2005-01-02 Išpuolė keletas išeiginių dienų, todėl nusprendėm pailsėti….. Atsibodo valgyti ir gausiai gerti. Mūsų kelionės tikslas – vandeninga ir plati upė Nevėžis. Šiai kelionei ruošėmės ilgai ir kruopščiai.

MT aplakstė visas Kauno žvejybinių prekių parduotuves ieškodamas stambesnių uodo trūklio lervų (motylių), nuolat tikrindamas jų stangrumą pirštais, o Studentas ėmėsi virti kruopas „po flotski”. Juk ne juokas – tolokai važiuoti. Pamirši ką nors - kaltink save….. Po to teks 10 km grįžti…. Taigi su visu rimtumu susiruošėm. Brėško, važiavome su vėjeliu. Studentas, nepratęs prie didelių greičių, buvo įsikibęs į visus įmanomus mašinos salono išsikišimus. Juk ne juokas važiuoti 70 km/val. greičiu, kai per šventes tiek valgyta ir gerta. Nevėžio krantą pasiekėme be didesnių nuotykių – nešokiravo mūsų nei skersai kelio nuvirtę medžiai, nei per kelią šokinėjanti vietinė fauna. Štai mes ir ant kranto…. MT, kaip senas Nevėžio žinovas pasirinko kuo šiukšlinesnę vietą – ant kranto voliojosi tušti buteliai ir kitos gėrybės. Pasak jo, čia turėtų kibti. Išvyniojome po dvi dugnines meškeres. Pirmasis neblogą kuoja į krantą išvoliojo Studentas. Po to antrą, trečią. MT pakeitė žvejybos vietą ir sėkmingai ištraukė keletą kuojų iš eilės. Studentui kibimai suretėjo, todėl jis ėmėsi karštųjų gėrimų. MT ir toliau aktyviai pakirtinėjo ir permetinėjo meškeres. Bet ar žuvys tapo atsargesnės, ar tiesiog jos pradėjo prasčiau kibti, tačiau pakirsti jas darėsi vis sunkiau. Matydamas tokį MT pasisekimą (sąlyginį) širdyje nusprendžiau įsigyti jautresnes pikerių viršūnėles. Tą sėkmingai ir padariau (vėliau). Įdomu, kad MT kibo gan agresyviai – net meškerės sudrebėdavo ant stovų. Gi Studentui tokių šaunių emocijų teko patirti mažai. Tarp kitko, kibo tiktai ant virtų perlinių kruopų, kai tuo tarpų rubininiai “matyliai” buvo aiškiai ignoruojami. Manau, kad tai yra keista Nevėžio ypatybė, nes daugumoje upių tokiu metų laiku žuvys geriau kimba ant gyvulinės kilmės masalų. Matyt Nevėžyje žuvys prie kruopų yra tiesiog pripratintos, nes dauguma žvejų jomis ir jaukina.

Gal dar keletas žodžių apie kruopas “po flotski”. Nieko čia ypatingo, tik išvirtos kruopos gerai perplaunamos šaltu vandeniu, tada ant švaraus skudurėlio apdžiovinamos ir apibarstomos maltais džiūvėsėliais (tinka malti parduotuviniai). Dar kartais įdedamas truputis vanilės (labai saikingai). Kruopos, sumaišytos su džiūvėsiais, tampa biriomis, nelimpa prie pirštų, įkritusios į vandenį sudaro savotišką debesėlį. Panašiai ruošiami ir makaronai karšių žvejybai. Na gal aš čia per daug vietos skyriau šiam klausimui, nes, manau, dauguma šį receptą žinote ir jį taikote. Tiesiog paminėjau šį receptą, nes gaudant taip paruoštomis kruopomis mums kibo tikrai geriau nei aplinkiniams žvejams. O gal tai tiesiog buvo MT įgūdžių dėka rastos vietos privalumai. Nežinau. Dar keletas žodžių apie mūsų taikytas žvejybines sistemėles. MT prie pagrindinio valo rišo sunkesnį (apie 20-30 g) svarelį, o aukščiau – gan ilgą pavadėlį su kabliuku. Studento sistema buvo kitokia – pro 9 g švininę slyvutę pravertas pagrindinis valas, prie kurio buvo rišamas ilgokas plonas pavadėlis. Aukščiau slyvutės buvo pririštas dar vienas, bet trumpesnis pavadėlis. Iš ryto geriau kibo ant antraip paruoštos sistemos. Manyčiau taip buvo todėl, kad srovė lengvą svarelį “primušdavo” arčiau kranto, o žuvis čia ryte ir maitinosi. Antroje dienos pusėje žuvys atsitraukė nuo kranto ir pradėjo geriau “veikti” MT sistema. Apie piet oras subjuro, pakilo vėjas, pradėjo snigti. Vanduo palaipsniui kilo, nors ir ne taip žymiai, pagreitėjo srovė (tai irgi galėjo įtakoti jos atsitraukimą nuo pakrantės). Kibimas žymiai suprastėjo. Teko vis dažniau stiprintis gaiviaisiais gėrimais ir rūkyta dešra. Diena prabėgo greitai, kibimų buvo nemažai, todėl nuobodu nebuvo (prie to prisidėjo ir gaivieji gėrimai). Vakarop kibti visai nustojo, todėl susiruošėme namo, juk kelias ne artimas. Draugiškai išrūkę po paskutinę cigaretę pajudėjome link namų….. Buvo smagu. Iš ties gerai pailsėjome….

Studentas