Turbūt prisimenat straipsnelį apie Nakalą, pavadintą „Nakalos rojus”, kur aprašiau daugiau ne žvejybą, nes su laimikiais sekėsi ne kuo geriausiai, o vietinę gamtą, aborigenus, prekiaujančius tiesiai iš savo valtelių.
Buvau aprašęs vieną galingą užsikabinusį laimikį, kuris, deja, su aborigeno „pagalba” sėkmingai nutrūko. Taigi, suprantama, labai jau man norėjosi šį paslaptingą jūros gyventoją dar kartą sugundyt.

Po kelių nesėkmingų žvejybų kituose uostose laivu atplaukėm į Nakalą, atsistojom prie krantinės. Pasiruošiau žvejybom jau truputį rimčiau: ant vienos iš sudedamųjų meškerėlių (paėmiau tokias, kad keliaut būtų patogu) uždėta beveik 100 metrų 0,6 mm valo. Ant kitos meškerės valas plonesnis – 0,3mm. Nekeičiau, palikau visokiems „mailiams“ traukt.
Sutemo, paėmiau šaldytą skumbrę, supjausčiau „porcijom”, porą gabaliukų – ant „silpnos” meškerės, skumbrės galvą - ant pastiprintos. Taip taip, nesijuokit, būtent galvą. Prie Cape Towno uosto turėjau ant žuvies galvų porą galingų kibimų, po kurių likau su nutrauktais įrankiais ir drebančiom rankom.
Taigi, pirmyn! Meškerės užmestos, svareliai nusileido ant dugno. Gylis – 18 metrų. Už borto pakabintas žiburėlis, kad laimikius matyt galėčiau. Laukiu. „Silpnosios” meškerės kotas suvirpėjo iškart. Kirtimas - tuščia. Taip kartojosi kelis kartus - nieko, tik „porcija” nuėsta. Matyt smulkmė negailestingai kapoja. Apie „pastambintą” meškerę ir užmiršau. Žvilgtelėjau - ogi galūnė švelniai, bet užtikrintai linksta žemyn. Širdis suvirpėjo. Pakirtau - nieko! Ištraukęs apžiūrėjau masalą - galva lyg ir nepažeista. Vėl smulkmė žaidžia, pagalvojau. Po antro užmetimo meškerė sulinko beveik iškart signalizuodama kibimą. Pakirtau - oho! Meškerė - per pusę, valas - nė iš vietos. Paėmiau valą ranka, meškerę - į šalį, bandau atsargiai traukt. Ne „zacepas”, nes kitame gale irgi traukt pradėjo, tik į priešingą pusę. Cakt ir svorio nebeliko... Ištraukiau valą be kablio ir svarelio. 0,6 mm! Kas gi ten per velniava, kad taip lengvai nutraukė galingą, mano manymu, įrankį!
Kol rišau „sužeistą” meškerę, uždėjau stauridės galvą ant „silpnos” meškerės ir užmečiau. Kam, pats nežinau, turbūt greičiau norėjosi dar kartą galingą kibimą pamatyt. Ir ką jūs manot - kol galu gale surišau meškerę, užmestoji pradėjo drąsiai linkt! Kirtimas, vėl tas pats įspūdingas svoris. Pradėjau traukt palengva - pajudėjo į viršų. 2 metrus patraukiu, metrą paslaptingas laimikis vėl atkovoja. Po kelių minučių jau pamačiau įspūdingą šešėlį beveik paviršiuje. Oho - ilgas, kaip gyvatė, tamsus, burną didžiausią pražiojęs… „Morena!“-sušukau. Jūreiviai dingo pagalbinių priemonių ieškot, bet, deja, per vėlai – pačiame paviršiuje tas padaras nutrūko su visu kabliuku. Gaila… Kągi, pats kaltas, visgi 0,3 mm valas tokiom pabaisom traukt tikrai neskirtas.
Tą vakarą kibimų daugiau nebeturėjau...
Bandžiau kitą dieną šviesiu paros metu, bet tik smulkmė kibino, net skumbrių galvom akis išdraskydavo.
Bet tik sutemo, vėl pažįstamas kibimas - galūnė švelniai, bet drąsiai linksta į apačią… Pakirtau - yra! Deja, vėl ant silpnos meškerės užkibo. Šį kart tikrai neskubėjau, vyrukai jau pasiruošė - pagaląstas inkariukas užrištas ant storo lyno, kad laimikį užkabint. Traukiu, po truputį eina į viršų. Bet čia dabar - pradėjo kibt ant antros meškerės! Pakirtau su laisva ranka - irgi yra! Na, pirmiausia reikia su pirmu padaru susitvarkyt, nes jis jau paviršiuje pasirodęs. Traukia žemyn - atleidžiu valą, nustoja - vėl pakeliu, varginu. Pagalbininkai galų gale inkarėliu užkabino ir ištraukė žuvį ant denio. Oho, beveik 2 metrų ilgio. Nei gyvatė, nei ungurys... Net mano asistentai visi išilakstė į visas puses, nes padaras grėsmingai sujudėjo į jų pusę. Skubiai traukiu antrą meškerę - deja, kol kovojom su pirma pabaisa, antra jau spėjo į kažkokią kliūtį įvaryt. Ate, kabliai ir svareli, vėl nutraukiau. Pats laikas laimikį apžiūrėt. Na ne, lyg ir ne gyvatė, į ungurį labiau panašus, bet dantys grėsmingi, ranką tikrai laisvai perkąst gali. Vos kablį išlaisvinom. Vietiniai vėliau pasakė, kad tas padaras vadinasi „umbra”. Na ką gi, galų gale paslaptingas ir baisusis 3 kg laimikis nugalėtas!
Tą vakarą pavyko ištraukt dar didesnį monstrą – 2,5 metrų ir 5 kg svorio tokią pat „umbrą”. Tik su juo teko pavargt truputį ilgiau - jėgos žuvis tikrai daug turi...
Po to kiekvieną kartą atplaukus į šį uostą bandžiau sugundyt tuos ungurius. Visada būdavo nemažai kibimų, bet ištraukt pavykdavo vieną kitą, nes daugelis įvesdavo į „zacepą“ ar papraščiausiai atsikabindavo betraukiant.
Viena žvejyba man vos nesibaigė liūdnai. Eilinį kartą įkabinęs monstrą, vos ištraukiau jį į paviršių. Pažiūrėjau - o ten neįmanomo ilgio ungurys, kuris išvis nenorėjo keliaut į viršų. Padėjėjų tą kartą nebuvo. Ką gi, šiek tiek palaukęs bandau traukt už valo. Valas įsitempęs kaip styga. Staiga „umbra” kaip pliaukštelės galva į vandenį! Dzinnn... Kokias penkias minutes stovėjau nesuprasdamas, kur aš, kaip aš, tik žvaigždelės iš akių byra... Pasirodo kabliukas nutrūko, o įsitempęs valas su svareliu spriegė į šešių metrų aukštį kaip kulka ir rėžė man vos centimetru aukščiau dešinės akies į kaktą. Ilgam randas prisiminimui liks... Taigi, priblokštas ir netekęs gigantiško laimikio norėjau žvejybą užbaigt, bet rankos automatiškai surišo naują sistemėlę… Kibimas buvo beveik iškart. Vėl įspūdingas padaras, tik dabar jau neskubėjau traukt iš vandens. Kaktą gerokai skauda, baimė dar ima. Ačiū Dievui laiku prisistatė drąsūs vyrukai ir padėjo laimiki ištraukt. Joooo… Beveik 3 metrų ilgio 8 kg svorio „umbra”. Kad laimikis patektų į kadrą pilnai, teko netgi ant suolo užsilipt ir ranką į viršų ištiest. Tiesa, prieš pozuojant su tokiais gražuoliais, reikėjo juos truputį „apramint”, nes elgėsi jie gana agresyviai.
Apie kulinarines „umbrų“ savybes. Aborigenai užtikrino, kad tie padarai labai skanūs. Ką gi, iškepėm, paragavom…Ką galiu pasakyt - mūsiškas ungurys žymiai skanesnis. O jūrų unguriuose ir kaulų, kaip nekeista daug, o ir skonis nelabai koks. Va tokie vat nuotykiai...
Kitokia rimtesnė žuvis taip ir neužkibo. Matyt tie padarai savo išvaizda ir elgesiu nuvaro tolyn kitas žuvis, norinčias paragauti skumbrės galvos...

Makel