2005-02-28

Eilinį kartą susiruošiau į žvejybą į Kuršių marias. Kol yra užtikrintas ledas, važiuoju būtent ten, nes ežerėliuose ir upėse ledas laikysis dar ilgai, o marios pasiduos anksčiau. Į Ventę atvažiavau 8 val. ryto. Jau šviesu. Nusileidęs prie molo pastebėjau, kad nei vieno „taksi” nėra (ne savaitgalis). Ech, teks valandą eit. Toli matėsi nedideli žvejų būreliai. Ką gi, pajudėjau.

Vėjas šiaurės-rytų, tiesiai į nugarą, nors eit lengviau. Nusprendžiau pradėt nuo stintų ir vėgėlių. Jei jos nekibtų, jau turėjau galvoje kitokius planus, bet apie tai truputį vėliau. Gerokai suprakaitavęs, nors buvo gana šalta (apie -8ºC), per valandą pasiekiau žvejų būrį. Žvejai linksminosi - vieną po kitos lupo stintas. Išgirdau, kad vienam iš žvejų „pasisekė” - tik užmetus pirmą sistemėlę stintom, ją iš karto nutraukė - vėgėlė eilinį kartą pasityčiojo. Ką gi, ruošiu stintines meškeres ir aš. Keista, nekimba. Apsižiūrėjau - žvejai aplinkui irgi nurimo. Kai per valandą laiko ištraukiau 2 stintas, vienas iš žvejų pasakė, kad labai gerai kibo iki to momento, kol aš nepasirodžiau (jis beveik per valandą sugavo apie 80 stintų). Ką gi, palauksim, gal dar kibimas bus. Pastačiau skritulius ant vėgėlių, laukiu. Jau pradėjo gerokai šalt, vėjas pastiprėjo, o be „veiksmo” pasidarė išvis liūdna. Stintos užeidavo retai, praeidavo po visas meškeres ir vėl kažkur paslaptingai dingdavo. Garsiai pasakiau savo nuomonę, kad jei taip bus artimiausią valandą, grįšiu atgal kuojų ir karšių pabandyt, pakeliui ešerių su velniu paieškosiu. Vienas „mandruolis” žvejys iš Sedos patarė man geriau nesiblaškyt ir laukt stintos kibimo, kažkodėl teigdamas, kad ji būtinai pradės kibt nuo 14 val. Pradėsi grybaut, nieko nelaimėsi atsieit. Na, aš turėjau kitą nuomonę - jei kibimų ilgą laiką nėra, žuvies vis dėlto apsimoka ieškot. Taigi per 4 valandas sugavęs šešias (?!) stintas, nusprendžiau grįžt arčiau Ventės rago ir mėgint pagaut baltą žuvį. Ypač norėjosi karšio, nes niekad iš po ledo tos žuvies nebuvau ištraukęs. Tik girdėt teko, kad neišpasakytas malonumas kovot su karšiu naudojant ploną valą. Žvejų būrely pasklido gandas, kad truputį toliau į Nidos pusę stinta suaktyvėjo. Bet iš mano būrio niekas nejuda ten - laukia savo „pririštos“ stintos. Ką gi, atsisveikinau, pajudėjau atgal. Dabar klausimas - kur tos baltos žuvies ieškot, nes nei vieno žvejo toj pusėj nesimatė. Pakeliui kas šimtą metrų gręžiau eketes - bandžiau sugundyt ešerį velniu - nei vieno kibimo nesulaukiau. Maždaug po 20 minučių kelionės atrodo aptikau tai, ko ieškojau - ledo plotas, savo spalva gerokai besiskiriantis nuo aplinkos - baltas, nepermatomas. O ir ekečių nemažai prigręžta! Kai suradau dvigubas eketes (sujungtos 2 paprastu grąžtu išgręžtos skylės) su uodo trūklio lervų ir pašarų likučiais, abejonės dingo - bandau būtent čia. Išsigręžiau šalia porą eketėlių, įleidau 2 meškerėles su avižėlėm, ant kurių uždėjau uodo trūklio lervas. Laukiu. Sargelis ant vienos po kelių minučių nedrąsiai sudrebėjo, po to meškerėlės galūnė nėrė į eketę! Pakirtau - yra svoris. Po kelių sekundžių dienos šviesą išvydo gražuolė 400 gramų kuoja. Po truputį, po truputį kibimas prasidėjo: jau už valandos kibo panašiai kaip Mingėj, tik kuojos gerokai didesnės. Žaist su avižėle nereikėjo - kibo tik padėjus meškerėlę ant ledo. Visai šilta pasidarė. Buvau labai patenkintas, kad suradau vietą tik… karšis taip ir neprieina. Gaila. Taip norisi su juo „pasimatuot“ jėgomis… Kibimas už poros valandų nurimo, kažkaip ir šalčiau pasidarė. O tai vejas pasikeitė - užpūtė priešinga kryptimi iš pietų pusės. Pasisukau nugara į vėją, įmečiau į abi eketes kelias saujas pirkto parduotuvėje žieminio jauko. Po kelių minučių sujudėjo sargeliai ant abiejų meškerėlių. Pasirodo jauku susidomėjo plakių būrys. Plakiai gražūs, didesni už delną, bet vis tiek ne tas… Jau 17 val., saulė nesustabdomai leidžiasi. Jau galvoju po truputį žvejybą užbaigt, juolab vis dažniau meškerėles pradėjo terorizuot pūgžliai. Sargelis vienos iš meškerių staigiai susilenkė ir išsitiesė. Pūgžlys, pagalvojau. Ir vėl tas pats - susilenkia beveik iki vandens ir vėl išsitiesia. Po trečio karto neiškenčiau ir pakirtau. Oho - tai ne pūgžlys, nes svoris jaučiasi. Nesiardo, bet kartais labai neryžtingai bando grįžt į gylį. Na, galų gale vėl stambi kuoja pasirodė, -pagalvojau. Bet kai po kiek laiko prie eketės pasirodė didžiulė karšio galva, širdis suplakė pašėlusiai - galų gale mano svajonė išsipildė - Štai jis, karšis! Avižėlė įsmigus virš viršutinės lūpos, vos laikėsi. Bet karšis, turbūt suprasdamas, kad yra mano „geidžiamiausias“ laimikis, nesiblaškė visai ir leido įtraukt save į eketę. Išlindo tik pusė galvos, daugiau nei milimetro. Atsargiai įkišau ranką į eketę, prispaudžiau karšį prie ledo ir paėmiau už pažiaunių. Vis dėlto karšis buvo žymiai didesnis už pragręžtos eketės skersmenį. Taigi šiek tiek laiko truko, kol žuvį ištraukiau. Eilinė pergalė! Na, dabar visiškai patenkintas. Nesulaukęs daugiau karšių kibimo ir sugavęs dar kelias stambias kuojas pajudėjau namų link. Rezultatas: per keturias valandas 7 kilogramai gražuolių kuojų ir plakių bei 1,200 kg karšis.

Krante pakalbėjau su kitais grįžusias žvejais. Ešerių nelabai kas pagavo, stintų gerai palupo truputį toliau, į Nidos pusę. Pasitaikė ir vėgėlių. Vienas žvejys net tris vėgėlių kibimus turėjo ir nė vienos neištraukė. Ir visi kibimai buvo ant stintinės sistemėlės, o ant gyvos stintos nereagavo… Ką gi, ir vėl artimiausiu laiku ruošiuos į žvejybą į marias, tik jau kalendorinį pavasarį :)...

Makel