2006 02 16-19, Preila-Juodkrantė

Dar prieš mėnesį pradėjom atakuot didžiausią stintų žinovą Wiedrą (Sadyvrą) su prašymais padėti rezervuot Preiloj vietas nakvynei Vasario 16-osios švenčių dienoms. Ir gerai padarėm, kad susigriebėm taip anksti – jau vasario pradžioje daugmaž visi padoriai kainuojantys kambariai tiek Preiloje, tiek Juodkrantėje šiam ilgam savaitgaliui jau buvo užsakyti.

Likus savaitei iki kelionės pradėjom intensyviai ruoštis pirmajai šiemet stintų žūklei. Kadangi planavom sėdėt ir naktį, ėmėm ruošt akumuliatorius ir ieškot lempų. Be to, orų prognozė pranašavo „gaivinantį“ vėjuką, todėl susirūpinom ir užuovėja. Pradžioj mintys sukosi apie karpines pastoges (shelter), žiemines palapinėles ir panašias civilizuotas pastoges, tačiau galiausiai nusprendėm pasiimti 1,2x3,5 m reklaminį tentą, likusį po kažkokios akcijos bei plieninius 8 mm storio strypus. Po pernykščių stintų elgesio „tyrimų“ perdarėme sistemėles – iki 0,20 mm suploninom valus, atsisakėm „standartinių“ stintinių blizgučių, didesnį dėmesį kreipdami į smulkesnius kabliukus bei šviečiančius rutuliukus. Kaip išaiškėjo žūklės eigoje, šie „patobulinimai“ tikrai nenuvylė.
Ketvirtadienį tarp daugelio žvejų mašinų, riedančių Kuršių marių kryptimi, važiavo ir keli Žvejoklių bei jų bičiulių ekipažai. Iš Vilniaus važiavom penkiese (Blitz, Saugus, Kalmaras, Vyga ir aš), iš Alytaus pajudėjo Dzukeliz, Igariokas ir Vycia, o iš Elektrėnų nemažu autobusiuku patraukė Wiedras su gausia kompanija. Nors visi išjudėjome skirtingu laiku, apie susitikimo laiką net nesitarę, Klaipėdoje prie kelto atsidūrėm tuo pačiu metu. Labai pasisekė, nes ir mašinų eilė prie perkėlos nebuvo ilga, ir kelto ilgai laukt neteko. Nors vieni kitiems įrodinėjome, kad neverta skubėti, nes prieš akis keturios žvejybos dienos, visgi spirgėjom, skubėjom ir mintyse jau įsivaizdavom karštligiškai šokinėjančius raudonus sargelių bumbulus.
Lėkdami nuo kelto link Preilos skambinėjome visiems, turintiems nors kokios informacijos apie kibimą. Žinios iš tų pačių vietų prieštaravo viena kitai ir mus gerokai glumino. Mano bičiuliai nuo ryto sėdėdami Preiloje sugebėjo pagauti vos po kelias stintas ir motociklu jau važiavo į Juodkrantę, kur jų kolegos traukė stintas net sušilę. Coyotas su draugais Pervalkoje irgi nuo ryto neturėjo kuo pasigirti, todėl žadėjo keliaut kitur. O Wiedro bičiulių pasakojimu, Preiloj stinta kimba tikrai puikiai... Visiškai susipainiojom...
Apsistojome Preiloje, pas Wiedro seną pažįstamą Edmundą. Žmogelis paprastas, tai ir kambarėliai pas jį paprasti. Todėl ir kainą sutarėme tiesiog juokingą – 10 Lt už naktį nuo žvejo! Aišku, už tokią kainą didelių patogumų negavome, tačiau mums komfortas ir nebuvo svarbiausia. Svarbiau, kad visi sutilpome vienoje vietoje, kad stovi daug šaldytuvų žuviai susidėti, kad turim lovas ir nemažą prieangį sumesti snieguotus grąžtus, dėžes bei roges. Skubiai persirengėme ir susiruošę mantą kaip pionieriai išsirikiavom kieme laukdami Wiedro signalo ir nurodytos krypties, kur pulti. Ant marių kranto nedrąsiai trypčiojo ir du stintų žūklės naujokai: Vycia ir Kalmaras.
Nuo marių pūtė žvarbus, kiaurai persmelkiantis vėjas, pustė. Ant ledo sniegas pasidengęs plutele, todėl iš karto buvo aišku, kad toli kulniuot bus sunku. Gal kažkas ir pagalvojo apie „šumacherio“ samdymą, tačiau ir jų nesimatė, ir noras pramankštinti kojas po ilgos kelionės paėmė viršų. Visi išsirikiavom kaip žąsiukai ir patraukėme Wiedro kompanijos pramintu takeliu tolyn. Jau po 5 minučių su Blitz‘u supratom, kad megztos žvejybinės kaukės, kuriomis neseniai gyrėmės savo bičiuliams, nuo žvarbaus vėjo neapsaugo nė kiek. Sniego dalelytės skverbėsi pro kiekvieną rūbų plyšelį, vienintelė išeitis – užsitraukt kapišonus taip, kad liktų styrot tik nosis ir nors kiek matytųsi pramintas takelis. Džiaugiausi, kad susiprotėjau paimt prie akių priglundančius akinius nuo saulės - su jais žymiai patogiau. Beje, užbėgdamas už akių pasakysiu, kad nuo vėjo bei šalčio apsaugot veido ir rankų odą padėjo „Essex“ kremas. Gal greičiau net ne kremas, o bekvapis (!!!) skaidrus tepalas, susidedantis iš taukų bei parafino. Todėl ir rankos po žvejybos atrodo taip, tarsi ne stintas tris paras plikom rankom gaudžiau, o namie sėdėjau ir klaviatūra barškinau...
Kol nuėjome porą kilometrų, Wiedras su bičiuliais jau buvo spėjęs ir kuolus į ledą susikalt, ir užuovėją pasistatyt. Pasirodo, kai reikalai sukasi apie stintas, Wiedras ne tik žūklėj, bet ir ėjime į žūklavietę yra neaplenkiamas. Su Blitz‘u ir Kalmaru pradedam statyti savo „namuką“, nes ant tokio vėjo žūklė be užuovėjos bus labai sunki. Deja deja... Mums pasirodžiusius tvirtus metalinius strypus, kurie laiko tentą, vėjas nulanksto per pusvalandį... Wiedras su kitais senbuviais šypsosi pro ūsą: „Diletantai...“. Nieko tokio, iškęsim ir tą vėją, kad tik stintos kibtų. Su Kalmaru prisimenam, kad įsimetėm vaiduokliškus „chimdymus“, todėl dar ir jais „užsisandarinam“. Pasirodo, didelis to apsiausto kapišonas puikiai apsaugo veidą nuo vėjo.
Buvo gal penkta valanda po pietų, kai sumerkėm meškerėles. Stintos kibo, tačiau ne visiems ir ne pastoviai. Iš karto pasakysiu, kad ketvirtadienio žūklė rezultatyviausia iš visų 4 dienų buvo tik man ir Saugiam. Kibo labai didelės stintos, kurias praminėm „maumstintėm“. Didžiausią savo stintą atidėjau atskirai ir grįžęs išmatavau – lygiai 30 cm. Netrukus po saulėlydžio pasidavė Wiedras - nors sėdėjom vienoj krūvoj, jam visai nesisekė... Kai silpnai kimba, ir vėjas, ir šaltis labiau jaučiasi. Pirma kompanija patraukė link kranto, mes stintas traukėm toliau. Apie vėliavėlių statymą vėgėlėms visi tarsi susitarę tylėjom – net 50 g taurelę įpilt ir perduot šalia sėdinčiam per tą prakeiktą vėją buvo sudėtinga, o ką jau kalbėt apie vėliavėlių statymą. Apie 20:00 Dzukeliz, Vycia ir Igariokas irgi baigė žvejybą. Tapo akivaizdu, kad planuotą pasisėdėjimą per naktį sujaukė gamta su savo vėjais. Liekam penkiese: Blitz, Vyga, Saugus, Kalmaras ir aš. Dar po pusvalandžio supasuojam ir mes su Blitz‘u – 10 minučių trukęs stintos susuktų sistemėlių išpainiojimas abiems grėsė pirštų nušalimu. Po ilgų pratimų pirštams atšildyti suprantam, kad geriau nejuokaut ir grįžt į krantą. Kalmarui irgi šiai dienai įspūdžių užtenka per akis, todėl trise patraukiam link Preilos. Vyga su Saugiu lieka medituot net be užuovėjos. Kelionė į krantą neprailgo, nes vėjas pūtė tiesiai į nugarą. Pusiaukelėje sugalvoju paskambint Dzukeliui ir paprašyt, jog pamirksėtų prožektoriumi nuo kranto, kad žinotumėm, į kurį namą grįžti – per daug jos visos vienodos net ir dieną, o ką jau kalbėt apie sutemas. Ir kas galėjo pagalvot, kad lygiai taip pat pasitikti savo grįžtančius draugus sugalvos dar keli žmonės iš skirtingose Preilos vietose esančių kiemų... Taip ir gavosi, kad tarsi lunatikai dviese su Bliuzu nuėjome link vieno „mirksiuko“, ir net nepastebėjome, kad Kalmaras nukeliavo visiškai į kitą Preilos pusę, kur irgi kažkas mirksėjo prožektorium... Jis nepastebėjo mūsų, mes nepastebėjom jo... Tačiau visgi Preila ne didmiestis, greit susiorientavom kas kur ir neilgai trukus jau siurbčiojom arbatą savo kambary dalindamiesi įspūdžiais. Saugus su Vyga parsirado tik apie vidurnaktį, sušalę, sustirę, tačiau patenkinti laimikiu. Aptarėme rezultatus: stintos kibo, gal ne taip intensyviai, kaip įpratę didieji „stintininkai-pasakoriai“, tačiau pastoviai. Ir svarbiausia – visos tikrai nemažos.
Kadangi „atitirpimas“ po žvarbios žvejybos užsitęsė iki antros valandos nakties, penktadienį žadintuvui supypus šeštą ryto, keltis buvo sunku. Galų gale išsijudinę, užkandę bei pasidarę termosus arbatos susirinkom kieme. Še tau kad nori – vėjas dar smarkesnis... Savižudiškai kulniuot porą kilometrų nepasiryžo niekas. Todėl vieni griuvo atgal į lovas, kiti sėdo prie gausaus pusryčių stalo. O mes karštligiškai puolėm ieškot išeities - ne miegot mes čia susirinkom. Nusprendėm važiuot į Juodkrantę – nuo kranto iki žūklavietės prisieis eiti tik šimtą metrų, todėl ir vėjas nespės nuvargint. Po akimirkos dviem ekipažais jau skubėjom į Juodkrantę: „Kad tik nepražiopsot rytinio kliovo!!!”.
Nepražiopsojom. Tiesą sakant, ryte kibo silpnai – sugebėjom surankiot po keliasdešimt stintų. O apie pietus visai nurimo, todėl net papietaut į Juodkrantės kavinukę ramia sąžinę nuėjom... Smagu: sėdi sau, srebi kopūstų sriubą ir stebi pro langą minią žvejų. Signalai paprasti – jei visi stovi, kibimo dar nėra, o kai jau mojuot, „žegnotis“ pradės, reiškia reikia skubėt ir mums.
Apie ketvirtą popiet prie mūsų prisijungė elektrėniškiai Stasys ir Gintas. Jau nuo pernai esam „susigroję“ su Stasiu. Tik mums visiems choru užtraukus banginių medžiotojų gerklines giesmes ir nupylus Kuršių marių maumams taurelę, prasidėjo kibimas. Kibo puikiai visiems, tik ne man... Aš sutemus vargais negalais sugebėjau pagaut apie 50 stintų. Visi kiti pagavo virš šimto. Labiausiai džiugu, kad tikrą stintos „šniokštimą“ pajuto ir pirmą kartą ją gaudantys Vycia su Kalmaru. Pasiskambinę su Wiedru sužinojom, kad ir likusiems Preiloj sekasi neblogai. Nesulaukę, kol pūga nors kiek aprims, temstant jie visgi ryžosi paėjėt prieš žvarbų vėją ir už 10 min kelio nuo kranto sulaukė puikaus kibimo. Vienintelė mintis liūdino – Juodkrantėj vėgėlių nebūna, todėl vėl vėliavėlėmis neteks pasidarbuoti...
Šeštadienį auštant vėl dardėjom iš Preilos į Juodkrantę. Vėjas jau silpnesnis, nereiks gūžtis. Deja teko nusivilt. Greit išsigręžėm eketes, susimovėm porcijas, sustatėm meškerėles ir ... visi kaip vienas tik įleidę sistemėles pagavom po 2 stintas... ir tylu... Aplinkiniai žvejai irgi liūdnai dūsavo. Kadangi visi propaguojam ežerinę poledinę žūklę, ėmėm vadovautis taktika „jei čia nekimba, reikia ieškot“. Pasirodo ieškot toli nereikdavo – išsigręži už poros metrų nuo prieš tai buvusių ekečių ir vėl sulauki kelių stintų. Tada vėl slenkiesi, vėl gręži. Kai ištraukėm kelias stintas, aplipusias dugno gyviais supratom, kad jos visiškai neaktyvios ir nejuda. Pradėjom virpint, tarsi gaudydami ešerius. Šokinėjantys masalai išprovokuodavo spinteles kibti. Aprinkę tarsi uogas agurkines žuvytes vienoj eketėj, gręždavom kitą ir taip slinkom į priekį. Lygiai taip pat elgėsi visa minia Juodkrantėje žvejojančiųjų. Jau iki pietų visas ledas ties Juodkrante tapo panašus į rėtį – kas porą metrų po eketę. Tie mūsiškiai, kurie nepatingėjo persiriš sistemėles taip, kad apatinė blizgutė būtų visai prie dugno arba net ant dugno, nesuklydo – jiems sekėsi šiek tiek geriau.
Dar labiau tampė nervus žinios, kad vadinamajame „9 kilometre“ kimba tiesiog pasakiškai. O mūsiškiai, prisimindami vakarykštę dieną, vylėsi, kad bent vakare atsigriebs. Deja, vakaras nieko gero nedavė. Saulei leidžiantis stinta pasidarė toks retas laimikis, kad kam nors iš visos minios žvejų pakirtus pasigirsdavo visų likusių darnus „Eina, eina“ o tą stintą ištraukus vis puldavo ploti ir šaukti „Bravo!“.
Esant tokiai nekibai turėjau laiko pasižvalgyti į žvejų minią. Man, retai būnančiam tokiuose „kolchozuose“ teko pirmą kartą pamatyt vienoj vietoj tiek daug žūklaujančių moterų. Stebėdamas žvejus, perfrazavau visiems žinomą patarlę: „Žveją nekibimo metu pažinsi“. Net juokinga pasidarė, kai visi tarsi susitarę puolė gert. Kur ne kur garsiai girdėdavosi tarsi save pateisinantys šūksniai „Nėra kliovo, belieka tik gert!“ Teisingai! O mums, ramiai laukiantiems kibimo, nuo to tik linksmiau. Argi nesmagu stebėti patyrusį žveją su visiškai naujutėlaičiu švedišku grąžtu, 10 minučių bandančiu išgręžti eketę... ir net nepastebinčiu, kad grąžtą suka ne į tą pusę? Neprailgsta kibimo laukimas, kai girdi, kaip kitas „asas“ besipinančiu liežuviu rėkia visai miniai „Zdes ryby net!” (rus. <i>Čia žuvies nėra</i>), o jam už nugaros žvejojanti žvejė vieną po kitos ištraukia gal 10 stintų.
O labiausiai šypseną kėlė vieno mikroautobusiuko, pasipuošusio Kauno žūklės parduotuvės logotipu, ekipažas. Poros valandų „apšilimas“ autobusiuke ir pirmyn! Vyručiai, jūs bent lipduką pridenkit, prieš pradėdami juokint visą svietą! Išsirinkus vietą pirmiausia reikia susikišt rankas kuo giliau į brangaus žieminio kostiumo kišenes, prieit prie dvigubai už save vyresnio žvejo ir paklaust „Nu ir ką?“. Gal laikinojoje sostinėje sveikintis neįprasta, ypač su meškerės broliu, kai nori sužinot kaip kimba... O svarbiausia, grįžus reikia visam Kaunui apskelbt „Šūdas, Juodkrantėj nekibo, pagavom tik 15 stintų“. Dėl pirmojo šio teiginio žodžio pilnai sutinku. Bet prie pat šių „asų“ tupėjo pirmą kartą žvejojantis žmogelis, kuriam kažkas kažkada padovanojo stintinę meškerėlę ir jis su žmona važiuodamas pailsėt į Juodkrantę įsimetė ją į bagažinę. Užlipo ant ledo, mandagiai mūsiškių paprašė porcijos, pasiteiravo kaip gaudyti ir ... kol jo žmonai nepasidarė šalta stirksot ant ledo (tai truko valandėlę) jis pagavo tikrai virš 10 žuveliokų. Irgi nedaug, bet žmogus NORĖJO pagaut ir pagavo :)
Baigiu lyrinius nukrypimus ir grįžtu prie mūsų žūklės. Jau per pietus atsisveikinę su Vyga, Saugiu ir Kalmaru, kurie grįžo į Vilnių, ant ledo likom penkiese. Sutemus žvejų ant ledo beveik nebeliko. Kur ne kur matėsi tokių pačių kaip mes „harmonizatorių“ prožektorių švieselės. Netikėtai Dzukeliz aptiko auksinę eketėlę. Tiksliau auksinį plotelį, kuriame sutilpom mes visi. Nieko stebuklingo nebuvo, tačiau daugmaž kas minutę kiekvienas ištraukdavom po stintą. Visai neblogai po tokios „sausos“ dienos. Žūklės pabaigą vainikavo nors ir nedidutė, tačiau netikėta ir visiems nuotaiką pakėlusi plekšnytė, užkibus ant Igarioko meškerėlės.
Sekmadienį, kaip ir kitais rytais žadintuvas supypsėjo šeštą ryte. Tačiau nė vienas iš mūsų didelio entuziazmo veržtis ant ledo nerodė. Nuo vakarykščio pusmetrinio ledo gręžiojimo skaudėjo rankas. Dzukeliz, Igariokas ir Vycia visgi pasiryžo dar kartą patikrint Juodkrantę, o mes su Blitz‘u likom ramiai gerti arbatos ir ruoštis kelionei į Vilnių. Kaip vėliau sužinojome, trijulei iki pietų pasisekė dar prasčiau nei šeštadienį – pagavo vos po kelias stintas... Tarsi ir galima būtų kaltint orą, tačiau „9-ajame kilometre“ ir tą dieną stinta šniokštė...
Bet kokiu atveju, visi vienbalsiai nutarėm, kad kelionė pavyko. Pagavom nedaug (bent jau pagal „normalaus“ kibimo mastus), tačiau to pilnai užteko kad puikiai pailsėt. Sėdint darbe prie kompiuterių ar popierių visiems bus malonu prisimint tuos kelis kilometrus prieš vėją, ekečių gręžiojimą, cirkininkus ant ledo bei smagius vakarinius pasisėdėjimus... Gaila tik dėl to, kad nepavyko pagaut vėgėlių :(

Nors neesu stintavimo asas, paporinsiu apie savo pastebėjimus dėl blizgučių. Nepasakosiu kaip nekibimo metu sukosi kiti, tačiau man visiško nekibimo metu puikiai suveikė paprasti kabliukai, ant kurių kotelio užmauti žali fosforiniai rutuliukai. Kitas šių metų mano atradimas, kuris puikiai pasiteisino ir Kalmarui – visai mažytės fosforinės avižėlės mažais kabliukais su raudonu, rožiniu arba oranžiniu taškeliu (kai kurie jas vadina ežeriniu stintų avižėlėmis). Blizgutės pasiteisino tik tuo metu, kai stintos kibi aktyviai, t.y., tada, kai kibo ant visko.

Labai ačiū Wiedrui, kad suorganizavo šitą kelionę ir davė daug naudingų patarimų

Evil