2005 04 09-10

Niekas tikriausiai taip mūsų neišprovokavo, kaip prieš keletą valandų gauta žinia, kad Klišupyje jau pradėjo kibti žuvys. Jau buvome nutarę važiuoti žvejoti truputį kitur, bet ši žinia mums buvo pati šviežiausia ir nuteikė optimiškiausiai.

Laikrodis rodė arti penktos valandos, kai mūsų komanda iš 8 žmonių jau išlipusi Klišupyje ant kelio dairėsi, kur čia tas žvejų išsvajotas kanalas. Turiu pastebėti, kad tik Ispanas, Docentas ir šių eilučių autorius yra buvę čia ir žvejoję praeitų metų balandžio pirmąjį savaitgalį. Kiti čia atvyko pirmą kartą. Mašinos nesimatė nei vienos, o tai mus kiek jaudino. Juk jeigu signalas gautas teisingas tai kur kiti žvejai? Bet kaip pasirodė vėliau, mūsų pergyventa be reikalo. Mes paprasčiausiai buvom vieni iš nedaugelio, kurie tiesiog svaigo iš nekantrumo greičiau išbandyti savo plūdinukes ir atvykome kiek per anksti:).
Spėjome nueiti, apžiūrėti krantą, pasidalinti su draugais būsimos žvejybos ypatumais ir pan. Dar liko laiko ir papusryčiauti, atsigerti kavos, pajuokauti. Pagalvojau, kad Klišupis praktiškai nepasikeitęs. Krantai, medžiai ir net vandens lygis beveik nepakitęs. Na, gal kiek pasmukęs, bet labai nedaug.
Prabėgo dar valanda ir nakties tamsą pradėjo rėžti mašinų šviesos. Jos tarsi susitarę, gražiai, viena paskui kitą privažiuodavo prie mūsų ir gražiai stojo kelkraštyje.
Turiu pastebėti, kad oras buvo ne itin malonus, gal kiek vėsokas, bet mes į nieką nežiūrėdami jau darėme pirmuosius metimus. Aš lyg tikras krikščionis persižegnojau ir padariau pirmąjį savo pavasario metimą:)
Pirmas kybis ir mano akys nukrypsta į laikrodį - 6:32 val. Taip, pirma pavasario žuvis sugauta. Tai nedidelė raudelė, bet širdis suvirpėjo laikant žuvytę rankoje, tarytum tai būtų pirmoji gyvenimo žuvis. Tuo metu apsižvalgiau ir pamačiau kaip aplinkui mano draugai taip pat šauniai žvejoja. Jie traukė irgi žuvį po žuvies, o besišypsantys veidai kalbėjo patys už save. Žuvis buvo tikrai išalkusi po žiemos ir masalus griebdavo godžiai perdaug nesirinkdama į jų pateiktą asortimentą. Kadangi gylis buvo nedidelis, tai vieni gaudė su botais, o kiti su match‘ais. Tiek vieniem, tiek kitiem sekėsi iš tiesų labai gerai. Prabėgus keliom valandom, kai jau turėjome sugavę ne vieną žuvį, pagaliau pradėjome vaikščioti vieni pas kitus ir klausinėti kaip kuriam iš mūsų sekasi. Dar po kurio laiko atėjo metas ir pietauti. Po pietų vaizdas mažai kuo pasikeitė, tik oras kiek subjuro, pradėjo lynoti. Bėgant laikui vakarop ėmė jaustis malonus nuovargis, o reikia nepamiršti, kad nei vienas prieš tai nebuvome miegoję. Galop žvejybą baigėme ir pasukome į seną savo draugo Petro sodybą Drevernos link.
Vakarienės metu kilo kalbos, skambėjo tostai sveikinant su pradėtu plūdinės žvejybos sezonu ir visa šneka sukosi tik apie žvejybą. Mums bekalbant iškilo mintis, kad visi tos žuvies jau turime pakankamai ir kodėl mums pavyzdžiui rytoj neišbandyti žvejybos naujoje vietoje - pačioje Drevernoje? Juk tai būtų naujų žvejybos plotų išbandymas. Su tom ir panašiom mintim tą vakarą ir pasibaigė mūsų pasisėdėjimas prie stalo.
Ryte mūsų žvejės – moterys dar užkaitė kavos , pašildė žuvienę ir mes skaniai papusryčiavę susiruošėme vėl į žvejybą. Ant kranto jau buvo keletas mašinų, bet ne tiek, kiek mes tikėjomės. Tai mus nuteikė smagiai. Pasėmę savo kotus bei kitą inventorių patraukėme prie kranto.
Pirmas metimas į patį vidurį ir gražus ešerys užkimba ant mūsų masalo. Kolektyvas pradeda ploti, juokiasi ir skirstosi kas kur palei krantą. Kartojasi praktiškai vakarykštės dienos vaizdo įrašas. Žuvys kimba kaip pašėlusios. Pagrinde atakuoja kuojos , o nuo jų mažai atsilieka ešeriai. Lyg egzotika mums dar kimba plakiai ir viena kita raudelė. Žvejojam, šypsomės, o laikas bėga nenumaldomai greitai. Žiū jau ir pietų metas. Antra valanda dienos, laikas baigti žvejybą ir po truputį ruoštis namų link. O taip nesinori:(. Ir ne dėlto, kad žuvies būtų maža, visai ne. Tiesiog taip maloniai pailsėjome, pažvejojome, šauniai pabendravome su kitais žvejais, bet……………viskam ateina pabaiga.
Galop viską susikrovę (ir iš kur tiek tų daiktų) mes paskutinį kartą atsisukam į Drevernos kanalų vandenis, atsidūstame , šyptelim ir…………pajudam Kauno link.

Sigutis