2005-04-09

Visą praeitą savaitę man ir Blitz‘ui kirbėjo toks klausimas apie Nemuno aukštupį. Visokios „plotkės" šį kartą domino mažiausiai, nes upėje su plūdine gaudyti mėgėjai neesam. Žūklę pas Dzūkelį planavom daugiau poilsinę/eksperimentinę, tikėdamiesi išsiaiškint, ar tokiu metų laiku upėje dar aktyvios vėgėlės. Todėl į klausimą „Ką ten gaudysit?“ atsakinėjom kaip visada: „Maumus...“.

Kadangi likusieji vilniečiai „maumistai“ skeptiškai žiūrėjo į mūsų kelionę – kas namą statė, kas Merky maudėsi, kas namie karnizus kabino, o kas Nery sezoną atidarinėjo, iš Vilniaus pajudėjom tik dviese. Išsimiegoję, perskaitę šeštadieninius laikraščius... Ko skubėt, jei iki sutemų Kaniūkų tilto per Nemuną apylinkės nutūptos plūdininkų. 15:30 mes jau vietoj ir nuo tilto žvalgomės į žvejų knibždėlyną apačioje. Tiesa, jų trigubai mažiau, nei tikėjomės – kibimo nėra, tai dauguma jau nusiėmė. Pakalbinam vieną besikraunantį daiktus žveją. Pasak jo, nekimba niekur: „Ryte buvom Elektrėnų kanaluose, po to Kaune, o dabar čia – visur tas pat š...“. Na ir atkaklūs tie žmonės – per pusdienį 3 žūklavietes pakeist... Atvažiuoja ir Dzūkelis. „Ruošiamės, kraunamės, apačioj Žuvinas jau vietą užkalęs!”. Aha, jei vieta užkalta, pradėsim žūklę šviesoje. Nusileidę nuo šlaito pamatom Žuviną, kas 20 metų užmetusį 3 dugnines ir grėsmingu žvilgsniu pasitinkantį kiekvieną, besikėsinantį į laisvą nuo žvejų plotą. Kur ne kur ant kranto dar matosi ledų sangrūdų likučiai. Upė jau gyva – visame plote šokinėja nedideli žuveliokai. Vanduo pakilęs proto ribose, žolių irgi smarkiai neneša, oras nuostabus... Norisi kaip musulmonui pasitiest kilimėlį, atsiklaupt ir pradėt lankstytis, tik ne Mekos, o Nemuno pusėn: „Ooo, kaip mes pasiilgom atviro vandens!..” Harmonizaciją gadina tik pro šalį plaukiantys pigaus alaus buteliai, maišeliai ir visoks kitoks aukščiau gaudančių žvejų išmestas brudas.

Atvažiuoja Igariokas ir visi pradedam ruošti dugnines. Masalų įvairovė kaip visada didelė – kukurūzai, dzikai, Žuvinas jau pririnkęs šviežių naktinių ir mėšlinių sliekų bei pindrakų, dar ir kelis kilbukus pakrantėj su graibštu pasemia. Kieno kabliukai ir masalai mažesni, kibalioja kuojos. Mes su Blitz‘u dedam gana didelius ungurinius „Trabucco“ kablius, ant jų po vieną-du naktinius sliekus. Meškerės užmestos, 50g dzūkiškos upės maumams nupilta... Pro šalį kiūtina susiraukę žvejai – kibimo nėra. Prie mūsų prieina pagyvenus moteriškė. Vienoj rankoj sustumtas teleskopas, kitoj – sunkus maišas. „Kaip sekėsi, teta?“, - suskumba paklaust Dzūkelis. Tetulytė nepasikuklina parodyt – žuvies tikrai nemažai: neblogos kuojos, puskaršiukai. „Nušluostėt vyrams nosis, visi skundėsi, kad nieko nepagavo!”, - juokiamės. „Reikia žvejot“, - atsakymas trumpas ir pasakytas tokia intonacija, kad tik iš mandagumo tetulė frazės nepratęsė „o ne š... malt“. Maloniai pabendraujame su tetulyte – smagu matyti pagyvenusią moteriškę, kuri net į Ispaniją pažvejot su plūdele nusibaladoja. Kitas, atėjęs į mus iš arčiau pasižiūrėt, žvejoklės zvz vyras. Atvažiavo dviračiu iš Alytaus pasižiūrėt į žvejojančius, pats dar nepasiryžęs žūklaut. Praėjus gal valandai nuo žūklės pradžios pirmas rimtesnis kibimas man. 4 uncijų šviną buvau švystelėjęs pakankamai toli nuo kranto, į pačia srovę. Į krantą parsitraukiu 0,8 kg karšiuką. Po žiemos nusilpęs, beveik nesipriešino ir visiškai baltas. Stebiuosi, nes kai karšius gaudau ežere, jie jau nuo 0,5 kg būna auksiniais šonais. Čia didesnis, o baltas kaip sūris...

Nerimtų kibimų daug pas visus – matyt kuojytės lesioja naktinio slieko uodegą. Antras „tikras“ kibimas Igariokui – meškerės viršūnė siūbuoja gal metro amplitude. 600 g. šapalas!

Gal ir ne veltui meškeres užsimetėm dar šviesoje. Tuoj suskamba ir Blitz‘o skambaliukas – 300 g šapalas įrijo ungurinį kablį su dviem naktiniais sliekais... Klegam visi kaip vaikai – pirmosios atviro vandens sezono žuvys!!! Staiga dešiniau nuo mūsų, upės viduryje šuolis: žuvis pasirodo ir pūkšteli į vandenį sukeldama didelius purslus... Dzūkelis ir Žuvinas tarsi susitarė vienu metu pašoką išplėtę akis ir sušunka „Ūūūūsasss“. Stebimės – ankstoka jiems dar, bet jei jau taip, reikia užmest ir pindraką :). Matytas ūsoriaus šuolis koreguoja mūsų žvejybinius planus ir pradedam „strateguoti“, kada jau čia sėsim jų gaudyt. Temsta. Kibimai vis pasikartoja, bet labai jau jie nerimti. Netikėtai Blitz‘o meškerės varpelis pradeda nesmarkiai, bet pastoviai skambėti. Kirtimas, kažkas besiraitydamas parkeliauja į krantą. „Vėgėlėėėėė“, - vėl visi rėkiam kaip suvaikėję. Net tiltu važiuojantis dviratininkas sustoja ir pasirėmęs į turėklus ilgai stebi „durnių šaiką“. Vėgėlytė nedidelė, mes jas vadinam „standartinė Alytaus“ – apie 300 g. Tačiau per kitą valandą daugiau kibimų nesulaukiam. Bet planas jau įvykdytas, todėl sėdim patenkinti.

Apie 22:00 vėl kibimas Blitz‘ui. Jau iš žuvies priešinimosi matosi, kad užkibo vėgėlikė. Lekiu pasiimt fotoaparato ir fotografuoju Blitz’o laimikį, dar nenuimtą nuo kabliuko. Nuimt jos jis taip ir nespėja, nes skamba jau kitos meškerės varpelis. Blitz‘as vėl kerta – vėl yra! Kitas 15 minučių nežvejojau – laksčiau su fotoaparatu ir fotografavau tai vienam, tai kitam užkibusias vėgėlikes. Gražu buvo pažiūrėt – skambaliukai skamba, švieselės ant meškerių viršūnių siūbuoja į visas puses, visi bėgioja, kerta, traukia, keičia sliekus, vėl užmeta – kibimas sekė kibimą.

Blitz‘as daro eksperimentą. Po poledinės žūklės Kuršių mariose į šaldiklį sukrovė stintų galvas. Dabar vieną galvą deda ant kablio ir švysteli į upę. Kibimo ilgai laukt netenka. Vėgėlikėms patinka stintos kvapas, bet galva per didelė ir niekaip jos neapžioja. Bet eksperimentą laikom įvykusiu – ir upinei vėgėlei jūrinės žuvies „smarvė“ prie širdies. 15 min trukę kibimai kaip prasidėjo staigiai, taip staigiai ir nustoja. Per valandą dar ištraukiam porą vėgėlikių. Aš bandau pakeist vietą, meškeres pernešu prie kitos duobės, bet ir ten tylu. Apie 23 valandą Blitz‘o meškerė pradeda lankstytis kai pašėlus. Skambaliukas nuo kibimo intensyvumo net „rėkia“. Kirtimas – meškerės viršūnė persilenkus, kažkas didelis anoj pusėj juda. Tas kažkas pradeda prašyti valo, kitu atveju grasindamas jį nutraukt. Visi „patarėjai“ sulekiam prie Blitz‘o: „atleisk stabdį, šamas!!!”. Stabdis atleistas, valas lėtai, bet užtikrintai vyniojasi nuo ritės. Ore tvyro kovos dvasia... Prasideda tikro maumo žūklė, mintyse (pramoninėm svarstyklėm) jau sverdami dar neištrauktą laimikį... ... ... ... ... koks durnius į vandenį įstumė milžinišką eglę??? Ne šaką, ne sudžiuvusį kamieną, o didelę, skarotą eglę?! Švinas su naktiniu slieku ir liko įsipainiojęs tarp kabančių konkorėžių... Tas „medelis“ pasirodo tyliai plaukė viduriu upės ir užkabino toliausiai užmestą Blitz‘o dugninę. Valas slydo per spyglius ir mažas šakas ir todėl susidarė vaizdas, kad kažkas didelis anam gale priešinasi tai smarkiau, tai silpniau... Šiek tiek nusivylėm, pakikenom iš savo durnumo ir sėdom žvejot toliau. Po vidurnakčio pradėjo lašnot. Kibimų daugiau nesulaukėm, todėl apie 1:30 pradėjom ruoštis namo. Kadangi vėgėlikės nebuvo didelės, buvo paleistos atgal (tos, kurios kablio nespėdavo įryt)... Sezonas atidarytas. Eksperimentas pavyko. Pailsėta puikiai. Šiandien šiek tiek džiovina...:)

Evil