Uždariau šįmet Kuršmarių sezoną. Buvo jis kaip niekad skurdus, ypač lyginant su pernai metais. Įtariu, kad ne tik man, bet ir daugumai žvejų. Specialiai ėmiau 2 dienas atostogų vidury šios savaitės, nes nebuvo tikrumo, kad sulaukus savaitgalio ledas bus saugus. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, jog buvom absoliučiai teisūs - iki savaitgalio ledas nelaikys.

Taigi, užvakar (antradienį) nakčia pajudėjom iš Vilniaus - aš, sūnus Modestas, ZulikasVilenskas ir jo draugas Alvydas. Norėjom spėt į ryto kibimą, tad būtinai turėjom persikelt į Neringą pirmu keltu. Pirminis planas buvo važiuot į Ventę baltos žuvies, bet pirmadienį telefonu pakalbėjus su šumacheristu Kęstu tapo aišku, kad šis variantas atkrenta. Kęstas jau pirmadienį pasakė, kad tai jo paskutinė diena, antradienį jau konservuos savo Buraną ir nieko nebeveš, nes jam brangus ir jo Buranas ir paties bei keleivių gyvybės. Nemanau, kad jis sakė netiesą, jam juk atvirkščiai būtų naudinga pasakyt "vyrai, atvažiuokit, nuvešiu ir apnakvindinsiu", nes planavom pas jį ir apsinakvot. Taigi, beliko pati saugiausia marių dalis - Nida, ten pastarosiomis dienomis pagaudavo bent po keliasdešimt stintų ir vieną kitą vėgėlę. To mums būtų pilnai pakakę, kad laikytumėm, jog žvejybą nusisekė.

Važiuojant Neringa link Nidos pravažiavom banguojančią Juodkrantę.

Nidoje buvom jau gerokai prašvitus, suruošiam savo gausią mantą - su Modestu planuoju užnakvoti ant ledo savo carp-dome, pasigaunam šumacherį Igną ir važiuojam ten, kur pastarosiomis dienomis kibaliojo stintos. Žvejų labai nedaug - darbo diena, o be to, daugelis jau užsidarė sezoną manydami, kad ledas jau nesaugus. Išsilaipiname netoli nedidelio keliolikos žmonių "kolchoziko". GPS‘as rodo, jog nuo Nidos nuvažiavom lygiai 4,5 km. Atvykus paaiškėja, kad kibimas labai prastas, tuo netrukus įsitikiname patys - mums su Modestu vienas kibimas per ~15min ir ne visada pakertamas, Zhulikui su Alvydu sekasi dar blogiau. Matau, kad stintų vėliavėlėms negreitai prigaudysime, o vėgėlių norisi, tad vėliavėles reikėtų pastatyti kuo skubiau. Imu balalaiką ir su avižėle bei matyliu bandau išvirpinti pūgžlių. Tai pasirodo lengva užduotis, pūgžliai kimba gerai, tad savo vėliavėles pastatau gan greitai užtaisydamas jas pūgžliais. Zhulikas ir Alvydas pasirenka tokią pat taktiką. Laikui bėgant pagaunu vieną kitą stintą, keičiu vėliavėlėse pūgžlius stintomis, bet jos vis tiek tyli. Tyli jos ir pas prietėlius. Stintų ir taip prastas kibimas įdienojus visai liaujasi, iki tol pagaunam kokias 8 stintas. Su balalaika begaudant pūgžlius pakliūna vienas kitas ešerys bei baltas žuvinas, bet nedideli, daugiausia 100 g plakiai ir matrosikai. Alvydui pavyko pagauti ~200 g kuoją. Žodžiu, prastas kibimas.

Nesant įdomios veiklos vidurdienį statome su Modestu carp-domą. Pastatysim, įsikursim ir bus ramu, jei lietus užlytų netikėtai ar vėjas įsismarkautų. Pastačius carp-domą persikėlėm ten patys ir perkėlėm meškeres, nes palengva ėmė kilti vėjas, palapinėje tapo kur kas komfortabiliau nei lauke.

Pusę keturių Modestas išėjo laukan ir po kurio laiko girdžiu, kad šaukia, jog suveikė vėliavėlė. Išlekiu laukan ir aš, pribėgu, matau kad jis jau traukia vėgėlę pats. Pradžiai pamaniau, kad nesusitvarkys, perėmiau valą pats į rankas, bet paskui persigalvojau, tegu bachūras pakaifuoja, perdaviau valą jam atgal vis kartodamas, kad tik neskubėtų betraukiant, kad nepanikuotų. Visgi Modestui pavyko ir ant ledo netrukus raitėsi 2,3 kg vėgėlė! Ką gi, radosi pagrindas optimizmui, nes stintų nekiba gerokai gadino nuotaiką.

Vakaras artėja, įsilyja lietus, Zhulikas su Alvydus skambina šumacheriui, kad juos paimtų. Pusę šešių jie išvyksta į krantą. Skirstosi ir aplinkinės kompanijos. Po kurio laiko prie mūsų privažiuoja vienas šumacheris, pasišnekam. Sako, kad šiandien paims paskutinius žmones ir tuo baigs savo sezoną, rytoj jau nevažiuos, nes čia ledas dar pusėtinas, bet priekrantėje visai prastas, reikia važiuoti zigzagais, galima ir įlūžti. Tokios kalbos nedžiugina, nes ką gali žinoti - gal rytoj neprisišauksime nei vieno šumio, katras ryžtųsi mus pervežt į krantą. Tada tektų visą mantą temptis patiems, o jei iš tikrųjų netoli kranto prastas ledas ir properšos, kas tada? Bandau varyt tokias mintis tolyn, bet tas faktas, kad liekame mariose vienui vieni, slegia dar labiau. Sutemus  ant ledo nesimato nei vienos žvejų švieselės, nors matomumas visai neblogas, tas dar kartą įrodo, kad mariose esame vieni. Priedo vėjas pučia vis smarkyn, carp-domo karkasas tvirtas, atlaikys bet kokį vėją, bet vibruojanti nuo vėjo palapinė išvirpina iš savo lizdo tai vieną, tai kitą medvaržtį, kuriais sutvirtintas palapinės dugnas. Įsuku medvaržčius atgal, bandau juos įtvirtinti patikimiau, gręžioju aplinkui ledą, kad išgaučiau ledo drožlių, jomis bandau užkloti palapinės kraštus, kad vėjo įtaka būtų mažesnė. Lyg ir sutvarkau tam kartui, bet ką gali žinoti, ar ilgam, ir ar neįsismarkaus vėjas dar labiau. Be to, vėjas pučia nuo jūros, o tai reiškia, kad didėja tikimybė, kad ten, arčiau kranto, gali atitrūkti ledas ir tapsime atskirti nuo kranto. Dėl savęs ne taip baugu, bet sūnaus gyvybe rizikuoti niekaip negaliu, jei kas atsitiktų ir net jei ištrūktumėm sėkmingai, kam paaugliui varyti tokį stresą. Dabar jis sėdi palapinėje ir mano, kad viskas gerai, bet jis nežino visų galimų pavojų, todėl ne iškarto suprato mane, kai pasakiau, kad gana, skambinu šumacheriui ir nešam vyžas iš čia kuo greičiau. Šumis Ignas maladiec, be jokių kalbų sutiko atvykti, nors jau buvo pilnai sutemę. Skubiai vyniojamės, juolab, kad susirinkti tiek daiktų ir pačią palapinę trunka ilgai, o dar gi reikia susirinkti savo ir draugų vėliavėles bei skritulius. Deja, bet daugiau vėliavėlių/skritulių suveikimų nebuvo. Paskubomis susikrovėm, atvyko šumis ir pirmyn į krantą. Ten mūsų jau laukė kiek sunerimę dėl mūsų Zhulikas ir Alvydas. Specialiai mūsų sutiktuvėms jie įsigijo 0,7 viskio :)

Ką gi, įsikuriame išnuomotame būste, nusprendžiam, kad rytoj Kuršmarėse nėra ką veikti, Zhulikas pasiūlo vykti į Minijos senvagę, neva šiandien ten kažkas gerai pagavo baltos žuvies. Kadangi kitų alternatyvų nėra, nes Minijos senvagė ko gero bus bene vienintelė žemupyje vieta, kur galima tikėtis saugiai pažvejot nerizikuojant gyvybe. Kaip tarėm, taip padarėm, ryte keliamės ir vykstame į senvagę Priekulės keliu. Važiuodami per Miniją sunerimstame - potvynis didžiulis, Minija išsiliejusi plačiai, ar tik nebus jame paskendusi senvagė? Atvykus paaiškėja, kad beveik taip ir yra - senvagės ledui liko gyvent ne dienos, bet valandos, šiandien „last day“, vanduo kyla ant akių ir visur veržiasi, jį yra bandoma stabdyti kraunant maišus su smėliu.

Užlipt galima buvo tik vienoj vietoj per žvejų paklotus medžius. Kad jau atvykom, persikeliam per tą medžių lieptą ant ledo, paeiname senvage gilyn link Minijos maždaug kilometrą. Eidami kur ne kur matome žvejų grupeles po 2-3 žmones, bet jų laimikiai negausūs - tik nedideli 100-150 g plakiai. Bandom užmest senose eketėse, kur tau - senos eketėse pilnos žolių, kurios suneštos srovės iš pievų. Minijos senvagė tiesiog tampa didžiulės užpiltos pievos dalimi. Kitaip tariant, vanduo eina iš pievų per senvagę kiaurai, senvagėje gerai jaučiasi srovė. Pasėdim pusvalandį, kibimo nėr, bandau chebrai aiškinti, kad metas namo, nėr prasmės rizikuoti, ypač kai situacija keičiasi taip sparčiai. Kiek pralinksmėjęs nuo likusio po vakar viskio Zhulikas sako, jog pabūnam dar, bent jau kol jis pagaus bent vieną baltą žuvį. Po kurio laiko jis tą žuvį pagaliau pagauna, tai pasirodo esąs 100 g plakis. Nors ir nenorom, bet visgi tenka jam nusileist mums ir vidurdienį mes jau judame link namų.

Reziumuojant reikėtų pripažint, kad sezono uždarymui pasirinkome patį prasčiausią laiką - kuomet visas žemupys tapo didžiuliu kliokiančiu vandens baseinu, būt žymiai geriau tą padaryti keliomis dienomis anksčiau, bet tada neturėjome tokios galimybės :(

UbijcaSeldon