Eixo

Kartais ne karpininkas

Tęsinys. I dalis. II dalis. III dalis.

2010-07-01. Atsisveikinimas su CAGA, Olonga ir kelionė.

Taigi, kaip ir minėjau III dalies pabaigoje, lietuviai miegojo, rusai – klijavo valtį. Pabundame ir pradedame rinktis amuniciją, pakuotis kuprines, o rusai – miega. Pasitaisom pusryčius, išverdam kibirą arbatos, o rusai miega... Kadangi daryt jau ir nėr daugiau ką, padidinam kalbos decibelus – rusai pradeda krutėt. Pagaliau pabunda, papusryčiauja ir susėdę aptariam tolesnius veiksmus. Viena aišku tiksliai - vėl skirstomės, tik šį kartą į 2 būrius: 4 valtys su praktiškai visu balastu kyla Olonga aukštyn apie 4-5 km (Toliko paskaičiavimais apie 4-6 val. priklosomai nuo to, ar žvejosime) ir likusieji Rimgos pramintais takais bei GPS pagalba eina krantu iki transporto). Išrenkami irkluotojai (cit. Toliką todėl neversiu) – Što rebiata u nas jest: Vasia – grebec, Tuomis – grebec, Vaidas – grebec, Tolik – grebec i odin Arnas – pizdec... ( jis gi su gipsu). Vse drugije – po trapam Susanina (taip buvo pakrikštytas Rimga).

Ateina lemtingas momentas – pripučiama klijuota valtis LEIDŽIA ir ganėtinai greitai subliūkšta. Mano pasiūlymas sunaikinti ar bent daryt krovininę žinoma nevertinamas, taigi bandoma valtis suklijuot dar kartą ir apie 1 km kelio iki išplaukimo vietos tysiama ant rankų... Pajudam. Kad nereikėtų irkluoti keliantis iš salos įsirengiam perkėlą.

Toliau pėsčiomis iki Olongos kranto, kur leisime valtis į vandenį ir išplauksime. Pakeliui praeiname brakonierių trobelę, ganėtinai apgriuvus ir matosi kad gyventojų neturėjusi kokius 3-4 metus tikrai.

Įdomus faktas. Rusijoj anuos gaudo ir ganėtinai stipriai baudžia, tačiau GA nevažinėja po miškus, kadangi į mišką ir iš miško yra tik vienas vienintelis kelias, todėl pareigūnai laukia ten. Tačiau brakušos irgi išradingi. Prigaudę žuvies (dažniausiai darbuojasi vasaros pabaigoj ir rudens pradžioj) jie jos neveža, o slepia pelkėje esančiuose akivaruose juos pasižymėdami. Pasirodo pelkės vandenyje visiškai nėra deguonies ir gausu kažkokių kitokių medžiagų, dėl kurių žuvis negenda. O pasiimti jos jie atvyksta su buranais jau žiemą.

Pagaliau pasiekiame Olongos krantą.

Pučiame valtis ir laukiame likusiųjų. Staigmena – prakiūra dar viena valtis. Tiesiog atsiklijuoja per siūles. Taigi, traukiam pintuką, adatą, klijus ir bandom sutvarkyti. Pavyksta ir nors per adatos padarytus dygsnius šiek tiek leidžia, aš visgi pasiryžtu ją irkluoti su mintim, kad toliau neiširs, o reikiamais momentais teks dapūtinėt. Tiesa, antra kartą suklijuota sprogusi valtis pripučiama ir vėl taip pat leidžia, todėl pagaliau bandoma iš jos padaryt krovininę.

Pasakysiu tik tiek, kad galų gale jinai vis viena supjaustoma ir paliekama prie trobelės. O kiek pastangų, vargo ir laiko buvo tam sugaišta. Taigi 3 valtys prieš srovę, o Susanin, chodoki ir „pizdec“ per pelkę krantu.

Labai daug neišsiplėsdamas pasakysiu, kad viskas kaip ir sklandžiai: per 3 valandas mes su Vasilijum pasiekiam išsilaipinimo vietą, kur mus jau pasitinka sausuma ėję kolegos. 300 m per pelkę iki mašinų.

Dar po 2 valandų pas mus atirkluoja ir Tolikas, kuris neatsispyręs pagundai dar ištraukia kelias lydekaites. Taigi Vasilijus, Sania (2) ir Ženia galavastiku iškeliauja namo (jiems atostogos baigėsi), o 7 likusieji patraukiam į Jajičnoje ežerą. Jį pasiekiame po 6 val. kelio išsekę, pavargę, todėl iš karto griūname miegot. Šį kartą net makaronų nevalgę... Bet be arbatos niekaip.

2010-07-02. Ežeras Jajičnoje.

Naktį užėjęs lietus ganėtinai pakoregavo mūsų įprastą miegą lauke, taigi greitai teko apsispręst, kas kur. Kai kas sušoko į mašinas, kai kas po mašinom, o kaikas tiesiog užsimetė valtis.

Pusryčiai, griebiam valtis ir pirmyn. Ežeras tikrai nemažas su įspūdingo grožio krantais, tačiau labai seklus.

Dėl vandens skaidrumo dugną matėm visą laiką ir gylis siekė ne daugiau 2 – 2,5 m. Tačiau pats ežeras nebuvo mūsų tikslas. Visai kitoje pusėje yra pelkė su praplaukimais ir nedideliais ežeriukais. Kažkas panašaus i Papės ež. Latvijoje, tik nendrių nėra. Tolikas eilinį kartą nuprognozavo – turi būt gerų ešerių. Taigi, susikabinam sukres, o kas ir mikromasalus bei pradedam šukuot vieną mini ežeriuką po kito. Arnas pakerta pirmąją lydekaitę - 1,6 kg. Tai buvo pati mažiausia ten sugauta. Po kelių minučių Tuomis praneša apie prarastą mikromasalą. Ir va tuomet prasidėjo. Kaip metimas – taip smūgis. Mano Nr. 2 sukrę atakavo lydeka, kuri per pirmus du kartus nepasikirto greitai pakeičiau i didesnę. Pirmas metimas ir prie pat valties galingas smūgis. Supratau kad reikalą turiu ne su „šaudykle“. Ir tai ji patvirtino visu korpusus padariusi žvakę ir dar iškilus apie 1 metrą į orą atstumu apie 5 metrus nuo valties. Dešimties minučių kova ir pagaliau trofėjus valtyje. Mano rekordinė lydeka (ir visos 7 dienų žūklės didžiausias laimikis) 5,52 kg, 3 numerio sukrė, 5 – 25 g. 240 cm spiningas ir tikrai nenupasakojami įspūdžiai.

Toliau sekė tiesiog pasilinksminimas: metimas - smūgis, metimas - smūgis, metimas – žuvis. Tiesa, dirbom ne visi. Manau čia labiausiai ir atsiskleidė naujovių (lietuvių pasiruošimas žūklei) ir senienų (rusų žvejyba tuo „ką turiu“) skirtumai.

Žuvis traukėm mes su Arnu ir Tuomiu. Iš rusų ekipažo pagaut pavyko tik Tolikui. O lydekos atakavo be perstojo. Man, kaip daugiau karpininkui, nei spiningistui, atsirado didžiulis noras pratestuot viską ką turiu, taigi sukres keičiau ir vartiklėm, ir vobleriais, o žuvis griebė viską. Pasakysiu tik tiek, kad didžiausias malonumas buvo gaudant poperiu, kai tu realiai matai kylančią bangą ir išsižiojančią lydeką, griebiančią masalą. Tai yra kažkas! Taigi, per nepilnas 3 valandas žvejybos pagauta 15 lydekų, kurių tik viena nesiekė 2 kg, o didžiausia 5,5 kg. Tiesa, apie ešerius – jų nebuvo. Ir nemanau, kad nors vienas ešeriukas išdrįstų praplaukti tokį ežeriuką skersai, kur taip medžioja alkanos lydekos.

Toliau standartiškai vakarienė, žuvienė, 100 g + kibiras arbatos ir „po nomeram“.

2010-07-03 Atsisveikinimas su Jajičnoje ir kelionė į galutinį maršruto tašką.

Rytą pabudę nusprendžiam, kad daugiau iš ežeriuko nieko neišspausim, o ir nuovargis pradeda duot savo vaisius. Taigi sukurpiam tolesnį planą. Išsiskirdami į dvi komandas patraukiam toliau. Aš, Arnas, Rimga ir Sania (1) važiuojam į Kicos upės deltą prie geležinkelio tilto (apie kurį rašiau prieš 2 metus ataskaitoje, kas skaitėte prisimenate, kas ne - dar galite tai padaryti), pakeliui patikrindami LITOVSKIJ MOST ir Učebnoje ežerą, o Tolikas, Andrejus ir Tuomis pasiryžta dar praplaukti mūsų prieš 2 plauktą maršrutą Kicos upe. Taip sakant – „dasimušimui“. Kadangi kelius žinojo tik Tolikas, jis draugiškai nubraižė planą, kuriuo vadovaujantis mums pavyks pasiekti reikiamą tašką. Taigi pirmyn.

Bet apie tai jau paskutinėje dalyje....