Eixo

Kartais ne karpininkas

Tęsinys. I dalis. II dalis.

2010-06-29 Upė Caga.

Rytas mus pradžiugina nurimusiu vėju ir šviečiančia saulute. Todėl greituoju būdu įvaldome pusrytį, na ir žinoma kaip be jo – kibirą arbatos (o gal net ir du... kur ten žmogus besuskaičiuosi) ir kol mūsų vedliai ir kolegos dar miega, mes, lietuviai, bandome nuspręsti kaip ir kokiais maršrutais judėsime ir ką bandysime pagauti šiandien. Ir belaukiant kol pabus ir išsijudins komanda, nusprendžiame apmėtyti aplink salą esančias duobeles. Bestovint ties viena iš jų Arnas tolumoje pamato kažką, kas jam sukelia įtarimų ir atkreipia mano ir Tuomio dėmesį. Ir nors pradžioje pagalvoję, kad tai briedis ar elnias, gyviui atsistojus ant dviejų letenų supratome, kad tai rudasis lokys, atėjęs prie upės atsigerti. Taip, mielieji mes pirmą kartą pamatėm tai, kuo gali pasigirti Rusijos miškai ir niekada nepamatysime Lietuvoje. Gaila tik, kad meška nepanoro luktelt ir nusifotografuot. Nespėjus Arnui išsitraukt fotoaparato lokys ramiai apsisuko ir dingo miško tankumoje.

Pabudęs Tolikas mus supažindina su savadarbiais masalais pelėmis ir garantuoja, kad tai praktiškai pats geriausias masalas upėje.

Visi, žinoma, įvertinom (negražu kritikuot ir nepasitikėt idėjiniu vadu), nors nelabai patikėjom, kad anos dirbs. Kiek žinios traukia, kelias lydekas jam visgi tomis „pelytėmis“ pavyko suvilioti.

Įvertinus oro pasikeitimą Tolikas primygtinai bandė mums įrodyti, kad šiandien ešerių diena, lydekos bus vangios ir tikėtis jas pagaut nereiktų. Todėl susikabinę smulkesnius masalus bei pasiruošę plūdines su avižėlėmis, sėdame i valtis ir leidžiamės žemyn upe. Aš su Arnu, Tuomis su Andrėjum. Vasia su Ženia nusprendžia kilti į viršų ir patikrinti Cagos akmenynus. Dar pora kolegų persikelia per upę ir pasiėmę šautuvą nusprendžia paieškoti mūsų matyto lokio pėdsakų. Ką jie būtų darę su kiškiniais šoviniais man nejauku ir pagalvoti. Gerai kad meškos nerado, bet dėl bendro vaizdo vis viena pašaudė. Tiesa, Turistas (Rimga) liko saloje ir po truputi naikindamas maisto atsargas klausėsi radijo...

Pirmas pusdienis kibimais nedžiugino - visgi oro permainos davė savo. Pavyko suvilioti vieną kita žuvelioką tačiau nieko rimto (ir tai šiek tiek liūdino). Tačiau išsilaipinus nedidelėje salelėje nusprendėm pagaliau pabandyt iškrapštyti kiršlį ir Arnui tai pavyko. Beje, tai pirmasis gyvenime jo kiršlys.

Tačiau nieko daugiau nepešę nusprendėm grįžt į salą ir palaukt, su kokias laimikiais parvyks likusieji. Ir jų rezultatai mus gerokai nustebino. Tuomis su Andrejum nusileido gerokai žemiau už mus ir po kelių valandų grįžo su ganėtinai smagiomis lydekaitėmis bei keliais kiršliais.

Nusprendę pietums pasikepti kiršlius folijoje, pietus praleidome saloje ir kol mes su Tuomiu ruošėme skanėstus, Arnas, pagaliau pagavęs azartą, nubėgo pašukuot prieš salą esančius akmenynus.

Po kelių minučių jis mus nustebino pirmuoju galingesniu Cagos kiršliu.

Turėjo dar pora kibimų ir tik nepatyrusios prie nespurdančio radijo pripratę Rimgos rankos nesugebėjo jų iškelti. Čia jau neatlaikė Tuomio nervai ir aš netekau pagalbininko ruošiant pietus. Metęs visas folijas jis griebė spiningą ir jau po 4 metimo pamušė tiek Arno, tiek ir savo rekordą.

Pagaliau įvertinę kad oras nusistovėjo, vėjas nurimo, mašalai ir uodai nusileido prie pat vandens bei pagal paskutinius ištrauktus laimikius supratom, kad kiršlys pradėjo maitintis ir Caga patvirtino savo, kaip kiršlinės upės vardą. Lydekos su ešeriais nukrito į antrą planą. Tai pripažino netgi Tolikas. Taigi, papietavę nusprendžiam su Tuomiu pakartoti jo ir Andrejaus maršrutą žemyn upe, orientuodamiesi išskirtinai į kiršlius. Na, reikėjo ir man gi pagauti pirmąjį gyvenimo „chariusą“. Ir tai pavyko jau ties pirmais akmenimis.

Džiugu, kad savo bandymams pasirinkau Tuomį – kiršlių gaudymo guru, kuris prainstruktavo mane apie šios žuvies gaudymo subtilybes ir per 3 valandas, kol mes nusileidome apie 3-4 km upe sugebėjome sugauti 26 kiršliukus. Kadangi rusų šalia nebuvo, leidome sau malonumą mažesnius paleisti.

Būtų labai negražu nepaminėti trofėjinio kiršlio, kuris mus su valtimi ganėtinai stiprioj srovė laikė lyg inkaras ir teko pavargti kol įkėlėme jį į valtį. Visgi asas parodė, kaip ir ką reikia gaudyti!

Šis gražuolis svėrė 920 g ir siekė 47 cm. Taigi, praplaukus pakuojamės valtį, spiningus ir pėsčiomis krantu iki stovyklos.

Ten jau buvo grįžę Vasia su Ženia (jie kilo upe aukštyn), kurių fortūna irgi neaplenkė - kelios lydekaitės, viena iš jų beveik 3 kg bei apie 20 kiršliukų.

Nuotaika puiki... Vakarienė, tame tarpe sumuštiniai su pasūdytais ir pavytintais kiršliais, niekuo nenusileidžiančiais skoniu lašišai...

... 2 kibirai arbatos ...

... rezultatai iš Pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalių (ką mes be radisto darytumėm) ir miegot.

2010-06-30 Vis dar Caga.

Iš ryto tikslas aiškus – KIRŠLIAI. Tik šį kartą nusprendžiam ir mes (Tuomis, aš ir Arnas) pasekti paskui Vasią aukštyn upe. Žvejyba pakilus valtimis iki akmenų, o paskui ilgas bridimas apie 3-4 km ir akmenukų tikrinimas. Dalis komandos nusprendžia pasivaikščioti iki netoliese esančio ežeriuko. Jaunieji Toliko mokiniai persistengia pūsdami nenusakomo amžiaus valtį ir ją susprogdina, taigi lieka tik 3 gumiaškės. Toliau daug neišsiplėsiu ir viska nupasakosiu foto reportažiuku.

Keliamės upe.


Ežeriukas kur praktiškai pirma vieta Rusijoje be žuvies. Tiesiog turi labai sudėtingus intakus ir ištakus, taigi žuvis čia nepakyla.

Kylam upe, gaudom ganėtinai nedidelius kiršliukus, tikrinam akmenukus, kol Tuomis (kas gi daugiau, jei ne jis) apie 30 cm gylyje įsega beveik 4 kg lydeka. Va ji labai puikiai mums parodo, kokios stiprios yra šiaurės upių lydekos ir tik iš 8 privedimo prie kranto man pavyko ją pričiupti.

{flv}SK20100809{/flv}

Į dienos pabaigą 3 iš eilės pagauti didesni kiršliukai pradžiugina ir mane.

Įvertiname dienos laimikį, valome, sūdome ir kabiname vytinti... Skanėstas nenupasakojamas!

Vakare susėdę nusprendžiame, kad Cagoje išspaudėm pakankamai ir dar šiek tiek ir nieko naujo nebepamatysime, todėl iš ryto rinksimės stovyklą ir judėsime į didelį ežerą Jajičnoje. Taigi, poilsis prieš kelione buvo būtinas...

Tiesa, ilsėjomės tik mes, lietuviai, nes Toliko „fiks“ idėja (kaip ir visos kitos) buvo nediskutuotina, kad ir kiek aš bandžiau jiems iš vakaro įrodinėti, kad žmonės klysta. Taigi. iki 6 ryto idėjinio vado nurodymu vyrai su mano atsarginiu pintuku siuvo, o paskui klijavo susprogusią valtį. Lopą padarė iš pusės valtinės pagalvėlės, toks nei didelis nei mažas 30x100 cm lopelis gavosi. Istoriją apie šio darbo pasekmes papasakosiu vėliau, o dabar dar keletas paveikslėlių iš salos gyvenimo.

Bus daugiau....