Praeitą savaitę darbo reikalai nupūtė mane į Portugaliją. Aišku, kaip ir galvojau, laisvo laiko turėjau labai mažai, todėl pažvejot neteko. Kelionė be nuotykių nebūtų kelionė, todėl tradiciškai reikėjo grįžti nuo Kryžkalnio atgal į Klaipėdą, nes mano bendrakeleivė pamiršo pasą, parskrendant namo dingo bagažas, kurį atgausim tik po dviejų dienų. Kadangi mūsų „čemodanai“ nusprendė pasitūsinti Londono oro uoste kelias dienas, todėl sėdžiu darbe nesiskutęs ir su kedais, visa konferencijos medžiaga taip pat Londone, o ataskaitą reikia išsiųsti rytoj........

Vienu žodžiu – gyvenimo smulkmenos...... Gyvenom 10 kilometrų už Lisabonos, Amadoros rajone, todėl šeštadienį sėdom į metro ir atvažiavom į Lisabonos centrą: turistiškai nusiteikę, apsirūpinę europietiškais tugrikais, pasiryžę siaubti suvenyrų parduotuves. Oras, švelniai sakant, puikus, +16 - +18°C. Kad per daug nepavargtų mūsų lietuviškos ataugos, nusipirkom bilietus į miesto panoraminį autobusą. Jo maršrutas apėmė įžymiausias Lisabonos vietas, paminklus, zoologijos sodą, kas labai džiugino šalia mūsų sėdėjusią vokiečių pensininkų grupę. Patinka man turisto vaidmuo: sėdi išsiviepęs, paveiksluoji viską ko reikia ir ko nereikia, kartu su pensininkais žvengi, kai turo gidas suskelia kokį pasenusį ir šlykščiai nejuokingą bajerį. Nesveikiausias bajeris buvo, kai gidas bandė išmokyti portugališką dainušką, kurios priedainį reikia kuo garsiau staugti, nes tik taip galima išreikšti tikrą portugališką temperamentą. Galima tik įsivaizduoti, kai 60-70mečiai „vaikinukai“ ir „mergytės“, visą gyvenimą kvėpavę bavariška dvasia, bando su žiauriausiu iš žiauriausių akcentu dainuoti dainą apie Portugalijos simbolį – gaidį. Toks reginys nerekomenduojamas silpnų nervų ir viduriuojantiems asmenims. Kaip bebūtų, mes irgi ilgai to neatlaikėm ir išlipom netoli vandenyno pakrantės, kur matėsi kažkas panašaus į įlanką. Toje vietoje upė įteka į vandenyną, stovi pilis, daug barų, parkas ir t.t. Tai buvo vakarinė Lisabonos dalis, kurioje išvystyta poilsio zona. Išlipę iš kart pastebėjom, kad aplink šliaužioja daug „verslininkų“ ir visiem siūlo pirkti akinius nuo saulės. Vienas toks pilietis, iš kurio neskusto tris dienas snukelio ir sklindančio šviežiai raugintų kojinių kvapo buvo galima suprasti, kad marketingo ir rinkodaros sritį yra įvaldęs nerealiai, atstraksėjo link manęs. Aišku, per 2,5 sekundes aš išklausiau pamokslą, kad jo akiniai yra patys geriausi ir kad „Gucci“ ir „Armani“ daro tik gėdą ačkarikų pramonei, bet padarė didelę klaidą, nes šnekėjo portugališkai......To pasėkoje, supratęs kad aš nei velnio nesupratau, atkišo man ranką ir jau angliškai driokstelėjo: „Good staf....only 40 euros“.... Jo švarumu nepasižyminčioj kanopoj buvo kokių 100-150 gr plytelė hašišo.... Tokių „specialistų“ per dvi tenai praleistas valandas, buvo priėję koks 15 ir visi pradžioj siūlė akinius, o paskui hašą. Mūsų verslininkam plaukt ir plaukt. Jie tik ir žino kaip rengt akcijas: perki keptuvę, gauni kojinių porą nemokamai. O čia plačiais užmojais – nuo akinių iki hašišo. Svarbiausias dalykas, kuris sudrebino mano širdį ir suskaldė akinius, buvo virtinė žvejų, išsirikiavusių ant pakrantės. Vaizdelis kaip gaudant strimeles ant molo – žvejys prie žvejo, tiktai didesniais intervalais, „kolchozas“ taip sakant.... Iš pradžių buvo mintis prašyt kokio nors vietinio čiabuvio perleist kotą valandikei už simbolinę kainą. Tačiau kai norėdamas nupaveiksluoti žuvis maiše likau giliai nesuprastas, tos minties atsisakiau. Jie angliškai nesupranta ir nenori suprasti, turbūt galvojo kad noriu žuvį pirkti. Vienu žodžiu niekaip neišėjo pasišnekėti. Atsisėdau ant krantinės ir kokią gerą valandą stebėjau ką ir kaip jie ten gaudo.

Paprasčiausia dugninės sistemėlė, vienas kabliukas, svarelis, 4-5 krevetės, kotas pusiau jūrinis – pusiau velniažin koks. Tas žvejas, šalia kurio sėdėjau buvo turbūt susinervinęs ir išsigandęs mano neaiškių klausimų, todėl sėkmingai nieko nepagavo. Toliau esantys kas kokį pusvalandį traukė puskilogramines žuvis. Vėliau tik pavyko išsiaiškinti, kad jie gaudė tunus, bent jau taip sakė vienas portugezas. Nors paskui parduotuvėje mačiau tokias pačias žuvis ir vadinosi jos tikrai ne tunais. Reikės gerai pasikapstyti po knygas, gal atrasiu kas ten per banginiai buvo.... Pavasarį nusimato vėl važiavimas ten, tad pasistengsiu pabėgt nuo reikalų ir pasėdėt su čiabuviais ant krantinės, nors trumpam pažvejoti kažkokią įtartiną ir mums nepažįstamą žuvį........nors trumpam pabūti portugalu.....

Akiniai