Suprantu, kad dabar toks metas, kada žuvys ne itin aktyvios, o be to ir ledo praktiškai niekur nėra. Ne geriausias metu laikas ir mums plūdininkams, bet...........

“Avanto” ilgosios šviesos lyg peilis tortui pjauna nakties tamsią tylą. Tarytum akli kačiukai ieškome mums puikiai žinomos vietos. Na, štai aikštelė, gesiname šviesas, variklį bei ropščiamės iš automobilio lauk į gaivų orą. šį kartą dviese - Studentas ir šių eilučių autorius. Pirmas įspūdis tikrai ne koks - vandens lygis pakilęs daugiau 150cm. Viskas aplinkui apsemta. Prieiti iki žvejybos vietos jokių šansų. Vanduo išsiliejęs lyg pavasarį. Einame pakrante kiek į priekį vis tikėdami, kad dar pavyks save apgauti. Deja, deja... Tyliai keiksnodami mums gamtos pateiktą išdaigą, grįžtame atgal į automobilį. „Tai ką darysime“, - tarsi klausdamos vienas kito susitinka mūsų akys. Studentas atsidūsta ir diplomatiškai tyli. „Važiuojame, pažiūrėsime kas darosi žemiau“, - pasiūlau aš, tuo pačiu suprasdamas mūsų beviltišką padėtį. O juk draugas dar iš vakaro skambino ir sakė: „Nevažiuokite, nes Kauno marios pilnos vandens ir HES‘as leis vandenį mažiausiai per dvi – tris turbinas. Reikėjo tuomet paklausyti kas buvo sakoma, bet noras savaitgalį pažvejoti užgožė sveiką protą. Pravažiuojame dar 10-20 km ruožą ir vaizdas Nemune nesikeičia - viskas po vandeniu. Kol mes blaškomės, laikas nenumaldomai bėga ir artėja prie 9 valandos. Skambiname savo draugams: „Kur žvejojate?“ „Nevėžyje“, - girdime antram ragelio gale. Mes suklūstame. “O ar kimba?“ – „Dar nesenai atvažiavome, kol kas nieko.“ Tačiau paskutinių žodžių mes nelabai klausomės. “Avantas” lyg kulka šauna Kauno link. Štai Ringaudai, Akademija ir mes įšokame į Via Baltijos trasą. Peršokame Nemuną ir mauname Raudondvario link. Prieš tiltą „pjaudami” posūkį pasukame link Babtų. Spidometro rodyklė rodo 100 km per valandą greitį. Nešamės su vėjeliu. Siaurokas kelias – vieni tramplynai, posūkiai, bet danga gera, tvirta. Iš šono pastebiu, kad Studentas truputį įsitempęs. Aš nusišypsau - tai mane dar labiau provokuoja.

„Štai peršoksiu šį kalniuką ir spustelsiu iki 120 km“, - pagalvoju sau vienas mintyse. Ši trasa man puikiai žinoma - važinėju virš 20-ties metų. ”Avantas” šauna į kalniuką, o tuo metu... iš priekio dideliu greičiu „atneria” Audi-100. Tą pačią akimirką akys pastebi tuoj už kalniuko priešais gulintį nuvirtusį ir gabalais sutrūkusį stambų gluosnį!!! Ką daryti? Važiuoti per kliūtį, mestis į griovį, stabdyti ar lenkti kliūtį, rizikuojant susidurti kaktomuša? Per akis prabėga visas gyvenimas - vaikai, draugai, artimi man žmonės ir... Stabdyti jau vėlu, griovyje guli medžio storgalis, važiuoti per pačią kliūtį - garantuotas apsivertimas. Viskas trunka sekundę ar jos dešimtąsias dalis. Metuosi į šoną, tikėdamasis kad „audinė“ pasitrauks nors keleta centimetrų ir nesugalvos stabdyti. „Audinė“ (dėkui Dievams) nors ir lėkdama dideliu greičiu pasitraukia kiek į dešinę. Į orą lekia iš po ratų metamas dumblas, mašiną kiek sumėto, o aš lyg kamikadzė šaunu pro pat audinės šoną. Dar lyg išgirstu mašinų kliudomus veidrodžius, bet ne, tai jau baimės iliuzija. Praslystame vos nebraukdami vienas kitam per šonus. Jei audinės vairuotojas būtų nors kiek pristabdęs ar numetęs greitį amen.... Viskas vyko labai greitai, tiesiog žaibiškai. Pastebiu Studento kiek persimainiusį veidą ir keleivio vietoje tvirtai spaudžiantį „stabdžius“. Sustojame už gero 100 metrų ir grįžtame atgal. Išlipęs einu prie gluosnio. Čia matosi, kad kažkas jau ne sykį kliudęs kliūtį - toliau mėtosi medžio atplaišos. Vienos jų stambesnės, kitos kiek smulkesnės. Užtrunkame gal 10 min kol sutvarkome kelią nuo kliūties. Tuo metu pro šalį lekia ne vienas automobilis. Jokios reakcijos. Dar kiek sugaišę kelyje mes po kelių minučių privažiuojame Nevėžio upę. Draugai kažkur turėtų būti šalia, bet tam nėra laiko - skubame užmesti savo meškerytes. Aikštelėje dar stovi kelios žvejų mašinos. Lyg ir įsikuriame, kai pastebime jog padarėme taktinę klaidą - žemos medžių šakos aiškiai trukdys mojuoti mums savo „kuolais”. Jei match‘as čia tiktų idealiai, tai mūsų „septinkėm“ niekaip. Greit kraunamės daiktus ir pervažiuojame į kitą vietą už keleto šimtų metrų. Čia esame gaudę ne sykį, vieta puikiai žinoma. Šalia randame jau keletą žvejų, gaudančių su dugninėmis meškerėmis. Teiraujamės kaip laimikiai? „Turime po keletą sugavę“, - ir tas mus maloniai nuteikia. Jei pagauna su dugninėmis, pagauti turėtumėm ir mes. Tuo pat metu privažiuoja mūsų draugai - Docentas ir Mėgėjas. Aš jau mojuoju savo „kuolu” su 5 g plūdele, darydamas stiprų prilaikymą. Studentas irgi pradeda žvejoti. Docentas stovi kiek keistai ir negaudo. „Ko nežvejoji, klausiu?“ - „Radikulitas susuko, negaliu staigiau judėti“, - seka atsakymas. „Oho“, - pamaniau. Koks turi būti fanatizmas, kad šitaip susuktas vietoj to kad gulėtų, stovi ant kranto ir stebi mus? Mėgėjas užmeta dugninę. Po kurio laiko, pakeitęs masalą kitu, pakertu pirmą žuvį. “Yra“, - šaukiu ir visi subėga pažiūrėti. Pasirodo „monstro” svoris siekia gal 60g (((: Po kiek laiko vėl seka kibimas. Tačiau žuvys ne tokios aktyvios kaip norėtųsi. Oro temperatūra +2 šilumos, rankos be pirštinių šąla. Studentas ruošia pusryčius, o kolektyvas eina prie stalo. Docentas prie stalo nei pasilenkti negali, nei „gramiuko“ padaryti - juokinga povyza stovi, kai pasižiūri iš šono(((: Tuo metu Mėgėjui kažkas kimba ir tas metęs kąsnį puola prie savo feeder‘iuko. Deja kibimas apgaulingas - į krantą keliauja didelis pagalys. Per pusryčius man seka dar vienas kibimas. Šį kartą vėl kuoja, bet jau stambesnė. Visi juokiasi iš manęs – „Ką tu ten dedi ant kabliuko, kad tik tau vienam kimba? O gal kokia maldelę šneki?“. Aš šypsausi ir tiek - kas daugiau belieka. Prabėga dar pusvalandis ir Docentas (matyt ligos nukamuotas) su Mėgėju mus palieka – išvažiuoja namo. O tuo metu aš dar sugaunu keletą kuojyčių. Bet šaltas oras ir silpnas kybis padaro savo - 12:30 pradedame ruoštis namo ir mes. Gal rytoj, gal kitą savaitgalį dar tikrai žuvis kibs - tuo giliai esame įsitikinę. Savo sidabrines kuojytes paleidžiu su meile atgal į šaltuosius Nevėžio vandenis. Po vieną, iš lėto prilaikydamas, tarsi atsisveikinu su jomis. O šios tik vikst, vikst šauniai mojuodamos savo šonais ir iš lėto toldamos nuo savo geradario. „Gerų jums Kalėdų“, - pagalvoju aš sau vienas ir su šypsena pasitraukiu nuo vandenio.

Sigutis