Kai pasitaiko proga už dyką suvažinėti prie jūros, ir dar kai nuveža ir parveža – būtų mažiausiai kvaila tokią progą praleisti. Taigi, imu laisvą dieną ir kraunu kuprinę. Trečiadienio ankstyvas rytas mus pasitinka su lietum ir lydi iki Kauno, gal kiek toliau. Tačiau šiandien esame „labai protingi“ ir orų prognozes galime sužinoti bet kur būdami. Taigi, ramiai traukiame link pajūrio – tądien žvaigždės žada tinkamą orą žvejybai. Apie 10 val. mes Karklėje ir traukiu link jūros. Vėjas nedidelis, banga irgi. Tačiau jau šiek tiek įgudusi akis neranda duobių. Einu ten kur visada žvejojau Karklėje. Metu į sūrų vandenį namie susirištas sistemas ir laukiu kibimo. Kibimo nėr – todėl tenka keliauti „kažkur“ toliau. Paeinu kas 50 metrų ir metu. Kibimo vis nėra. Nėra ir penktą kartą pernešus meškeres... Galiausiai pavyksta ištraukti delnine plekšnę ir ten pat po pusvalandžio „byčioką“. Vėl štilis – nė kibimo. Pasirodo saulė, lyg stiprėti pradeda vėjas... Kibimo nėr. Artėja 16 val. Jau ir Kalmaras turi apsireikšti visus darbus atlikęs. Ištraukiu dar vieną mažą plekšnikę ir pradeda kabinėtis žolė. Niekada nemaniau, kad tai gali būti taip beviltiška ją nuiminėti nuo valo... Situacija varo į neviltį. Jau ir Akiniui skambinu kelintą kartą. Galiausiai sumąstau, kad reikia imti Palangos tiltą. Taip ir padarom: susirenku visas meškeres ir kaip tik Kalmaras atvažiuoja. Pučiam link Palangos, dar kartą Akinys pasako kur sukti Palangoje, kur statyti auto.

Tiltas pasitinka viltingai – žvejų daug. Greit ir mes papildome jų gretas. Visi lupa tuos baisuolius „byčiokus“ ir aiškina, kad tai labai skani žuvis. Plekšnių nėra, tik vienas kitas pasigavęs. Galiausiai stoju šalia Kalmaro ir mes imamės tų grundalų naikinimo procedūros. Pasitaiko viena kita gyvavedė vėgėlikė. Kalmaras „įkala“ motininę plekšnę, kurią šiaip ne taip užkeliam ant tilto. „Byčiokai“ kimba be atvangos, tačiau beveik tik ant krevetės. Tik vienas kitas kimba ant porcijos. Kuo toliau į vakarą, tuo stipresnis ima pūsti šiaurės vakarų vejas – net rankas gelia. Galiausiai vairuotojas išmąsto, kad ryt į darbą, kelias tolimas – varom namo. Ir matau kaip paskutinį kart suvirpa tolimiausios meškerės viršūnė. Akimirką lukteriu, kertu.... Kliuvinys – pamanau. Bet kliuvinys trukteli, dar kartą...ir lyg povandeninis laivas pasiduoda link manęs. Na, sakau  - „ Vyrai – turiu“ . Pirma mintis uotas, po to  - lašiša, na kas dar gali būti? Ir tas uotas kai raus – meškerę ištiesina, stabdi atleidžiu, visi rimtas minas nustatę stebi kaip Drageris kelių kilogramų uotą lupa. Galiausiai kažkas šūkteli, kad kaimyno užmestą meškerę užkabinau. Ir tikrai – žvejys įsirėmęs lupa irgi, matyt, uotą. Ima neviltis, bet vis tiek nelabai įsivaizduoju kaip būtų reikėję iškelti tokią žuvį, kurią įsivaizdavau. Pasijuokėm su žvejais ir susisukę meškeres patraukėm link kranto. Žvejų dar daugiau, vieni kažkokiu būdų plekšnių delninių patraukė, tačiau dauguma tenkinasi „byčiokais“. Galiausiai pusė dviejų įvairuoju į kiemą. Kalmaras buvo teisus – keltis buvo tikrai sunku. Bet visus vargus, manau, „vainikuos“ išgirtas „byčiokų“ skanumas.

Drageris