Eixo

Kartais ne karpininkas

Tęsinys. I dalis. II dalis. III dalis. IV dalis.

2010-07-03. Kelias, Litovskij most, ež. Učebnoje, Snežnij čelovek ir pagaliau pirmieji ešeriai.

Taigi susirenkame stovyklą ir pirmyn. Nuovargis pradėjo duot savo vaisius: visi darosi šiek tiek irzlūs, šiek tiek pikti, tačiau puikiai suprantam, kad tai miškas, kur neapsisuksi ir namo su taksi nesugrįši. Taigi susiimam ir tęsiam savo klajones. Grožėdamiesi Kolos gamta bei įveikdami vieną kitą lietaus paruoštą kliūtį, kurį laiką abu ekipažai juda viena kryptim iki pasiekia išsiskyrimo tašką.

Būtent čia išsiskiria ekipažai ir tai vienintelis taškas miške, kur galima buvo susisiekti su civilizacija.

Taigi darome paskutinius skambučius šeimoms pranešdami, kad viska tvarkoj ir pirmyn. Vieni į Kicos aukštupį, kiti patikrindami Učebnoje, į žemupį. Kadangi savo įspūdžius apie Kicą aš jau esu rašęs prieš pora metų, tai nespėliosiu, tačiau savo lietuvišką injekciją tame ekipaže turėjome, todėl manau Tuomis įterps savo minčių ir patyrimų sekančiame skyrelyje, o aš orientuosiuosi į mūsų ekipažo nuotykius.

Taigi, pasukę mūsų Buchanką Učebnoje link pakeliui pravažiuojame Zelionoje ozero, tarp kitko vandens spalva labai panaši į šalia Vilniaus esančius Žaliuosius ežerus.

Pasiekiame ežerą, pučiam valtį ir pirmyn. Visgi nusivylimas, pirmas pusiasalyje ir su visiškai pateisinama priežastim. Vienas kibimas, bet ta 1 kg lydekaitė visiškai nenudžiugino – ežeras kaip numiręs. O visai netoliese rasti tinklų žiedai ir kuolai viską paaiškina – prieš kelias dienas buvo tiesiog prašukuotas ir iškoštas. Todėl nusprendžiam nekurti stovyklos ir pasiekti Kicos žemupį bei įsikūrus sulaukti kolegų, besileidžiančių upe. Tiesa, kol mes su Arnu ir Sania botagais pliaukšėjom per Učebnoje vandens, mūsų turistas Rimga, apsiginklavęs radiju, nusprendė lengvai prasieiti mišku ir patyrinėti vietinę florą, o jei pavyks net ir fauną. Taigi, įvertinę kad tikimybė, prasilenkti su juo buvo ganėtinai didelė, įtempėme visus turimus regos ir klausos agregatus ir stebėjome, o ekspediciją pavadinom „V poiskax snežnovo cheloveka“ (nu labai jau Rimgos veido „šukuosena“ priminė šį objektą)

{flv}SK20100922_02{/flv}
{flv}SK20100922_03{/flv}
{flv}SK20100922_04{/flv}

Sėkmingai suradę savo kolegą per geras pusantros valandos pasiekiame legendinį LITOVSKIJ MOST (mūsų prieš 2 metus statytą, tačiau jau matomai po žiemos koreguotą.

{flv}SK20100922_01{/flv}

Tik neapsigaukite, nors upeliukas ir neatrodo didelis, visgi turintis apie 3 m gylio ir traukti tokį agregatą nesėkmės atveju užsiėmimas būtų ne iš linksmųjų.

Dar valandėlė kelio ir pasiekiame, kaip galima būtų pavadinti, galutinį mūsų visos 7 dienų kelionės tašką – Geležinkelio tiltą per Kicą. Čia sutinkame pora žvejų – supratome kad artėjame prie civilizacijos. Tiesa, jų akys buvo tokios didokos ir pirmieji žodžiai pasakyti mums buvo „Napugali“... Negi taip baisiai mes atrodėme? „Mi dumali, što lošad po mostų bežit... a uvideli medvedia“. Pasirodo, išgąsdinta riaumojančios Buchankos, per tiltą perbėgo meška. Ir nežinau ar jau sulaukėjimas, ar nuovargis, ar tiesiog adaptacija prie savaitę gyvenamų sąlygų, bet mes visiškai drąsiai lipom ant tilto kone vytis nubėgusio gyvūnėlio, tačiau užfiksuoti pavyko tik pėdsakus.

Tiesa, drąsa šiek tiek išgaravo, kai šalia didelių pėdsakų pamatėme ir mažučius, o už mešką – mamą piktesnio žvėries miške nesurastum. Visgi neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriame stovyklą, grožimės gamta ir peržvelgę visus maisto likučius t.y. „žiūrim, ką vis dar turim“, nieko nebegailėdami pasitaisom paskutinę ištaigingą vakarienę.

Pasistiprinus pradėjo jaustis pirmieji nuovargio požymiai: diena, buvo ilga ir nusprendžiam, kad pats laikas pailsėtk ir nors poliarinės diena mus apie 00 val. 00 min. pradžiugina saulute, auksu nudažančia Kicos vingius, Rimga griūna į miegmaišį prie laužo, Sania į Buchanką ir tik mums su Arnu kyla mintis nuo medinio tilto paleisti plūdes ir paskutini vakarą pasidžiaugti laukine Kolos gamta.

Ilgai rymot neteko: vienas paskui kitą kibimai mums davė suprast, kad čia vidury nakties pradeda medžiot ešeriai… Tik dabar mes ir supratom 7 paras Toliko kartotą frazę – „Dolžen brat okun“. Pagaliau tie žadėti ešeriai ir nors ne gigantai, tačiau savo kibimu džiugino, o mūsų pasitenkinimas ir džiaugsmas lengvai iškrapštė iš Buchankos Sanią. Besibaigiant sliekams, išbandėm ešerių gaudymą ant gyvos žuvelės – jausmas nepakartojamas. Tiesiai po lieptu būriavosi didžiuliai būriai mažų žuvelių Garkušų (verstųsi kaip kartuolė, bet į lietuviškas kartuoles jos visai nepanašios). Jomis mus aprūpint pasiryžo Sania. Maža avižėle jis viena po kitos išvirpindavo žuveliokus, kuriuos mes kabinom ant didelių avižų ir laikas nuo laiko įkirsdavom po smagų ešerį. Tiesa, vienas 300 g dryžuotis išgąsdino ir Sanią, labai smagiai griebęs jo siūlomą avižėlę, bet vienaip ar kitaip tai pirmoji jo visos iškylos tokio dydžio žuvis.

Taip linksmai mes pratupėjom iki 4 val. Ryto, prilupom kibirą ešerių ir miegot.

Pabudus lengvas pusrytėlis iš to, kas liko, o liko praktiškai nieko; arbata, gabalėlis cukraus, riekelė duonos. Bet tai jau neturėjo įtakos mūsų nuotaikom, reikėjo tik sulaukti Kica besileidžiančių kolegų ir 5-6 valandos mišku atgal į civilizaciją. Kolegos mus nustebino savo pasirodymu 6-7 valandom anksčiau, nei buvo tikėtasi. Išklausėm trumpą jų pasakojimą apie įspūdžius, kuriuos ganėtinai išsamiai jums pateiks Tuomis paskutinėje dalyje.

Bus daugiau...