Taip jau susiklostė, kad vieną savaitgalį vėl teko mūsų Kauno žvejams praleisti laiką prie taip visų mėgstamos Skirvytės. Kaip kartais pajuokauja vienas mano geras bičiulis iš Vilniaus: SIGUTIS žino tik dvi Lietuvos upes - tai Skirvytę ir dar vieną upę, taip pat Skirvytę:) Matyt iš tiesų teisus šis mano draugas taip sakydamas, nes jis puikiai žinom mano charakterį.

Šį kartą vėl buvome nusiteikę „medžioti“ karšius. Orus sinopotikai prognozavo (jau kelintą kartą) tikrai šiltus, o tai nuteikė optimistiškai. Todėl prisikrovę dešimtis kilogramų pašarų, apsiginklavę kas plūdinėmis, o kas ir dugninėmis meškerėmis, leidomės į kelionę. „Busiukas“ lėkė su vėjeliu, nes draugas buvo jį tik ką nusipirkęs (vos kelios dienos) ir norėjo išbandyti.
Krantą pasiekėme apie 19 val. Pasiskleidėme po visą krantinę, jei taip būtų galima pasakyti apie 6 vyrus atvykusius į žvejybą. Dariukas griebėsi feederiuko, aš 7 m boto, kiti ėmėsi kas plūdinukės, kas dar ko. Turiu iš karto pasakyti, kad trūko kiek informacijos atvykus i Rusnės regioninį parką, nes žvejai, gaudę ant krantinės teigė, kad „dugnai“ dar uždrausti. Sakė pratęstas draudimas iki birželio 1-mos, o kiti teigė jog draudimas pratęstas tik karšių gaudymui. Tačiau aš buvau linkęs už pirmąjį variantą, nes karšių draudimas savaime atrodė juokingas:
- Kas gi atskirs, kuris karšis sugautas su plūdine, o kuris ne.
Skirvytės vandens lygis buvo dar kiek sukilęs todėl žvejojant plūdinuke naudojau 12 g plūdę. Srovė buvo labai stipri, o gaudymo sąlygos itin sunkios. Žvejai daugumoje gaudė arba krantinės pradžioje, arba gale, palei krūmus. Pirmasis rezultato sulaukė Dariukas. Jam ant feederiuko kibti pradėjo pirmiausiai, o kaip kitiems, dar nežinojome, nes kiti mūsų draugai bandė laimę krantinės pradžioje. Aš žvejojau žvejų pramintoje „šapalinėje“ ir... sulaukiau pirmo labai galingo žuvies kybio. Kadangi žvejoju ne pirmi metai, tai patikėkite, kad su 2-3 kilogramų karšiu būčiau tikrai susitvarkęs arba bent jį išjudinęs. Čia matyt užtaikiau ant kiek „didesnio“ laimikio. Pirmas 5 minutes žuvytė net nepajudėjo. Po to prasidėjo tikras nervų karas. Mano garbolino kotas sulinkęs kaip rykštelė, valas zvimbė nuo įtempimo ir rodos tuoj truks, o laikas ėjo, kurio trukmę aš pamečiau ir viskas ką galėjau padaryti, tai kartas nuo karto atkelti žuvį per 30-50 cm nuo dugno, kai ši vėl prispausdavo visą sistemėlę atgal. Taip truko gal 10-20 min ir.....matyt užtaikyta buvo ant „troleibuso“, o šie, kaip žinia, visada važiuoja pagal savąjį maršrutą į nieką nekreipdami dėmesio:) Taip atsitiko ir šį kartą.
Tą vakarą daugiau nieko „blatnesnio“ neįvyko. Ryte supratę, kad Skirvytėje ant srovės dirbti su plūdinuke bus sunku, persikėlėme į krantinės pradžią. Čia visą dieną prasikankinęs su štekeriu ir sugavęs vos keletą žuvų nutariau eilinį kartą keisti medžioklės vietą. Tuo tarpu tiems, kas gaudė su feederiukais sekėsi kiek geriau, nes buvo sugavę po keletą karšių. Žinoma, skiaurėse spurdėjo ir sidabrinės kuojos bei auksiniai plakiai. Aš, perėjęs į savo senąja praeitos žvejybos vietą irgi sulaukiau pirmųjų kybių. Vienas iš jų buvo kiek stipresnis ir tai pasirodo, kad mano masalu susidomėjo kovingasis šapalas. Vos puskilį sveriančio šapalo likimas buvo nulemtas per porą minučių. Sugavau dar keletą kuojyčių ir supratau, kad rytojaus dieną čia vėl teks žvejoti.
Tuo metu iš Kauno atvyko dar viena mūsų draugų kompanija. Jie sakė, kad prieš tai bandė laimę Sausgalviuose, bet be keleto karšių gausesniu žuvų laimikiu pasigirti negalėjo taipogi.
Mes ėmėme galvoti, kodėl kartais žuvys tampa tokios įnoringos - tai kimba, tai ne, niekaip jų suprasti negali? Gal kaltas bus po gero mėnesio nustojęs pūsti šiaurys, šiaurės vakarų vėjas ir staiga atsisukęs rytys? O gal kaltas vandens lygis su padidėjusia srove? Ne paskutinėje vietoje matomai turėjo įtakos ir staiga sušilęs oras. Tokios buvo mintys ir prielaidos, kurios vis sukosi mano ir kitų galvose, nors... Kas žvejojo su „dugnais“, tas po truputį griovė šias versijas. Ką gi, rytas už vakarą gudresnis. Ir jei tik rytoj kibs tuomet bus gauti daliniai atsakymai į šiuos, taip mums rūpimus klausimus.
Tuo metu vieni dar minėjo, kad štai prieš porą dienų buvo tokių, kas sugavo po 50-60 karšių. Štai ir suprask, žmogau, tas žuvis. Guodė tik tai, jog žuvys buvo sugautos feederiais, o plūdinukėmis papuladavo vienas kitas egzempliorius.
Sekmadienio rytą atsikėlę apie 5:30 val. ėmėme ruošti jaukus ir tvirtai tikėjome, kad šiandien turėtų pasisekti.
Aš ruošiau „Žvejo tako“ jaukus, skirtus karšiams, paskanindamas uodo trūklio lervomis, pinkutėmis bei musės lervomis ir dar pridėjau maltų avižinių dribsnių, kad geriau klijuotų gniužulus. Įdėjau ir sijoto žvyro, nes gaudžiau gylyje iki 3-3,5 m. Kiti gaudė irgi panašiuose gyliuose tik lėtoje srovėje, o aš kiek stipresnėje su 5 g plūdele.
Mano pasitenkinimui kybiai prasidėjo tuoj po pirmų sumestų jauko gniužulų. Žuvys, t.y. plakiai bei kuojos aktyviai atakavo mano masalus ir godžiai juos rijo. Dariukas, Zhukas, Rimas, Zenius ir Andrius traukė žuvį po žuvies. Rodos vakarykščios nesėkmės lyg nebūta. Visi šauniai gaudė plūdinėmis meškerėmis. Retsykiais ištraukdami vieną kitą karšioką. Aš truputį apgailestavau, kad šį kartą nepasiėmiau sliekų. Rytinės žvejybos metu tiek mūsų draugai feederiais, tiek mes su Dariuku taip pat ištraukėme po savo svajonių karšį. Nuotaikos dar labiau pasitaisė, kada sugavome po keletą tikrai gražių kuojų ir auksašonių gal 300 g sveriančių plakių.
Sakykite, na ko daugiau norėti žvejui, kai žuvytė taip gražiai kimba? Pražvejoję iki pietų, 12 val. mes bendroje sumoje turėjome tikrai įspūdingą sugautos žuvies kiekį. Visi tikrai sugavo bent po 15 – 20 kg. Tegul ir menkavertės (kaip kas sako) žuvies, o mūsų draugai trise sugavo net 20 karšių. Kas norėjo, smulkią žuvį paleido atgal, kas perrūšiavo, atrinko ir po to kitas paleido, o treti viską dėjo į krepšius ir vežėsi namo.
Tikrai nesame kokie mėsininkai ir tikrai šeimos nebadauja, kad prigaudyti pilnus maišus žuvies, o greičiau norėjosi tik smagiai praleisti laiką gamtoje, kas ir pavyko. Gal kiek erzino tik jau nuo šilumos suaktyvėję uodai. Manau gero kybio priežastis kaip ir spėjome buvo tame, kad jau buvo kiek nusistovėjusi šiluma, puikiai žinoma žvejybos vieta ir truputis žvejo sėkmės.
Šiaip tai buvo tik eilinis savaitgalis, nieko ypatingo su kiek netikėtai atšilusiu oru. Mielas skaitytojau, patikėk manimi, tikrai nereikia pulti į neviltį jei atvykus žvejoti, kad ir į žinomą vandens telkinį žuvys ne visada kaip išprotėjusios kimba. Nereikia nieko tokiu atveju kaltinti, o paprasčiausiai analizuoti esamą padėti, apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis, laukti ir laukti...

Sigutis