Penktadienį, tuoj po pietų, sutartu laiku susitikome vienoje iš gražiausių Kauno gatvelių, esančių prie Nemuno. Susikrovę platformas, kibirus, pašarus, meškerykočius bei kitą žvejybai reikalingą atributiką, pajudėjome per visą Kauną išsvajotosios, visų žvejų pamėgtos, Rusnės salos link. Kaip krikščioniui sekmadienį privalu nueiti į bažnyčią, taip mums žvejyba tapo nauju tikėjimu, kurio šventovė - Rusnė su savo 19 upių ir upelių.

Kelionės metu, kaip ir dauguma žvejų, pakeliui papildėme savo ir taip ne menką bagažą maisto produktais, mineraliniu vandeniu, apelsinų sultimis, kelių rūšių kabliukais ir dar šiuo bei tuo. Penktadienis - įprasta diena, kurią išnaudojame žvejybos pradžiai. Visuomet stengiamės tą dieną pasiekti žvejybos vietą, o jei pavyksta ir meškerę “įmerkti“, tai visai šaunu. Atvykę iš vakaro, įkuriame bazę, atliekame žvejybinę žvalgybą, susitvarkome visus žvejybą liečiančius niuansus: pasienio registraciją, licencijų forminimą. Kitaip tariant, labai branginame rytinį žvejybos laiką, o ir pailsėti norime kuo geriau. Išvykstant
naktį 1 val., praktiškai lieki be miego ir kitą dieną tai labai jaučiasi.
18 val. su plačiomis šypsenomis veiduose jau brendame į šaltuosius Skirvytės vandenis. Dariukas įsitaiso krantinės gale ant “betonkės”, Zhukas, paklausęs mūsų patarimo, stoja į ką tik išvykusio žvejo iš Marijampolės vietą, o šių eilučių autorius, SIGUTIS, stoja į visai naują vietą kiek aukščiau Zhuko. Stoju iki juosmens į vandenį su viltimi, kad pavyks apgaudyti Zhuką. Bet argi tai įmanoma? Jokių šansų! Zhuko užšertoji vieta duoda savo vaisius! Žuvys, tarsi jas kas užkabintų po vandeniu, praktiškai kas metimą
keliauja į krantą. Tai didesnės ir mažesnės kuojos bei plakiai. Kitokios žuvies sugauti tą vakarą nepavyko. Dariukui kimba taip pat, bet toli gražu ne taip, kaip norėtųsi. Man kimba daugiau povandeninė augmenija, nei žuvys... Laikas bėga, vakarėja, greit pradės
temti. Per tą laiką aš nerimstu, kol surandu “savo duobutę”. Tai truputį toliau nuo Zhuko - nauja žvejybos vieta. Rezultatas pradeda gerėti, bet Zhuko mums su Dariuku jau nepavyti. Pastarasis jau turi vos ne dienos normą - apie 4 kg gražios žuvies. Mes juokaujame: “Zhukai, greit namo važiuosime, nes jau baigi normą”. Aš tik pamąstau, kad rytas už vakarą gudresnis. Matau Zhuko daromą taktinę klaidą. Jis traukia žuvį po žuvies, bet nė kiek nešeria žvejojamoj vietoj. Na, na, pamąstau, rytoj pažiūrėsim. Suskamba telefonas. Draugai iš Gargždų teiraujasi, kaip kimba, o išgirdę, kad neblogai, žada ryt iš ryto prisijungti. Sekantis skambutis mūsų draugams į Šilutę. Klausiame ar atvažiuos žvejoti? Seka teigiamas atsakymas. Ką gi, ryt turėtų susirinkti nemaža kompanija senų, gerų draugų. Dievas duos, gal ir oras bus geras. Sutemus lipame iš vandens. Čia paaiškėja, kad Zhuko kojos šlapios, nes batai leidžia vandenį. Kam juokas, kam bėda. Žuvį su sieteliais skandiname vandenyje, o geresnius daiktus dedame į mašiną ir palapinę. Tiesą sakant, truputį baiminamės vagių, nes prieš pora dienų per varžybas buvo apvogti keli žvejai. Nuostoliai siekė 1500 litų! Viską sudėję, sutvarkę ir kiek užkandę, vėlai vakare einame miegoti. Žinome, kad ryt keltis 5 val.
Ryte, kas gerai numigęs, kas prasčiau, ritamės lauk iš savo guolio, nes po truputį švinta. Oras ne itin šiltas. Temperatūra apie -2oC, palapinė apledėjusi! Štai tau ir žemupys, šiltas, švelnus klimatas... Patrynę šaltu vandeniu nosiukus, šiltai apsirengę ruošiamės žvejoti. Dariukas tempia savo 11 metrų štekerį, montuoja rolikus, ruošia topus. Zhukas greičiausiai susiruošęs daro pirmus metimus. Aš dar tik baigiu montuoti savo “Rivo” firmos platformą. Ruošiu firmos “Žvejo takas” pašarus. Aušta. Greit 6 val. ryto. Į vandenį krenta pirmieji jauko gniužulai. Ne už ilgo pirmosios žuvys keliauja į mūsų skiaures. Pasirodo vieni mūsų draugai iš Gargždų. Kiti žadėjo prisijungti vėliau. Atvažiuoja ir daugiau žvejų. Rytas nieko ypatingo nežada. Po truputį švinta, teka saulė, nusimato graži diena. Tačiau tai tik miražas, mistinė apgaulė. Prasideda pirmieji netikėtumai. Dariukas įkerta pirmąjį karšį, tačiau neišlaiko. Dar praeina kiek laiko ir dar vienas karšis “nuslysta”, bet tai dar ne viskas. Mūsų vienam draugui išsineria topas (štekerio viršūnėlė, kurios kaina apie 250 litų), ir šis nedvejodamas meta nuo savęs rūbus. Dar sekundė, ir jaunuolis puola į šaltus pavasarinius Skirvytės vandenis! Kas gaudo štekeriu, žino, kad jo viršūnėlė nuskęsta maždaug per 30 sekundžių. Taigi, dvejojimui laiko nebuvo. Reikėjo arba aukoti 250 litų, arba išsimaudyti. Pasirinktas antrasis variantas. Čia nauja porcija nuotykių. Dariukas “įkerta” lydeką. Guma išsitempia vos ne iki galo, o tai byloja, kad “paėmė” apie 2 kg lydį. Štekeris atlaiko, bet lydys “nusirauna”. Vieni rengiasi rūbus, kiti giliai atsidūsta. Pas mus su Zhuku sportinis režimas. Zhukui kibimai visai sulėtėjo, o man tarsi įgavo pagreitį. Prie mūsų prisijungia draugai iš Šilutės. Visi su pakilia nuotaika sumerkiame savo meškeres į šaltus Skirvytės vandenis. Saulė maloniai mus glosto, gairina, bučiuoja spinduliais veidus, rankas.
Susėdame pietauti. Iš pokalbio atrodo, kad žvejyba visi patenkinti. šnekame, garsiai aptarinėjame iki pietų patirtus įspūdžius. Po pietų Zhukas, supratęs, kad čia jam laimės nėra, nueina žvejoti prie Dariuko ant “betonkės”. Mes, tuo tarpu, paliekame krantinės pradžioje ir toliau žvejojame įsibridę, nuo kranto bei platformų. Pagaliau pirma rimtesnė žuvis susigundo mano masalu. Įkertu ir stoviu tarsi už kelmo bučiau įsegęs. “Kelmas” sujuda. Keletą minučių su tam tikrais „Shimano“ ritelės prasisukimais tik bandau išlaikyti žuvį vietoje. Minutė... antra... penkta... Žuvis pasiduoda, pajuda nuo dugno. Mano veidą iš šono stebi ne vienas žvejas. Tačiau mano, kaip seno žvejo, nervai ir patirtis po truputį daro savo. Netrukus “užverda” Skirvytės vanduo, ir gražuolis juodos spalvos karšis daro
pirmą persivertimą vandens paviršiuje. Vos tik išvydęs saulės spindulius ir dienos šviesą, karšis vėl neria į gelmę. Nežinau kiek praėjo laiko, bet kai tik pasakiau, jog nuo kovos vargsta mano rankos, žuvis, tarsi supratusi savo beviltišką padėtį, pasiduoda. “Iš akies” pasvėrę visi nusprendė, kad svoris neturėtų viršyti 2 kg. Pasibaigus “spektakliui” scena vėl persikėlė į krantinę. Ten vėl pasikartojo rytiniai vaizdai. Eilinį kartą išsinėrė topas, po ko sekė šaltos vandens procedūros. Atrodo, kas čia tokio, bet kai iki pietų pastovi vandenyje su purvabrydžiais ir pajunti koks šaltas vanduo, juokas kaip mat išgaruoja, šiuo metų laiku stebint besimaudantį žmogų. Topas išgelbėtas, o savo draugui suteikiame “kamikadzės” vardą. Dariukui vėl lydeka griebė sugautą ant kabliuko žuviuką. Vėl minutė, kita ir lydys sprunka į šalį, palikdamas nusivylusį žveją. Matyt tikrai metas
užsiimti lydekomis, jei šios taip atakuoja mūsų gaudomą žuvį. Tuo metu Zhukas naujoje vietoje gaudo žuvį, bet jau ne taip sėkmingai, kaip vakar. Vis dėlto, nors ir pavasaris, tačiau norėčiau priminti, kad jaukinimas duoda geresnių rezultatų. Taigi, jaukinti reikia.
Tuo metu aš, kaip ir mano šilutiškiai draugai, šauniai traukiame žuvį po žuvies. Staiga naujas “kelmas”, tik šį kartą mažesnis. Kova trumpa, ir gerokai daugiau kilogramo sveriantis karšis keliauja į skiaurę. Neaprašinėsiu visų smulkmenų, tačiau noriu pasakyti, kad tą dieną buvo sugauta nemažai žuvies. Tame tarpe gal dešimt karšių, viena kuoja,
svėrusi apie 1 kg, begalė stambių plakių ir gražuolių kuojų.
Vakare atsisveikinome su draugais, kurie per dieną sugavo net 14 kg žuvies! Zhuko laimikių svoris tą dieną buvo truputį mažesnis, o Dariuko... Tai atskira istorija. Kai sekmadienį baigėme žvejoti ir norėjome pasverti Dariuko žuvį, paaiškėjo nemalonus dalykas. Dvi dienas į krantą plakusios šaltos Skirvytės bangos pratrynė tinklelį, ir apie p0% žuvies sugebėjo išplaukti į laisvę. Dariukas juokaudamas sakė: “Na, ko jūs pergyvenate? Ar nesuprantate, kad darinėti ir vargti su žuvimi mažiau reikės”. Ir suprask, žmogau, verkti čia ar juoktis. Kas sugavo daugiausiai žuvies ir kokios, šį kartą istorija nutyli.
Norisi dar paminėti, kad nors ir buvo atvykusi gamtosauga, tačiau mūsų netikrino. Patikėjo žodžiu, jog mūsų popieriukai tvarkingi. Dar maloniai nustebino atvykusi valytojų brigada, kuri surinko pakrantėje žvejų paliktas šiukšles.
Masalus naudojome šiuos: musės lervos, sliekai, kukurūzai, kviečiai, perlinės kruopos, pinkos ir uodo trūklio lervos. Pašarus naudojome įvairius. Visiškai pasiteisino ir “Žvejo tako” pašarai „Karšis+“ ir „Mix‘as“. Srovė ne visur vienoda, todėl tekeriu žvejojantys naudojo diskines plūdes iki 25 gramų, o aš - 2,5 gramo burbuliuką. Gyliai siekė nuo 1,5 iki 4,5 metro, todėl žvejojant standartiniais match‘ais, būta tam tikrų nepatogumų.
Važiuojant žvejoti, būtų gerai turėti ilgus, iki pažastų batus, šiltus rūbus, neperšlampamus viršutinius rūbus ir gerą kepurytę.
Baigdamas noriu pasakyti, kad tikrai patyrėme aibę įspūdžių, vandens procedūrų, gero oro, šaunios žvejybos, nuostabių kovos akimirkų su Skirvytės žuvimis bei pasimatėme su
senai matytais draugais. Į namus kaip visada parsivežėme puikią nuotaiką...:)

Sigutis