Evil

Dažniausiai karpininkas

Visi žinome, kiek karpių žvejyba „suvalgo“ laiko: važiuoji, iš anksto jaukini, po to dar sėdi dvi ar tris paras... Deja, dažniausiai tik ilgų karpinių sesijų metu pavyksta perprasti ežerą ir ten gyvenančius didžiuosius karpius. Ir kuo daugiau prie to ežero esi praleidęs laiko praeityje, tuo greičiau tau pavyks pagauti karpį dabar ar ateityje. Trumpiau tariant jei gerai pažįsti ežerą ir jo gyventojus bei gali atspėti jų elgseną kiekvienu metų laiku, gali neužtrukęs viso savaitgalio tikėtis gerų rezultatų.

Taip darėme ir mes su broliu, jau iš anksto susiplanavę trumpas vasaros palydėtuves ant mums gerai pažįstamo ežero kranto.

Mūsų žūklė prasidėjo dar savaitės pradžioje, kai aptarėme, jog karpių žvejybai galėsime skirti tik du trečdalius paros ir tam pasirinkome abiems gerai pažįstamą ežerą. Sakau „žūklė prasidėjo“, nes jau nuo pirmadienio po truputį pradedi galvoti apie jaukinimą, taktiką bei masalus.

Tris vakarus iš eilės verdame lubinų sėklas. Šios sėklos – mūsų atradimas šiemet, jas karpiai labai mėgsta ir puikiai virškina. Jos šiek tiek mažesnės, nei kukurūzai, tačiau ežere, kur žvejosim, nėra karšių, todėl esame tikri, kad jauku be konkurencijos maitinsis karpiai. Lubinų sėklos verdamos be jokių gudrybių – ryte išeidamas į darbą užmerkiu, per dieną jos gerokai pabrinksta. Grįžęs po darbų valandėlę sėklas pašutinu ant lėtos ugnies špižiniame katiliuke ir palieku nakčiai vėsti. Ryte paruoštus grūdus dedu į šaldiklį ir užmerkiu kitą porciją vakaro virimui.


Dar vieną vakarą prieš žūklę skiriu minutėlę trijų pavadėliu rišimui. Jau žinau, kokiais masalais gaudysiu, todėl galiu iš karto susirišti kabliuką su reikiamu plauko ilgiu, kad ant kranto negaišti laiko.

Penktadienį iš vakaro atvežame pusę kiekio lubinų sėklų išankstiniam pajaukinimui. Jaukinsime toje vietoje, kur eina vadinamasis karpių „takas“, t.y. žuvis kartas nuo karto apsilanko natūraliai, neįtakojama jaukinimo. Tokių vietų žinojimas ir žvejyba jose leidžia sulaukti greitesnio rezultato. Šias vietas lokalizuoti galima stebint ežerą: ten dažniausiai matosi karpių rausimai, jie ten ne retai šokinėja, kaišioja nugaras ar stovi visu būriu paviršiuje šildydamiesi saulėje. Deja, mūsų atveju tokia vieta toliau nuo kranto, todėl teks jaukinti iš guminės valties. Iš dalies procedūra sudėtingesnė, tačiau ne ką lengviau būtų puskibirį sėklų sumėtyti su raketa.

Kol pripučiam valtį, pradeda temti. Dedu kibirą į valtį, o brolis laiko karpinį kotą, kurio valo gale – tik švinukas, įmestas į mano kibirą. Kai nuplaukiu tokiu atstumu, kur, mano nuomone ir yra ta „magiška“ vieta, metu švinuka į dugną ir pradedu jaukinti. Jaukinu ne plačiai, sėklas beriu viena 2 metrų pločio linija lygiagrečiai kranto. Brolis gi, man išmetus švinuką, fiksuoja valą ant ritės ir jį suvynioja. Rytoj šios meškerės dėka mes žinosime tikslų atstumą, kur buvo jaukinta. O kadangi atstumas virš 100 metrų, suklysti būtų tikrai nesunku.

Šeštadienio pusdienis prabėga dirbant sodyboje. Prieš 16 val. sėdam į iš vakaro pakrautą mašiną ir lekiam atgal prie ežero. Guminė valtis ant automobilio stogo – po vakar jaukinimo oro neišleidinėjom.

Ežeras pasitinka dideliu šiaurės vėju. Nors saulutė ir šviečia, oro temperatūra keliolika laipsnių. Pirmasis darbas – rasti tą pačią jaukintą vietą ir „stabiliau“ ją pasižymėti. Aišku, tai buvo galima padaryti ir vakar palikus markerį ežere, tačiau niekada nežinai, ar joks pro šalį irkluojantis žvejys nesusidomės markeriu. Procesas vėl tas pats – aš sėdu į valtį ir iš paskos tempiuosi vakarykščio meškerykočio valą. Kai brolis, laikantis kotą, sušunka: „Stop!“ ir valas įsitempia, paleidžiu švinuką ir toje vietoje pastatau markerį. „Pastatau“ tiesiogine prasme, nes jau antri metai vietos žymėjimui, jei yra valtis, naudojame „Atropa“ markerį, sudedamą iš storų, vieno metro ilgio pagalių. Toks markeris puikiai matomas iš toli tiek mums, tiek spiningistams (pastarieji kažkodėl „Atropų“ vengia ir apiplaukia pagarbiu atstumu), be to, užkibęs karpis su valu ją tik trumpam paguldo, kai tuo metu paprastą markerį tiesiog nurauna. Pastatęs „Atropą“ nejaukinu – šiandien taktika „taškinė“, todėl bus jaukinama ant kiekvienos meškerės atskirai.


Antras veiksmas – skubus palapinių statymas. Saulutę kartas nuo karto užtraukinėja tamsūs debesiokai, kurie grasinasi bet kada prapliupti lietumi ir sumerkti ant kranto išmėtytus daiktus.


Po to – stovai ir meškerės. Ruošdami meškeres per radiją klausom Lietuvos – Naujosios Zelandijos krepšinio rinktinių varžybų. Yra ir mažas televizorius, tačiau nėr laiko žiūrėti – juk žvejot atvažiavom!

Pavadėliai užrišti, masalai uždėti. Šį kartą abu su broliu tik po vieną meškerę skiriame boiliams. Dar po vieną „apginkluojame“ pupomis, ir likusią porą – tais pačiais šutintais lubinais. Plačiu asortimentu tikrai įtiksime itin išrankiems šito ežero karpiams.

Meškerės paruoštos. Nors vėjas jau rimsta, tačiau mes neužmetinėsime, o masalus „užtempinėsime“, t.y. plukdysime į jaukinamą vietą su valtimi. Užtempinėjame šiuo atveju dėl kelių priežasčių: per didelis atstumas nuo kranto, itin ilgi pavadėliai dėl dumblo ir dėl tos pačios priežasties iki 50 gramų nulengvinti svareliai. Dar viena, ne ką mažesnė priežastis – norime labai tiksliai ir koncentruotai pajaukinti aplink kiekvieną masalą. Koncentruotas jaukinimas žūklės metu gali nulemti greitą kibimą.

Užtempinėjame paprastai – meškerės savininkas irkluoja, masalą laikydamas valtyje. Kitas žvejys stovi ant kranto laikydamas meškerykotį su atlenktu lankeliu, delnu ant būgnelio valą laikydamas nuolat įtemptą. Aišku, galima tempti atsukus ritės stabdį, tačiau neretai pasitaiko, kad tokiu atveju susisuka valas. Kiekviena sistemėlė paleidžiama į vandenį, kai tik valtis susilygina su markeriu. Tuomet paskui ją pilame 3-4 saujas lubinų sėklų. Jaukinti daug nereikia – vakarykščio jauko buvo užtektinai, o mūsų tikslas karpių nepermaitint, kad per trumpą laiką sulauktume kibimo.

Užtempinėjimo ir jaukinimo „darbus“ baigiame 18 valandą. Baigiasi ir radijo krepšinis, todėl imtuvą išjungiame, įsitaisome ant kėdžių ir stebime ežerą. Visą dieną pūtęs vėjas nurimsta ir su žiūronais aiškiai matome karpių rausimus. Pastoviai matosi 3-4 burbulų juostos.

Pirmas pyptelėjimas lygiai 20 val. Atsisukame į mano meškeres. Tylu. Tačiau po kelių sekundžių vėl pyp, o svingas ima lėtai kilti. Dar sekundė ir valas milžinišku greičiu vyniojasi iš ritės. Neskubėdamas aunuosi bridkelnes – nėr ko skubėti, jei jau vynioja, reiškia karpis pasikirtęs, o kadangi veiksmas vyksta viduryje ežero, jis tikrai nespės susirasti kokio kelmo ar kliuvinio. 10 minučių kova ir gražuolis žvynius jau krante. Brolis, karpio traukimo metu gelbėjęs su graibštu dabar neša svarstykles ir fotoaparatą. Nors akivaizdu, kad karpis ne rekordinis, tačiau pasverti ir nusifotografuoti su trofėjumi visada smagu. Lygiai 11 kg. Programa „minimum“ įvykdyta.

Trumpa fotosesija ir karpį paleidžiame. Norisi paskubėti ir iki tamsos dar užtempti meškeres, nes prie kranto besipriešindamas karpis užkabino ir supainiojo dviejų brolio meškerių valus. Kadangi yra galimybė, kad brolio sistemos pajudintos iš vietos, jas reikia išsitraukt ir užtempti iš naujo. Ant dugno, dumble, yra gausybė šapelių, žievelių ir kitokių gamtinių atliekų, todėl truktelto dugnu kabliuko geluonis galėjo įsmigti į vieną iš tų šiukšlelių. O tada lauk nelaukęs kibimo...

Kol užtempiam iš naujo tris meškeres, sutemsta. Oro temperatūra nukrenta iki +10 laipsnių. Mūsų organizmai, visą vasarą lepinti karšto oro dar nepripratę prie vėsos, todėl užsikuriame grilį. Nieko nekepsime, bet jau 5 metus ant žemės nebekūrename laužų – daug kur įstatymai tai draudžia daryti, be to, tai gerokai patogiau. Taip ramiai bežiūrint į liepsną, beklausant retų, tačiau labai galingų karpių šokinėjimo garsų bei besišnekučiuojant su atvažiavusiu bičiuliu ateina vidurnaktis ir mes lendame į palapines.

Pyp, pyp. Šokdamas iš miegmaišio žvilgteliu į laikrodį – lygiai 1 valanda nakties. Metu akį ir į mirksintį „peidžerį“ – pagal diodo spalvą iš karto žinau, ant kurios meškerės kibimas ir kad karpis susigundė lubinais. Skubiai deduosi galvalempę, akinius, lendu į bridkelnes ir į kovą! Neskubėdamas iš palapinės išlenda ir brolis – jo pagalbos reiks anksčiausiai po 5 minučių.

Šitas karpis labai piktas, sunkiai pavyksta jį apsukti ir jis labai nenoriai artėja prie kranto. Kažkurią akimirką, eilinį kartą žuviai paprašius valo pagalvoju, kad tai gali būti asmeninis rekordas. Tačiau prisitraukus arčiau, galvalempių šviesoje pamatome, kad žuvis tikrai ne rekordinė. Tačiau įprašyt ją į graibštą nuo to nepasidaro lengviau. Gal 20 kartų privedinėjau karpį prie kranto, ir tiek pat kartų jis lupdamas valą lėkė atgal.

Galų gale žuvis ant mato. Sveriame – 12 kg, labai ilgas. Tokios, sportinės, formos karpiai itin stiprūs, todėl ir kova su jais ne visada lengva. Trumpa fotosesija, po to žuvies apžiūrėjimas – ar lūpose nematyti kabliukų žymių, ar ji turi kokį ypatingą požymį, leisiantį ją atskirt, jei pagausim kada nors ateityje. Kitą kartą šią žuvį pagavęs tikrai atpažinsiu – ant jos šono keli netaisyklingos formos žvynai. Gal kažkada susižeidus buvo, gal brakonieriai žeberklu bandė nudurt... Tačiau tai turėjo būti labai seniai, nes dabar žvynai gražiai suaugę.

Paleidžiame karpį ir pertempiame meškerę. Tamsoje tiksliai prie markerio ko gero nepataikiau, nes jį statydamas dieną pamiršau pritvirtinti fosforinę švieselę, kuri leistų ir naktį matyti žymėtą žūklavietę. Tačiau, kaip išaiškėja ryte, padarau dar didesnę klaidą. Jau ištraukęs meškeres prašvitus pamatau, kad 12-tuko karpio burnoje pabuvojęs kablys yra visiškai bukas. Net norėdamas neįsidurtum...

Sekmadienio rytas, mes jau susirinkę daiktus ir suvynioję meškeres dar trumpam stabtelim ant kranto pažiūrėti į rausimus ramiame ežere... Lygiai po 5 parų mes vėl sugrįšim – vėl jaukinsim, vėl žvejosim, vėl sėdėsim, vėl lauksim... Vėl pagausim? Gal... Juk rugsėjis – pats geriausias laikas laukinių karpių žūklei!