Evil Dažniausiai karpininkas

Geriausias karpininko draugas – tas, kuris yra gimęs žiemą. Tada, kai šalta ir karpiai nekimba, negaila kur nors bare ar kaimo turizmo sodyboje „praūlioto“ savaitgalio. Tačiau ši taisyklė negalioja, jei karpininko draugas – kitas karpininkas! Tada šventę galima surengti tiesiog prie vandens, su karpiniais kotais ant kranto.

Mūsų nedidelėje kompanijoje jau tradicija tapo Eixo gimtadienis, švenčiamas kasmet vis skirtingame vandens telkinyje. Todėl ir šiemet, kai tik jis grįžo iš Kolos ir iš spiningisto vėl virto karpininku, puolėme ruoštis. Kaip visuomet, ieškojome ežero, kur šalia vienas kito galėtų sutilpti 5-6 karpiniai stovai ir visi turėtų vienodą galimybę ne tik pašvęsti, tačiau ir pagauti žuvies. Pernai buvome pasirinkę Druskininkų Ilgio ežerą, todėl ir šiemet dairėmės į privačius telkinius, su netoliese vienas nuo kito įrengtais sektoriais. Kadangi tokių „fermų“ Lietuvoje dar nėra daug, išsirinkome greitai – „Didelių žuvų“ užtvanką Punioje.

Man, kaip ir dar dviems mūsų kompanijos nariams tai buvo pirma žūklė šiame telkinyje. Nors neesu „kultūrinių“ ežerų mėgėjas, tačiau buvo labai smalsu pažvejoti ten, kur veržiasi nemažai Lietuvos karpininkų pasitreniruoti ar patestuoti boilius bei sistemas.

Penktadienį iš karto po darbų pajudėjome link Punios. Mus pasitiko labai draugiškas telkinio savininkas Kęstutis, aprodęs visą nedidelį tvenkinuką, papasakojęs apie čia gyvenančias žuvis bei jų įpročius. Nustebino pakrančių tvarka bei teisingas ir sąžiningas savininko požiūris į savo verslą. Prie kiekvieno sektoriaus – šiukšlių dėžė, atokiau nuo kranto stovintis viešas tualetas, visą parą ežerą stebinčios vaizdo kameros. Ir aišku, gausybė karpių, nuolat šokinėjančių, kaišiojančių nugaras ir šlaminančių pakrantės nendres.

„Žvejybinė“ gimtadienio dalis pasisekė. Pasisekė taip, kad sekmadienį visi susėdę prie rytinės arbatos sunkiai besuskaičiavom, kiek iš viso žuvų pagauta. Jei kuris nors iš mūsų kompanijos nuo per didelio karščio dieną ir nemažo viskio tūrio vakarais nieko nepamiršo, penkiese pagavome 52 karpius, dar apie 30 kibimų buvo nerealizuoti. Karpių svoriai – 4 – 12,5 kg. Aš asmeniškai pagavau 17 žuvų, dar 8 iki kranto neatkeliavo. Džiugino tai, kad mano sektoriuje sukiojosi didžiosios to telkinio žuvys: pusė mano pagautų karpių buvo 7-12,5 kg. Taip pat labai nustebino man užkibęs 6,1 kg žvynuotas karpis, ant lūpos dar neturėjęs nė vieno kabliuko rando.

Žuvys kibo nuolatos – tai vieno, tai kito bičiulio signalizatorius užpypdavo. Kartais jų net nespėdavom įjungti po permetimo – užmeti, atsuki stabdį, pastatai meškerykotį ant stovo ir žiūrėk, jau valą vynioja. Antrąją naktį visi net meškeres iš vandens ištraukėm, kad galėtume ramiai išsimiegoti...

Tokią gausybę nutrūkusių žuvų lėmė trys faktoriai. Pirmasis – šventinis. Kadangi dienos metu visi bazavomės prie jubiliato palapinės, užpypus kurio nors meškerei, praeidavo 10-15 sekundžių, kol žvejys pribėgdavo ir pakirsdavo. Per tą laiką karpis įnerdavo į viduryje esantį žolių sėklių ir išsipurtydavo arba nutraukdavo sistemėlę. Antrasis – karščio faktorius. Visą šeštadienio dieną praleidom kaip rąstigaliai su visais rūbais gulėdami šalia tekančiame metro pločio upelyje, o nuo ten iki meškerių nulapnoti dar toliau. Kitos galimybės atsigaivinti nebuvo – užtvankos vandens temperatūra siekė 31 laipsnį, todėl apie atsigaivinimą maudantis kalbos negalėjo būti. Upeliukas gi, tekėdamas tarp tankių medžių, buvo gerokai vėsesnis, todėl bent šiek tiek mus gelbėjo pačią karščiausią praeitos savaitės dieną. Trečiasis, gana nemalonus tuščių kibimų arba išsipurtymų faktorius – itin minkštos karpių lūpos. Ne kartą ištrauktai žuviai teko suteikinėti „pirmąją pagalbą“, ankstesnių žvejų ar mūsų pačių kabliukų įplėštas lūpas tepant antiseptikais. Kęstuti, jei skaitai šį straipsnį, būtinai tuo pasirūpink, nes kitu atveju karpiai po kelių sezonų intensyvaus gaudymo nebeturės „straublių“ ir lūpos atrodys kaip kuojų. Ko gero taip atsitiko todėl, kad telkinio dugnas – kieto molio, ir žuvis įpratus maistą rinkti tik nuo jo paviršiaus. Atitinkamai karpių lūpos netreniruojamos rausiant bei knaisiojant, todėl lieka minkštutės...

Šventinė žūklės dalis, reguliariai persipindama su žvejybine dalimi, buvo itin linksma ir nuotaikinga. Buvo dainų, šokinėjimų nuo liepto į vandenį (kas karpių kibimui netrukdė) ir kitų ritualų, įtakotų milžiniško karščio, misterių Johnnie Walkerio ir Jacko Danielso. Dėl pastarųjų dviejų viskio herojų dalyvavimo atsiprašome ežero savininko Kęstučio, nes šiek tiek pažeidėme žūklės taisyklių 11-ąjį punktą. Išbandėme ir naują, karpininkų dar retai naudojamą dugno tyrinėjimo būdą – braidymą šertoje vietoje kojom čiupinėjant dugno reljefą. Taip buvo lokalizuotos pačios kibiausios telkinio vietos! Negalėjome atsidžiaugti ir firmos FOX dideliu pripučiamu matu. Jis, pasirodo, gali būti skirtas ne tik didelių karpių paguldymui, tačiau ir perkaitusių žvejų pagulėjimui, pripylus į jį vėsaus upelio vandens...

Pabaigai pasakysiu, kad daugiau į šį telkinį šiemet važiuoti nebenoriu. Neįdomu, kai taip kimba – dingsta iššūkis bei netikėtumo faktorius. Atbunki ir pradedi nebesidžiaugti žuvies traukimu, nes žinai, kad jei ji nutrūks, vis tiek tuoj kita užkibs. Labai teisingai pasakė Tomas XXL: „Jei tektų žvejot tik „Didelėse žuvyse“, mesčiau žvejybą“. Ir tikrai, juk karpininkas yra toks žvejys, kuris nuolat ieško, eksperimentuoja, patiria nusivylimus, dirba su sistemėlėm ir masalais, važinėja jaukinti, stebi ežerus ir t.t. Čia visa tai dingsta. Nesupratau ir niekada nesuprasiu žvejų, kurie tokio tipo telkinyje žvejoja kiekvieną savaitgalį ir save vadina karpininkais. Nors gal tai tik laikina – žuvys paūgės, išmoks išvengti kabliuko su boiliu bei pasidarys atsargesnės ir tada iššūkis atsiras!

Tačiau jei norite pirmą kartą pajausti karpio priešinimąsi kitame valo gale, mini žvejybinėse varžybose išsiaiškinti santykius su kolegomis ar bičiuliais arba turite tik pusę dienos per sezoną, kai pavyksta ištrūkti pažvejot – tikrai rekomenduoju „Dideles žuvis“!

Nuotraukose: DJ, Skautas, Eixo, Blitz, Evil