Praėjo ir šių metų vasarėlė, taigi trumpai noriu apžvelgt prabėgusias žūkles Nemune, kurios pagrinde vyko Plaškiuose. Apie pirmąją žūklę, kuri įvyko pavasarį, neberašysiu, nes tai jau aprašyta ir visi tos žūklės gausūs laimikiai jau aptarti. Neeiliniai šie metai pasitaikė, turiu galvoje ne laimikius, tačiau ilgai Nemune buvo aukštas vanduo, todėl sėkmingos žūklės tikėtis sunku buvo. Dambos po vandeniu, spiningavimas ypač apsunkintas, bet teko žvejoti ir spiningu, ir plūdine, ir dugnine meškere.

Kadangi sekančios dienos buvo be lietaus ir vanduo turėjo kristi, nelaukdami vėl nusprendėme važiuoti į žemupį. Tik šį kartą apie savo ketinimus parašėme forume, su pasiūlymu prisijungti norinčius žvejoti, ar bent tam prijaučiančius. Ir ką jūs manot, tokių norinčių suvažiavo iš visos Lietuvos. Gavosi kaip tikras meet‘as. Pirmasis, kaip visada, net penktadienį, atvažiavo Scorpas, kuris užėmė patogią vietą ir pradėjo žūklę. Sekėsi jam visai neblogai, pagavo starkį ir šiaip keletą kitų žuvų. Na, o jau šeštadienį suvažiavo ir visi kiti prijaučiantys Žvejokliai. Kaip visada tikrinam vandenį spiningais, po to ruošiam stovyklavietę. Žmonių daug, dalinamės įspūdžiais, ruošiam laužavietę, džiaugiamės geru oru ir gerai leidžiame laiką. Žinoma taisyklė, kad susirinkus tiek draugų ir bičiulių, geros žūklės negalima tikėtis, tačiau žuvienei tikrai prisigaudėm. Kadangi susirinko tiek daug Žvejoklių, tuo pačiu buvo aptarti ir einamieji mūsų organizacijos reikaliukai, aišku pirmininkauti teko man. Turbūt nereikia net komentuoti, viskas matosi ir nuotraukose, ką veikti turėjo visi. Turėjom net nuosavą apsauginį - gelbėtoją, kuris bet kurią akimirką buvo pasiruošęs parodytį priešams savo galias ar nerti į Nemuno bangas gelbėti skęstančiųjų, nors niekas ir neskęsta. Kažkas ryte iš palapinių išlindo nešini arbūzu, nes turbūt žmona miegojo ne kartu..., o kitiems netgi balti arkliai rodėsi... Specialiai buvo padaryta nuotrauka tos vietos, kur tarytum matėsi balti arkliai, nežinau, tačiau aš ten nieko neįžiūriu, pažiūrėkit ir jūs, kaip jums atrodo?

Po taip puikiai praleisto laiko, vos už kelių dienų, nusprendžiau vėl aplankyti Plaškius, tik šį kartą tyliai, nesireklamuodamas, kadangi norėjau rimtai pažvejoti, tuo labiau buvau atostogose ir važiuot galėjau darbo dieną. Tai va, nusiteikiau ypač kovingai, jaukai, pašarai, masalai, viskas sukomplektuota, palapinė yra, pirmyn. Įsitaisiau vėl Plaškiuose, puikioje vietoje, oras iš vakaro nieko blogo nežadėjo, ramu ir šilta. Aišku pradėjau nuo spiningo, keletas metimų, keletas masalu pakeitimų, tačiau nieko, žuvies nėra, bet dūšiai ramiau ir galima ruoštis stovyklaviete, nes būti žadėjau porą naktų. Vakare visai neblogai kibo kuojos, plakiai, šapaliukai, tačiau rimtesnės žuvies nepasitaikė. Vėlai vakare užmečiau dvi dugnines meškeres su naktiniais sliekais. Kol visai sutemo, sliekus labai aktyviai atakavo pūgžliai, bet visai sutemus, nurimo ir kibimas. Prasidėjo lietus...lijo visą naktį be paliovos. Ir lijo smarkiai iki pat ryto 6 valandų. Galvoje vis sukosi mintis, gal buvo kibimų, gal kas nors rimto užkibo, o aš tuo metu slėpiausi nuo lietaus... išpuoliau iš palapinės ir... na taip, kaip sako rusai „zakon podlosti“, mano dugninė meškerė guli vandenyje, ritė užsikabinus už stovelio, kitaip manau būtų tekę atsisveikint su meškerę. Drebančiom rankom pakeliu meškerę, stebiu valą, jis kažkur nuneštas prieš srovę, švelniai pakertu ir... 0,3 mm valas trūksta kaip siūlas. Nusivylimo atodūsis....ehhh, suvyniojų valą, tuščias, nėra nei pavadėlių, nei svarelio, nieko, o valas tiesiog taip nuskustas, jog atrodo būtų specialiai trintas kokiu šlifavimo akmeniu. Gaila, turėjo būti neblogas laimikis. Griebiu antrą dugninę, tačiau ten nieko, net naktinis sliekas vietoje. Uždedu naują slieką ir vėl užmetu. Nespėjau normaliai įtempti valo, pastebiu meškerės viršūnėlės virpėjimą, pakertu, kažkas kitame gale priešinasi. Nuotaika pakyla, ištraukiu visai padorią kuoją. Greitai vėl kabinu slieką ir vėl metimas. Įtempiu valą ir vėl kibimas, tik šį kartą kur kas stipresnis. Nelaukdamas kertu, yra, priešinasi gan stipriai, visai gražus karšis keliauja į krantą. Tačiau taip prasidėjęs kibimas staiga baigėsi. Tuomet jau imu spiningą. Pirmoje damboje sulaukiu silpno stuktelėjimo, tačiau žuvis nepasikerta. Kažkur šone pastebiu pasibaidžiusį mailių, greitai metu baltą sukriukę į tą vietą ir beveik iš karto smūgis. Apie 800-900 gramų lydekaitė keliauja į skiaurę prie kitų žuvų. Vandenyje vėl pastebiu mažų žuvelių sumaištį, vėl nelaukdamas užmetu į tą vietą, ir vėl smūgis, bet šį kartą maža lydekaitė susigundė masalu. Ją teko paleist, nes turi dar paūgėti. Dar padirbėjęs spiningu ir nesulaukęs kibimų, ėmiausi plūdinės meškerės. Kaip visada neblogai kibo kuojos ir plakiai. Atėjo vakaras, oras neblogas, lietaus nėra, todėl tikėjausi naktį neblogai pažvejoti. Bet taip jau būna, kai tikies, tai nelabai ko ir sulauki. Na galiu paminėt, kad būtent tą naktį, Mėnulis buvo arčiausiai žemės per 20 metų! Na vaizdas tikrai įspūdingas, atrodo jog Mėnulis plaukia Nemunu... Per naktį kibimo nebuvo, tačiau ryte, meškerės galiukas stipriai suvirpėjo ir vėl neblogas karšis atsiduria krante. Gaila, kad pasikartojo praeito ryto situacija ir daugiau karšių neužkibo. Dar šiek tiek pažvejojau plūdine, vėl neblogai kibo plakiai, kuojos, šapaliukai.

Po tokios, gana neblogos žūklės, nutariau prikalbinti ir žmona su vaikais ryžtis kelionei į Plaškius (gal visai be reikalo). Ir kaip nebūtų keista, jie sutiko. Kelias puikiai pažystamas, todėl pora valandų ir mes jau vietoje. Teko nusižengti taisyklei tik atvažiavus patikrinti vandenį spiningu, nes žmona yra žmona, pasakė, kad pirma sukurčiau laužą, pastatyčiau palapine, pamaitinčiau šeimą, o tada jau žvejočiau. Teko taip ir padaryt, tačiau jau ne kartą visa tai teko daryt, todėl ilgai neužtrūkau, ir jau už geros valandėles griebiau spiningą ir bėgu ant dambos. Užsirišau baltą sukrę, pirmas metimas ir...kliuvinys. Įsodinau užtikrintai. Teko nutraukt. Vėl rišu jau kitokią, tačiau vis tiek baltą sukrę. Keletas metimų, kažkas stuktelėjo. Vėl metimas ir smūgis. Galingas smūgis, žuvis nekildama į paviršiu pasinešė prieš srovę. Smūgiuodama stipriai tempė valą prieš srovę, bet staiga sustojo ir valas sekundei atsipalaidavo, greitai suku rankenėle ir pajuntu, kad žuvis dar kitam gale, tik pasuko jau pasroviui. Na galvoju viskas, turiu, bet čia staiga vėl valas atsipalaidavo ir žuvis atsikabino taip ir nepasirodžiusi . Rankos dreba iš jaudulio, gaila, net nepamačiau kas tai buvo. Dar keletas metimų nuo tos dambos, nieko. Grįžtu nukabinęs nosį, o čia, dar viską stebėjusi žmona, išvadina mane žiopliu. Metu spiningą šonan, griebiu plūdinę. Čia jau sekasi kur kas geriau, vėl kuojos, plakiai, šapaliukai... Oras puikus, šilta, žmona džiaugiasi saulės voniomis, vaikai niurzga, nėra televizoriaus, nėra kompiuterio, nėra ką veikti. Taipppp, technikos ir kompiuterių amžius... Verdu šeimai žuvienę, visų nuotaika pasitaiso, tuo labiau nuostabus vakaras, nuostabi gamta, o koks saulėlydis.... Rytą tik prabudęs, sunkiai atsiplešiu nuo šiltos žmonos, šoku iš palapinės, bet....oi kaip drėgna, rūkas nerealiai didelis, upės nesimato net stovint ant jos kranto. Ne, juk atvažiavau ilsėtis ir greitai neriu atgal į palapinę, ten smagiau. Patekėjus saulei, oras vėl įšilo, jau ir lauke malonu, griebiu spiningą ir einu link kitos dambos. Tolumoje pamatau ties užsemta damba šokinėjančią žuvį, kažkas medžioja. Bet damba visa po vandeniu, prieinu prie jos, mėtau, tačiau tos vietos kur medžioja žuvis, nepasiekiu. Nutariu bristi arčiau, pasiekiu dambos vidurį ir metu į tą vietą, kur ką tik vėl šoko žuvis. Tik sukrė pasiekė vandenį, spėjau ritės rankenėlę pasukt vos vieną kartą ir galingas smūgis vos neišmušė spiningo iš rankų. Per nugarą nubėgo virpuliukai, bet ilgai džiaugtis neteko, galingas šuolis, didžiulis šapalas pasirodė visam savo gražume, pasipurtė ore ir...sukrė iššoka iš jo burnos.... Žioplys...pasigirsta kažkur toli..., bet emocijų tikrai užteko, nors truko tai vos kelias sekundes. Vėl metu spiningą, griebiu plūdinę ir nervus raminu traukdamas plakius ir kuojas. Laikas bėga nenumaldomai, pradedam ruoštis namo. Su vaikais surenkame visas šiukšles, išrenkam visus krūmus prikištus įvairiausių maišelių, plastikinių butelių ir kito šlamšto, viską sudeginame, o stiklinę tarą sukraunu į šiukšlių maišus ir į mašiną, išmesime namuose. Tvarkingai paliekame pakrantę - juk dar ne kartą ten lankysimės.

Kaip sakoma gera vieta be šeimininko nebūna, todėl ir vėl nutariam važiuot į Plaškius. Šį kartą atsargiau pranešam, jog ruošiamės link Nemuno ir....gauname pylos nuo praeitame mini meet‘e dalyvavusiu Žvejoklių, nes nepakvietėm jų, todėl tenka vėl garsiai pranešti busimos žūklės vietą. Taigi, vėl visi susibėgam jau pamėgtoje vietoje, Plaškiuose. Vėl žvejyba spiningais, dugninėmis meškerėmis. Neblogai kibo ešeriai, pasitaikė ir šapaliuku, kurie griebė baltą sukrę. Vienas tikrai solidus šapalas griebė didelę porciją naktinių sliekų, kurie buvo paruošti šamui. Uodas buvo įkirtęs srovėje rimtą laimikį, tačiau žuvis nepasidavė ir įlindo kažkur tarp kliuvinių, nors ir bandžiau bristi ir atkabinti, bet gylis buvo per didelis, likom nieko nepešę. Kažkas pagavo ir karšį, kuris buvo iškeptas ant grotelių. Kaip visada buvo verdama žuvienė, kepamos dešrelės, šašlykai ir kiti gardumynai. Laikas puikioje draugijoje greitai bėga, sunku net viska aprašyti, geriau reikia dalyvauti tokiose žūklėse- susitikimuose ir džiaugtis vasaros ir gamtos dalinamais malonumais, žinoma nepamirštant palikti tvarkingai ir be šiukšlių tai, kas tikrai mums visiems suteikia tiek džiaugsmo.

Na va, vasara pasibaigė, tačiau tikrai nepasibaigė žūklė Nemune. Pats laikas griebti spiningus ir bandyti suvilioti rudeninę lydeką, ar salatį, o ir plūdininkams tikrai dar yra ką veikti Nemune. Vėliau kažkas mėgins pagauti vėgėlių, dar vėliau kažkur senvagėse jau nuo ledo žvejosime kuojas, karšius, ešerius, paskui vėl pavasaris, o čia jau ir vasaros malonumai.

Balčius