Kažkur prieš dešimt metų, kai mano museliavimo liga stipriai paūmėjo ir šalutiniai poveikiai pradėjo stipriai ryškėti, į mano akiratį pateko Henry Sullivan Thomas 1873m. išleista knyga "The Rod in India". Žinoma, tuo metu apie Indiją žinojau nė daugiau nei šventos karvės apie Puvočių pievą. Turbūt, nuo tada ir sudomino mane ne tik šita Azijos šalis ir ten už dyką dalinamas nušvitimas, bet ir begalė Himalajų kalnyno upių. Sau pasakiau, "kada nors ir aš būtinai ten nusigausiu!". Jau tada galima buvo surasti info apie žvejybines keliones į Indiją. Pasinaudojęs pasauliniu žiniatinkliu, susirinkau mano galva reikiamą info žvejybai Indijoje ir laukiau kada pasitaikys tinkama proga ten apsilankyti.

2009 vasaros pradžioje, mane nuo Kalkutos (trečias pagal dydį Indijos miestas) skyrė tik 4 valandos skrydžio. Dar prieš skrendant, "ThisIsfly" pasirodė straipsnis apie žvejybą vienoje iš Indijos šiaurinių valstijų, kuris dar labiau suintrigavo. Ypač didžiulį susidomėjimą kėlė Mahasher (Tor putitora), kažkuo į karpį arba greičiau į laukinį sazaną panaši žuvis, pasižyminti savo išskirtiniu kovingumu bei įspūdingais dydžiais. Ši žuvų rūšis buvo beveik išnykusi, nors dabar ji aptinkama beveik visame pietų Azijos regione. Be Mahasher'o, dar daugelio indų laikoma šventa žuvimi, Himalajų kalnų upėse ir upeliukuose yra plačiai paplitę upėtakiai. Taip pat, žinojau, kad nusigavus ten, manęs laukia ne tik žvejybiniai nuotykiai, kultūrinis šokas, bet ir monsoon'as - lietaus sezonas, trunkantis apie tris vasaros mėnesius, kurio metu lyja beveik kiekvieną dieną po kelis kartus. Todėl nusprendžiau, žvejoti kuo šiauresnėse valstijose, kad išvengčiau potvynių ir turėčiau geresnį pasirinkimą, jei ne didesnėse upėse, tai jų intakuose. Galvojau, kuo didesnis upių pasirinkimas, tuo didesnė galimybė susirasti dar nepatvinusią, arba jau nuslūgusią upę.

Sikkim

Jau pirmą dieną Kalkutoje norėjau iš čia kuo greičiau dingti. Tokio chaotiško beprotnamio jau senokai neteko matyti. Iš pradžių mano sumanymas buvo trenktis į šiaurės- rytų Indijos valstiją Arunachal Pradesh. Deja, pasikalbėjus su vietiniais, paaiškėjo, kad dėl įtemptų pasienio santykių su Kinija, turistų įvažiavimas į šią valstiją yra ribojamas, o pavienių keliautojų- išvis neįmanomas. Taip pasinaudojau vieno pakeleivio, sutikto Indijoje pasakymu "geriausias planas - jokio plano" . Nusprendžiau važiuoti į Sikkim'ą, savo geografine padėtimi unikaliai išsidėsčiusią valstiją, besiribojančia su Nepalu, Kinija ir Bhutano karalyste.

Iki 1975 m. Sikkimas buvo nepriklausoma karalystė, apie kurią buvo manoma kaip dar nepaliesta Himalajų Shangri La. Prieš įvažiuojant į šią valstiją turėjau gauti specialų 5 dienų leidimą, be to kertant neoficialią sieną, į pasą buvo įdėtas spaudas žymintis sienos kirtimą. Kalnų serpantinu kertant kelias upes, vaizdelis nežadėjo nieko gero, ir tik dar kartą patvirtino mano spėjimus apie jau prasidėjusi Monsoono sezoną. Purvo kriokiančios upės nė kiek neviliojo net prisiminti ko aš čia atvažiavau. Per pora savaičių, praleistų čia taip ir nebuvo progos susidėti meškerės. Vienintelis įvykis kurį verta paminėti, tai buvo kelionė į Budistams šventą ežerą Tsongmo. Prieš važiuodamas vyliausi pasiimti ten meškerę. Deja, vietinis gidas kategoriškai pasakė, kad žuvis budistų tikėjime yra šventa ir apie bet kokią žvejybą negali būti nei šnekos. Įdomiausias faktas ne tas, kad pats ežeriukas yra 3753 metrai virš jūros lygio, o kad jis knibždėte knibžda upėtakių. Pasak vietinių "golden trout". Vos priėjęs krantą galėjau stebėti plaukiojančius ir bulkuojančius upėtakius. Iš įdomumo įmečiau gabaliuką šakelės, ir iškarto iš gelmės ant jos puolė trisdešimtukas. Visiška mistika, kaip ir iš kur čia atsirado upėtakiai . . . Yra spėjimas, kad upėtakius į Himalajų upes ir ežerus 18a. įveisė pirmieji kolonistai škotai, norėdami "jaustis kaip namie" ir mėgautis upėtakių žvejyba. Dar, žinoma, kad Bhutan'o karalystėje buvo taikoma bausmė kaliniams, ant nugaros nešti vandens talpas su upėtakių mailiukais į aukštikalnėse esančius ežerėlius.

Varanasi - Gangas

Monsoonas pakoregavo mano žvejybinius sumanymus. Pradinis kelionės planas buvo keliauti iš Indijos rytų į vakarus. Planavau ne tik žvejoti, bet ir aplankyti kelias įžymias vietoves. Taigi, beliko tik išsidėlioti įdomiausius taškus ant žemėlapio ir pirmyn. Po Sikkimo patraukiau į Dradžlingą, kuris tuo metu neįsileido turistų ir tik dieną prieš man įvažiuojant, keliai buvo atidaryti. Po to važiavau į Budos nušvitimo vietą, miestelį Bodhgaya. Iš ten patraukiau link Varanasio, visiems Indams labai svarbaus miesto.

Varanasis išsidėstęs ant šventos upes Gangas/ Hindi: गंगा. Ši upė Hindi religijoje užima išskirtinę vietą. Manoma, kad apsiprausus arba išsimaudzius šioje upeje yra sustabdomas reinkarnacijos ciklas. Todėl čia ištisus metus plūsta begalė piligrimų. Iš pat ankstaus ryto ant Gango pakrantės galima stebėti religines apeigas, apsiprausimus ir be perstojo trunkančias žmonių kremacijas, kurių likučiai išmetami į upę. Nors viešbutyje gulėjo meškerė, eiti žvejoti į Ganga nedrįsau. Čia tiek daug visokio plauko šventuolių, kurie nežinia kaip sureguotų į baltaodį prietranka bandantį žvejoti jiems šventoje upėje . . . Gal iškarto kremuotų net vardo nepaklausę. Visdėlto, vieną rytą, žioplinėdamas pakrante, stebėjau vietinį indą, primenantį kažką panašaus į mūsų dienų žveją, tik evoliucinės grandinės pradžioje.

Ladakh - Kashmir

Ladakh'as - šiauriausiai nutolusi Indijos valstija, kuri teikė daugiausiai žvejybinių vilčių. Čia metinis kritlių kiekis yra mažiausias Indijoje. Todėl, tikėjausi, kad upėse vandens lygis turi būti palankus žvejybai. Be to, pro Ladakh'o sostinę Leh, kur link ir vaziavau, prateka upė Indus. Leh priemiestyje, keliui vingiuojant palei Indą, buvo viskas tiesiog tobula. Vandens lygis geras, rėvutės, pasraunėjimai, akmenėliai . . . Jau sekančią dieną badžiau išsiaiškinti, kur ir kaip čia galima pažvejoti. Vietinis raftingo gidas patvirtino, kad Inde tikrai yra žuvies, bet pridurė" žvejoti čia negalima". Ladakhas yra Budistinis kraštas, todėl žuvys čia yra šventos ir jų žudyti negalima. Ir vėl . . . Tada bandžiau aiškinti pagavai - paleisk žvejybos principa, į ką jis draugiškai atsakė, kad vietiniai gali šito nesuprasti. Beliko tik paklausyti jo perspėjimo ir gerbti vietininę kultūrą.Po poros savaitčių patraukiau į liūdnokai pagarsėjūsį Indijos regioną Kashmyrą. Įsispraudęs tarp Indijos ir Centrines Azijos, Kašmyras keletą metų buvo uždara karo zona tarp Indijos ir Pakistano. Įtempta situacija išlieka ir dabar ne tik dėl dviejų valstybių konflikto, bet ir dėl trinties tarp musulmoniškų Shia ir Suni grupuočių. Važiuojant Srinagaro link (Kašmyro didmiestis) mačiau keletą labai gražių alpinio tipo upių. Galvojau, upėtakiams čia gyventi būtų ideali vieta. Pasirodo neklydau. Muhamedas, B&B savininkas pas kurį apsistojau, pamatęs prie mano kuprinės prisegtą meškerę iškart paklausė" you like fishing?". Paaiškėjo, pasak Muhamedo, upėse pilna upėtakių. Su užsidegimu jis siūlė sekančią dieną važiuoti žvejoti. Viskas ko trūko, tai licenzijos žvejybai, kurią jis pažadėjo gauti. Žinojau, kad vidutiniškai vienos dienos leidimas gali kainuoti apie 100 rupijų-1,2EUR, bet kai jis uždainavo 1000RP, bandžiau jam aiškinti, kad Europoje tiek dienos leidimai nekainuoja, o čia juk INDIJA!!!. Sekančią dieną, po nesėkmingo pirmo bandymo, kaina krito iki 500RP, bet nesutikau ir nevažiavau žvejoti. Pasirodo, Muhamedas irgi žvejys megėjas. Atsinešęs rodė kažkokio anglo paliktą stiklo pluošto muselinę. Nuo pat pirmos dienos, sužinojęs, kad turiu dvi rites, mandagiai užsisakė vieną. Prieš isvažiuodamas, pradžiuginau žmogelį padovanodamas jam apdruskejusią G-Loomis ritę su šniūru ir gerą saują musių. Muhamedui tai buvo geriausia ramadano dovana. Srinagar'as paliko beveik malonų įspūdį iki paskutinės dienos. Vieną dieną, mieste, ten kur vaiksčiojau, sprogo bomba. To užteko, kad užmirščiau apie Kašmyro upėtakius ir kuo greičiau iš ten dingčiau.

Manali

Turistinis miestelis, įsispraudęs tarp kalnų,vaizdingame slėnyje. Unikali vieta, kur įmanoma ir galima bet kokia ekstremalaus sporto šaka. Čia yra visko - greičiausiai tokį apibūdinimą rasite daugeliyje inetrnetinių puspalių arba kelioniniuose giduose apie Manali. Prie viso šito čia teka upės ir jose galima žvejoti. Galvojau , na pagaliau atsirausiu. Juk nusitrenkiau iš vieno Indijos galo į kitą taip ir nepamirkęs musių. O dabar vos 10 min nuo mano hostelio teka skaidrus kalnų upokšnis kuris dar tolėliau įteka į pagrindinę upę Beas. Sekančią dieną, atlikęs visas rytines procedūras ir nusipirkęs žvejybinį leidimą jau vaikštinėjau po upės krantą rinkdamasi tinkamą pool'a žvejybai. Taip leidausi pasroviui tikrindamas potecialias vietas, bet neturėjau nei kibimo. Bežvejojant priejo vietinis, kuris sakėsi irgi kartais žvejoja. Sako "you have to put the animal". Su šypsena galvojau, kad jis taip sako apie sliekus, bet priėjęs prie upės kranto pakėlė akmenį parodė į stoneflyjų. Be to, pažiurėjęs į mano musę sako, kad ji per didelė. Nieko sau senolis, nors muselinės greičiausiai gyvenime nelaikęs, bet supratimą turi. Iškart persirišau muses. Žinoma stoneflyjų pas mane nebuvo, bet . . . phasantailas s'kant ir Afrikoje phasentailas. Pirmas nedidėlio pool'o prachekinimas ir upėtakis jau spurdėjo kitame gale. Žinoma po pirmos žuvies pasidarė viskas aiškiau. Kur žuvis laikosi, ant ko kimba ir kaip žvejoti.Dėl aukšto vandens kritimo kampo, kitaip negu čekinti nebuvo įmanoma žvejoti. Musės rišdavau Zelandietisku būdu (lengva musė prie sunkios) ir pimyn. Kartais net neįmanoma buvo daryti pravedimų, o tik įmerkti į kišenę už akmens ir laukti kibimo.Nors ir pirma žuvis užkibo ant phasanteilo, tai nebuvo "ta vienientelė" ant kurios pagavau likusius upėtakius. Eksperimentavau ant to kas dar buvo dėžutėje. Kibo ir ant čekiškų, ir šlapiankų ir šeip visiškai nesamoningų musių, kurias dažniausiai naudoju kaip svorį.

Labai tikėjausi, bet vistik nepavyko susikauti su Mahasheru. Beas upėje po Monsoon'o buvo per daug vandens, todėl likusį laiką žvejojau tik intakuose ganydamas upėtakius. Vidutiniskai į dieną pagaudavau apie 7-8 upėtakius, tarp jų vienas kitas 40-tukas. Be upėtakių dar pagavau kažkokią keistą žuvį, labai panašią į mūsų ūsorių tik visa sidabrinė. Na o pati didžiausia žuvis kaip visada pabėgo.

Dalius Povilėnas
www.flyfishing.lt