2005 05 14

Gegužės vidurys - tinkamiausias laikas ne tik lydekų žūklei, bet ir įvairiems „žemės ūkio“ darbams. Todėl jau savaitės viduryje daviau sau žodį: „ Lydekos palauks, reikia padirbėt sodyboj“. Nuo ankstyvo šeštadienio ryto plušau: teko ir bulves padėt „paslėpt“, ir per greit besikalančią veją kieme su žoliapjove nubrūžint, ir dar daugybę visokių smulkių darbelių nuveikt. Didžiavausi savim – kaip ir visi kaimynystėje plušantys „dačnykai“ bei kaimiečiai, dirbu TIKRUS pavasarinius darbus, o ne ŠVAISTAU laiką žvejodamas.

Prieš pietus akys kažkodėl pradėjo krypti ne virtuvės, o ežero pusėn. Kol medžiai dar nesužaliavę, pro juos iš kiemo matau banguojantį Almają. Vis dar valingai laikiausi: „Pasiryžau padirbėt... Valios turiu...“. Ir čia kur buvęs kur nebuvęs keliu atpėdina bičiulis, kaimynystėje „kenčiantis“ tokias pačias „kančias“.
- Valtį jau smalavai? – išgirstu vietoj pasisveikinimo.
- Ai, neskubu, vis tiek nežadėjau niekur plaukt.
- Nu šiaip jo, neverta į Almają... 3 kartus šią savaitę plaukiau – vien „peiliai“ kabinėjasi, va Utenykšty užvakar po darbo 5 „valgomus“ paėmiau.
Pasišnekučiuojam dar kokias 10 minučių apie visokias „dačnykų“ problemas: lietaus per daug, kam sodint tas bulves, jei jos tokios pigios, kur pigiau nusipirkt lentų ir išsiskirstom toliau „valios ugdyt“. Po pusvalandžio kaimynas vėl ateina.
- Padėt smaluot?
Viskas aišku. Susirandam smalą, iki valties nusitūsiam dujų balioną. Visi planai dirbti nutolsta į šoną. Pagrindinė ir atsakingiausia užduotis dabar – nusmaluot ir įleist į vandenį valtį. Darbas einasi kaip iš pypkės. Tik va medinei valtelei, prieš 8 metus gamintai, kryžiuką uždedam – paskutinį sezoną tarnauja. Viena dugno lenta gerokai papuvus – trepteltum koja ir pramuštum kiaurai... Ne bėda – galim valty ir netrepsėt!
- Žvejojam 3 valandas, grįžęs dar noriu padirbėt, - vilties nuveikt tai, ką suplanavęs, dar neprarandu.
- Gerai gerai, inkarą nešk greičiau.
- Ėėė, gal karpinį graibštą paimt?
- Aik tu, užteks mažiuko kur karšiams! Vėl „svaigsti“ apie maumus? – šaiposi kaimynas.
Nusijuokiu – iš tiesų juokingai atrodys „peiliukas“ tokiame graibšte. Bet vis tiek pasiimu karpinį...
Kaimynas užgula irklus. Kol upeliuku plaukiam iki ežero, kaip visada „strateguojam“: pirmiausia taškas A - šukuosim skardį, po to su velke iki taško B – ten pakraščius ir gilumą ir t.t. Pabaigai kaip visada pasiliekam vieną iš perspektyviausių sėklių – bus tarsi desertas. Kol plaukiam į tašką A, susidedu spiningą, prisuku ritę, rišu pavadėlį – pirma šiemet ir dar neplanuota lydekų žūklė, todėl ir įrankiai ką tik „iš spintos“.
Oras apybjauris – stiprokas šiaurės vėjas, juodi sunkūs debesys. Senokai mačiau tokį aukštą vandenį Almajy – pakilęs gal 40 centimetrų. Ežeras atrodo vos ne dvigubai didesnis, nei palikau pernai. Pernykštės nendrės retos, o ir tų du trečdalius ledas „nušienavo“. Dairausi po plotą – visur norisi prašukuot spiningu, o juk žvejosim tik 3 valandas…
- Pereboras, - komentuoja bičiulis.
Taikiausi prie pat nendrių, bet per stipriai. Na, gal ne per stipriai. Naujas Shimano Technium valas puikiai slysta. Nestipriai truktelėjęs išpešu masalą iš nendrių ir lėtai suku ritę. Bum!
- Sezonas atidarytas, - konstatuoju.
Skubu kuo greičiau parsinešt lydekiuką. Jaučiu kad nedidelis, bet vis tiek smagu – visgi pirmasis šiemet. Deja per anksti konstatavau… Prie pat valties paviršiuje lydekiukas pasipurto ir išspjauna galvakablį.
- Puskilinis, - konstatuojam abu.
Nepergyvenu. Ne tas žuvies svoris, kad graužtis. Be to, jei užkibo jau pirmu metimu, reiškia lydekos aktyvios ir jų pagausim ne vieną. Entuziastingai šukuojam tašką A. Per pusvalandį niekas net ne kepšteli. Dedam vartykles – velkiausim kilometrą iki taško B. Deja... per visą tą atkartą vienintelis mano laimikis – ilgas pernykštė žolės stiebas.
Taške B dirbam dar sąžiningiau – išmetam inkarą, prašukuojam, pasiiriam 20 metrų, vėl metam inkarą. Kaitaliojam masalus, vedimo greičius, gylius. Tuščia. O juk tai perspektyviausia pavasarinė vieta... Džiugina tai, kad pro debesis karts nuo karto išlenda saulė.
Vėl šukuojam. 10 minučių ir dar vienas toks pats lydekiukas atitenka bičiuliui. Šalia jo vandeny ant „troselio" jau plauko 2 laimikiai.
- Paleisčiau, bet bus svečių, tai kažkuo reiks juos pavaišint, - bičiulis tarsi teisinasi, nes puikiai žino mano griežtą nuomonę dėl nepaleistų „malalietkų“.
Susiraukiu. Ne dėl to, kad bičiulis tokius lydekiukus ima. Pikta ant savęs, kad kažką blogai darau ir todėl man nekimba. Juk sezono dar taip ir neatidariau! Pradedu dirbti dar sąžiningiau – prašukuoju kiekvieną skardelį, kiekvieną properšą tarp pernykščių žolių. Nepadeda. Visus perspektyviausius masalus jau „prasukau“ po 3 kartus.
- Plaukiam prie mano sėkliaus, šlaitą patikrinsim, - neišlaiko nervai.
„Mano“ sėklius – vieta, kur kartą nuskilo pritraukti tuziną klumpinių ešerių. Nors tai vyko prieš porą metelių, kiekvieną kartą stengiuosi ten bet porą metimų spiningu padaryti. Viliuosi, kad gal šį kartą ten pavyks ką nors ištraukt.
- Nu gerai gerai, plaukiam. Tik trumpam, nes „kažkas“ stabdo ir nori dar šiandien pabūt „dačnyku“, o juk dar reikia „desertinį“ sėklių aplankyt. Jaučiu kad ten monstrą pagausim, - bičiulis sutinka plaukti į „strategavime“ nenumatytą tašką tarsi gailėdamas manęs, pralaiminčio 2:0.
– Nu jei ant „žyvco“ neėmė, gumos tikrai negriebs, - bičiulis nusiteikęs pesimistiškai. Kažkaip įtartinai paskui tą nupiepėlį pilką debesiuką, ne didesnį nei ežeras, atseka stiprus vėjas. Saulė pasislepia. Nieko, toks beveik permatomas debesiūkštis audros su lietum ar dideliu vėju tikrai neatneš. Kol bičiulis keičia guminuką, švysteliu saviškį į gilumą. Palaukiu, kol nugrims į dugną ir pradedu lėtai sukt. Nemėgstu, tiksliau nemoku taisyklingai džigaut, todėl paprasčiausiai lėtai suku ritę, kad „salota“ eitų palei dugną. Visą reljefą žinau atmintinai – kliuvinių nėra, galiu nors ir dugną art. Kažkas atsargiai grybšteli guminuką. Bandau sulėtint masalo vedimą, bet suprantu, kad nėra kur daugiau lėtint – tada jau tikrai arsiu! Todėl trumpam nustoju sukt ritę. Smūgis.
- Tupi. Gerulė! – sakau bičiuliui.
Jis meta savo spiningą į šoną ir merkia į vandenį graibštą. Spiningas linksta, ritės stabdis traška. Nors jaučiu, kad lydeka ne „mauminė“, leidžiu sau pasižaist neprivežinėdamas iki galo stabdžio. Echhh, gal šita bus sezono pirmoji... Kelios minutės ir lydeka graibšte. 3,1 kilogramo. Džiūgauju. Lydekos pilvas juodas nuo aplipusių dėlių.

- Neaktyvios, - choru pasakom abu.
Nupiepėlis debesiukas pasiekia mus. Jis toks nedidelis, kad matosi, jog kitame krante už jo jau šviečia saulė. Vėjas įsismarkauja, pradeda lašnot. Su replytėm ir skėstuvu knebinėju lydekos nasruose, bandydamas iškrapštyt galvakablį.
- Baik ten žaist, man graibšto reikia, - girdžiu bičiulio balsą.
Pakeliu akis – spiningas persilenkęs, draugas reguliuoja ritės stabdį. Kol prisegu savo lydeką prie troselio ir įleidžiu į vandenį, bičiulis išsitraukia 1,5 kg lydeką. Irgi dėlių „komplektas“. Perduodu estafetę (replytės, skėstuvas) jam. Vėjas draskosi, baltaviršės bangos kala į bortą. Metu „salotą“ į tą pačią vietą, kur užkibo pirmoji lydeka. Nuskandinu, kelis kartus pasuku ritę ir sustoju. Smūgis, bet nepakertu. Parvynioju savo guminuką be uodegos. Paskubomis maunu kitą ir vėl sviedžiu ten pat. Smūgiuoja guminukui tik pasiekus dugną. Vienas grybštelėjimas, antras. Nepasikerta. Bičiulis jau užkabinęs lydeką ant troselio, užsimoja spiningą. Vėjas nurauna valtį nuo inkaro. Prapliumpa liūtis. Karštligiškai statom valtį į tą pačią vietą, vėl leidžiam inkarą. Čiumpam spiningus. Vėl tas pats – dugnas, pora pasukimų, smūgis.
- Vėl gerulė, - pilna burna lietaus vandens gargaliuoju bičiuliui. Kova neilga ir 2,5 kg lydeka graibšte. Karštligiškai „dirbu“ su skėstuvu ir replytėm net neišėmęs lydekos iš graibšto. Viena dėlė nuo jos pilvo jau bando „segtis“ į mano ranką.
- Ėėė, graibštą tai atlaisvink, - per vėjo ir lietaus šniokštimą girdžiu bičiulio balsą.
Galvoju – šaiposi. Bet ne, jo spiningas persilenkęs! Kabinu saviškę lydeką ant troselio, leidžiu į vandenį, o šalia valties jau taškosi bičiulio pritraukta kilograminė lydeka. Ritualas kartojasi – graibštas bei „knebinėjimo“ įrankiai perduodami į jo valties pusę.
Vėl metu į gilumą. Vynioju palei dugną, vis sustodamas. Nieko. Lietus vis dar pila iš to prakeikto „nepavojingo“ debesiūkščio. Pastebiu, kad vanduo varva į neužsegtą neperšlampamos striukės rankovę. Baigiu suvynioti valą – guminukas jau kažkur po valtim vidury vandens. Dedu spiningą ant kelių ir bandau užsisegt rankovę. Smūgis per spiningą ir paskutinę akimirką spėju jį sugriebt už rankenos. Anam gale kažkas pasispardo ir atsikabina. Nieko sau – prie pat valties lydeka griebė nejudantį guminuką! Girdžiu bičiulio keiksmus – ir jam nukando guminuko uodegą. Lietus po truputį raminasi, vėjas irgi nebepučia, tik bangos iš inercijos dar ritasi per visą ežerą. Vėl metu į gilumą. Šį kartą gal dešimt lėtų ritės pasukimų ir spiningas persilenkia nuo smūgio. Imu isteriškai juoktis. Vėl lankstosi spiningas, traška ritės stabdis. Be vargų išsiimu apie 1,5 kg sveriančią lydeką. Šitą atsargiai atkabinu, bučkis į „snapą“ ir leidžiu atgal į vandenį.
- O kam man tiek žuvies?, - atsakau į nustebusį bičiulio žvilgsnį.
Laiko ginčytis bičiulis neturi, nes jo guminuką kas ritės pasukimą kažkas stvarsto. Bum, ir aš su graibštu jam padedu išsiimti eilinę kilograminę lydeką. Abu stūgautam kaip futbolo stadione.
Debesies kraštas jau virš mūsų. Vėl abu metam „salotas“ į gelmę. Kad tik greičiau jie pasiektų dugną.
- Pas mane vėl tupi, - klykauju.
Šį kartą lydeka nedidelė.
- Peilis, - paskubom ištraukęs konstatuoju ir leidžiu žuvį atgal. Tik po to pagalvojęs supratau, kad tas „peilis“ buvo kokių 800 g :).
Išlenda saulė. Vėjo, bangų ir lietaus tarsi nebūta.
- Jo, man irgi, - antrinu aš išsiviepęs iki ausų.
Dar 10 minučių nesulaukę kibimų išsitraukiam inkarą ir irkluojam link namų. Pakeliui aptariam savo nuotykį: per 20 minučių, kol virš ežero kabėjo tas debesiūkštis, 95% metimų turėjo kibimus (rezultatyvius ar tuščius), visi kibimai tik prie pat arba ant (?!) dugno, lydekos aplipusios dėlėmis. Padarėm išvadą, kad tas debesis (lietus, vėjas ar pan.) stebuklingai staigiai padidino (ir po to tarsi ranka nuėmė) lydekų aktyvumą... Per tas 20 minučių ištrauktos 7 nemažos lydekos!
Plaukdami upeliu matom kaimynus „dačnykus“, besmaluojančius savo valtį. Hehe, šitiems valios užteko ilgiau... Tyliai džiaugiuosi – ir paspiningavau, ir dar grįžęs bei gerokai paskubėjęs visus planuotus darbus spėsiu nudirbt.

Išlipęs iš valties matau kieme stovinčią Blitz‘o mašiną. „Voo, sprogs iš pavydo, pamatęs mano ščypokus“, galvoju aš. Blitz‘ą randu lauko virtuvėj prie didelio špižinio puodo šutinamų kukurūzų...
- Nūūūūūūū.....? – vietoj pasisveikinimo išgirstu klausimą ir pamatau jo gudrią veido išraišką.
Viskas aišku. Liksiu taip nieko ir nepadirbėjęs – reikia eit karpinių kotų ruošt, nes laukia KARPYZMAS! Vėl išsiviepiu ir pradedam strateguot karpių žvejybą…

Evil