Jau senokai norėjau išreikšti savo nuomonę ir pasidalinti žvejybos Kruonio HAE tvenkinyje įspūdžiais. Manau man neverta užsiimti ilgesniu aiškinimu apie šio vandens telkinio ypatybes, geografinę padėtį ir kt. Juk daugumas ten esame apsilankę ne kartą. Gal tik pasakysiu, kad ten yra “sunkiąja artilerija” žvejojančių kolegų Eldoradas, nors teko išgirsti ir šią unikalią vietą smerkiančių balsų.

Kruonio HAE rimčiau pradėjau žvejoti tik šiemet, tačiau ten teko gan dažnai buvoti. Tai išties labai įdomus vandens telkinys, ne veltui juokais vadinamas „upe Bliūdu“. Tuo jau pirmą savo žvejybą įsitikinau. Pirmojon žvejybon susirengiau po ilgo ir nesėkmingo žvejybos etapo Kauno mariose, kur pagautas didesnes žuvis galima buvo suskaityti ant vienos rankos pirštų. Iki atostogų pabaigos buvo likusi vos savaitė (iš 56 dienų). Žvejybon Bliūde ruošiausi Kauno marių stiliumi tiek instrumentais, tiek jaukais ir masalais. Daug ką apie Bliūdą jau buvau girdėjęs iš pažįstamų žvejų. Tiesa, man ir pačiam buvo tekę Bliūde žvejoti, bet prieš daugelį metų. Meškerių atrėmimui į betoninį aptvarą buvau pasigaminęs specialias šakutes, pačius kotus planavau statyti ant karpininkų naudojamų staklių prototipo, kibimą ruošiaus stebėti pakabinęs ant valo signalizatorius “Dzūkelio voveros”. Bet pradžioje man nesisekė žvejoti. Pasirodo, kad telkinyje turbinos sukūrė tokią galingą srovę, kad 45 g šėryklėlės buvo sunešamos prie betoninės sienos, o “voveros” pakibdavo po pačiu meškerykočiu. Po nesėkmingo pirmojo žvejybos pusvalandžio pradėjau gaudytis situacijoje. Juolab, kai pamačiau, kad mano galingo karpinio koto viršūnėlė kimbant žuviai pradėjo trūkčioti, o “vovera” net nepajudėjo iš vietos. Štai tada atsisakiau visokių “mandrybių” ir atrėmiau visus meškerykočius tiesiog prie sienos. Na tada ir pradidėjo…. Tokio karšių kibimo nebuvau regėjęs gyvenime. Karpinių meškerykočių viršūnėlės puikiai signalizavo apie kibimą, neretai sucypdavo dvigubą stabdžių sistemą turinčios ritės. Kibo taip, kad kilograminio karšio ištraukimui jau nenaudojau specialaus graibšto, o 12 m iki viršaus keldavau jį tiesiog už valo. Tiesa, vienas maždaug 1,5 kg karšis vos manęs už tai nenubaudė, nes atsikabino prie pat betoninės tvoros krašto, o šėryklėlė kaip kulka praskriejo šalia mano galvos.

Panašiai žuvis Bliūde kibo dar apie 3 savaites, kai vandens lygis telkinyje būdavo dažnai kaitaliojamas, atsirasdavo galingos srovės. Didelį privalumą turėjo tolimas šėryklos užmetimas, nes būtent toli nuo betono sienos žuvis aktyviausiai ir kibdavo. Teko pagauti nemažai 1,5-2,0 kg karšių. Po pirmosios mano žvejybos rugpjūčio pabaigoje, Bliūde lankiausi vos ne kas savaitė. Čia linksmai pasveikinome Žvejoklį Wiedrą su gimtadieniu, susitikome ir maloniai popietes leidome ir su kitais aktyviais žvejokliais: Dzukeliu, Saugiu, Tironu (jis buvo kaip visada piktas), Vai (vienintele mergina, nepabūgusia rimtos ir atšiaurios vyriškos draugijos), Kootu ir kitais. Tikrai buvo smagu, nes ir gamta gražių orų rugsėjo mėnesį nepašykštėjo.
Vėstant orams žuvies kibimas prastėjo. Tačiau pritaikius žuvies jaukinimą jaukais su gausiu natūralių priedų kiekiu pavykdavo ir toliau pagauti vieną kitą gražuolį karšį, nors jau spalio pradžioje retas žvejys galėjo pasigirti gausesniu laimikiu, o dažnas grįždavo tik pakvėpavęs grynu oru. Šiek tiek apie tą gryną orą. Nemažai žmonių, žvejojusių Kruonyje, gan prastokai atsiliepia apie žvejybos vaizdą, vietą. Jiems įsijausti trukdo betoninės sienos vaizdas. Norėčiau patarti kuo mažiau į tą sieną težiūrėti, nes už nugaros atsiveria įspūdingi Kauno marių tyrai. Va iš taip aukštai žiūrėdamas į marias pajunti tikrą egzistencijos pilnatvę, laisvės ir galimybių dvelksmą. Nors vieną kart tai pajutus upė Bliūdas tampa sava ir nostalgiška vieta. Tereikia pajusti…

Studentas