūs šiuolaikiniai penkiolikos metų žvejai, kuriais tikrai didžiuojuosi, kuriuos mokau žvejybos meno ir tikiu, kad ateityje turėsiu šaunius bendražygius.
Jau prieš keletą dienų susirišau sistemėles, patikrinau valus, rites, kotus. Pažvelgus iš šono atrodė, kad susiruošiau tikrai rimtai. Įsimečiau ir šamui kotą – nieks nežino ką gali iškrėsti tokia upė, kaip Nemunas. Dar ir pašaro, klijų sugalvojau paimti, ir kukurūzų, ir dar galai žino ko.
Iš Vilniaus pajudėjom jau po 17.00 val. Tuo metu Kalmaras gyrėsi, kad jau užuodžia Nemuno kvapą. Kaito mano smegeninė, bet nieko padaryti negalėjau. Važiavau neskubėdamas, vis save raminau, kad tos kurios mano – nepabėgs. Privažiavus upę pasitiko gan aukštas vanduo. Tas kiek neramino, bet pirmoji numatyta vieta atrodė tikrai puikiai. Jaunimą pasodinau kiek aukščiau, po palinkusiu medžiu, gal kokį šapalą suvilios. Pats greit ėmiau užsimetinėti jau namie pilnai suruoštas dugnines, kabinti skambučius, … ir laukti pirmojo kibimo. Pasirodo, namie per skubėjimą liko šaminės meškerės ritė. Jau pirmi moraliniai nuostoliai. Skambina Kalmaras ir prašosi prie manęs kur prisiglaust. Juk “apie gyvenimą vienas nekalbėsi”. Važiuok, sakau, ir man linksmiau, vis ne vienam sėdėti. Atvykęs kolega sėdo kiek aukščiau manęs, virš sėkliuko. Įtariau, kad ten ūsorių vieta. Man kibimo ilgai neteko laukti, nedidelis šapalas susidomėjo laumžirgio lerva. Tačiau tai ir buvo mano vienintelis vakaro laimikis. Kibimas labai vangus, naktinius sliekus man vis patikrina kažkas, tačiau tik tiek… Jau gerai įsikalbėjus apie gyvenimą, nutariam eiti Kalmaro dugninių tikrinti. Ant vienos randam pakibusį nediduką ūsorių. Jam pirmas, kad ir mažas, bet vis tiek smagu. Tikrinam kitą, žiū - ant užmestosios kibimas. Šį kart ūsorius siekia 400 g ribą. Smagumas didėja sulig noru atšvęsti laimikį. Po kurio laiko dar vienas mažylis užkimba. Tačiau ne man.
Nubundu savo forduko bagažinėje krečiamas šalčio. Beveik 5 ryto. Rūkas net matomas. Jungiu galvalempę ir einu tikrinti savo meškerių. Visos keturios savo vietose, kabliukai nulaižyti, net varlės nelikę. Nubunda ir “gyvenimo tiesos ieškotojas”, einam jo tikrinti kotų. Viena kažkaip atsipalaidavusi, sakau, ūsas užkibęs priplaukė prie kranto. Deja žuvis nutraukė viską ir tikrai arčiau kranto nepriplaukė. Nustebęs Kalmaras dievagojosi, kad būtų visą naktį prie meškerių sėdėjęs kad tik to kibimo nepraleist. Dar kiek pasikankinęs nutariau pereiti prie antros dienos plano. Prieš septynias nulėkiau į savo slaptą vietą. Susimetu dugnines skirtingais masalais, kažkas greit “nukala” šlyžį. Tačiau vėl ilgam nurimsta. Tada užsimaišiau pašaro, užšėriau. Vis tiek nieko. Reguliariai šėriau, pakeičiau blakę dviem kukurūzais iš pašaro. Ir ką – greit susikrato tos meškerės viršūnė, ir jaučiu kitam gale esant laimikį. Kas gi daugiau, jei ne šapalas. Nedidelis, apie 400g. Tačiau ir čia baigiasi veiksmas. Grįžtu pas vyrus, gal pas juos linksmiau. Deja. Tik Kalmaras džiaugiasi savo “didžiuoju” ūsoriumi – net 700 g. Ant paskutinių “pindrakų” užkibo. Jaunimas turėjo gražia delninę kuoją, ir keletą šapaliukų. Kol jie susikrovė savo palapines, aš dar spėjau sulakstyti į Merkinę, patikrinti joje esantį tvenkinį. Kažkada ten smagiai kibo lydekos. Prie tvenkinio priėjus pamačiau kelis karpių rasimo “šniūrus”. Bangelės nė vienos, lydekos irgi. Grįžau prie Nemuno, pamėčiau dar ten. Užkibo viena nelegali lydekaitė tuo ir užbaigdama mūsų dienos laimikius. Trys greiti šapaliukai buvo suleisti didelį kibirą ir laimingai parvykę į Vilnių paleisti į tvenkinį, kuriame, tikiuosi vis dar gyvena Nemuno marmuriniai maumai.
Dabar numatoma žvejyba Nemune bus vėgėlių jodinėjimas, su jomis paprasčiau. Labai jau išrankūs pasirodė ūsuotieji žirgai. O gal tiesiog oras netiko…

Drageris


Komentarai