...arba paskutinė žvejyba žemupyje

Prisiklausę visokių kalbų apie paskutinį Minijos ledą nutarėme patys įsitikinti kiek tame tiesos. Juk ne be reikalo sakoma, kad žvejai didžiausi melagiai. Girdėjome, kad vanduo rudas kaip kakava, o srovė tokia stipri, kad vietomis nelaiko net 15 gramų svareliai. Sklandė gandai, jog štai jei ne šią, tai kitą naktį pajudės ledai Minijoje. Buvo kalbama ir rašoma, jog laimikiai tai labai geri, tai prasti. Neslėpsiu – norėjosi tiek vieno, tiek kito – paskutinį kartą užlipti ant Minijos ledo ir, jei pasiseks, pamatyti ledonešį.

Mūs keturių žmonių ekipažas dar su tamsa pajudėjo Minijos link. Oras, priešingai nei sinoptikai žadėjo, buvo puikus. +5 šilumos ir jokio vėjelio. Pora gerų valandų kelio ir mes jau Minijos prieigose. Sniego nedaug, bet užtat vanduo jau daug kur tyvuliuoja, užliedamas nemažus pievų plotus.

Šušvė ir Didelis žmogus

SIGUTIS ir Studentas

Pirmiausia, atvykę į vietą nutarėme padaryti žvalgybą Minijos senvagėje. Jei ledai pajudėję, tai žuvis turėtų būti suplaukusi į ją, o žvejų armija turėtų tai tik patvirtinti. Tačiau privažiavę arčiau ir pamatę vos 9 automobilius supratome, jog čia veikti dar nėra ką. Nesigaudančiam Minijos kaimo prieigose noriu pasakyti, kad tiek senvagė, tiek pati Minija ir jos kaimas yra greta vienas kito, kelių kilometrų atstumu, todėl mašina važinėjant laiko daug neatima. Apsisukę sukome į Miniją. Atvykus į galutinį tašką reikėjo spręsti dilemą, kur stoti – prieš kaimą, keli kilometrai aukščiau ar važiuoti truputį žemyn. Dešimtys stovinčių mašinų mums nieko nesakė, nes jų buvo daug tiek vienoje, tiek kitoje vietoje. Visgi pasirikome vietą aukščiau kaimo.

Pasiėmę viską, kas būtina patraukėme upės link. Reikėjo dar nueiti pėsčiomis nemažą atkarpą kelio, o širdis jau veržte veržėsi į žvejybą, į dar nepatirtus nuotykius.

Pirmiausia mus nustebino upės ledas, kuris buvo tvirtas kaip uola. Ir vanduo buvo normalus, nei tikėjomės iš pasakojimų. Srovė truputį padidėjusi, bet tikrai ne tiek, kaip buvo šnekama. Teko išbandyti 15, 12, 10 ir 4 gramų svarelius. Jei paskutinės žvejybos metu užteko 2,5 gramų svarelio, tai dabar puikiai žvejojosi su 5 gramais. Sistemėlės įprastos, labai primenančios vasarinę žvejybą, tik be plūdelės – pagrindinis valas, svarelis, suktukas ir pavadėlis su kabliuku. Aišku, vėliau, žvejybos eigoje išbandėme ir žiobrinę sistemą, kai pavadėlis rišamas virš švino šratelio. Išmėginome ir įvairias avižėles su balalaikomis. Bet didelio efekto tikrai nebuvo. Kibo smulkūs ešeriai, kuojos, plakiai ir kitos žuvys.

Balta žuvis sudarė nedidelį procentą viso laimikio. Kibimai buvo nenuoseklūs, ir kibo tiek ant tešlos, tiek ant uodo - trūklio ar musės lervų. Žodžių nei masalai, nei konkrečios sistemėlės neveikė. Reikėjo daug vaikščioti, ieškoti, gręžti.

Upė dar pilnai sukaustyta tvirto ledo. Apie atlydį kalbėti irgi nėra ko, nes jei išvažiuojant iš Kauno buvo +5, tai atvykus į vietą temperatūra siekė vos +3 laipsnius šilumos. Išvadas galite daryti patys. Sunku numatyti, kokie bus artimiausi orai, bet jei išsilaikys kažkas panašaus, tai dar savaitę – dvi ledas tvirtai stovės. Todėl tikrai neverta skubėti, o atidžiau pasekti orų prognozę. Vanduo ant ledo matėsi tik kai kur, bet patikėkite, vandens dar tikrai nedaug, o ir gylis jo toks, kad įmestas mažas ešeriukas negalėdavo pilnai paplaukti. Tikrai guminių botų dar nereikia nes nei kraštai, priekrantės nėra atšutę.

Apie 12 val. oras netikėtai pradėjo keistis į blogąją pusę, nes jei kiek ankščiau dar švystelėdavo saulutė, tai vėliau dangų užtraukė debesys, o žvejus apgaubė tankus rūkas. Oras dar labiau atvėso. Po pietų apie 14 val. prasidėjo ir sinoptikų žadėtas lietus. Pradžioje iš lėto, o vėliau vis sustiprėdamas, jis privertė žvejus papildomai vilkti lietui atsparius rūbus. Lietus tai kiek aprimdavo, pereidamas į dulksną, tai vėl sustiprėdavo. Kas ankščiau, kas vėliau ėmė galvoti apie namus.

Karšių per visą žvejojimo laiką tikrai pagavo ne vienas, bet tik atskirus, vienetinius egzempliorius. Štai ir palieku baigdamas rašyti jums patiem pasidaryti išvadas ir spręsti, ar verta važiuoti į Miniją ant paskutinio ledo, ar ne. O kad jis dar laikys, aš tikrai pažadu.

Mūsų ekipažas žvejybą pabaigė 19 val. Paskutinis nuo ledo pakilo Tautvydas. Laukė tolimas kelias namo.20:00val. mes pajudame iš Šilutės. Maloniai nuvargę ir kupini įspūdžių judame į priekį. Pasirodo, padarėme nedidelę klaidą, kad taip vėlai išvykome iš Minijos, nes visą kelią mus gaubė tirštas rūkas, o tai labai sunkino važiavimo sąlygas. Greitis kartais nukrisdavo iki 30 km per valandą.

Užtrukę kiek ilgiau, nei įprasta kelyje, mes vis dėlto laimingai pasiekėme namus. Tai buvo mūsų paskutinė poledinė žūklė Minijoje šį sezoną.

Beje, grįžtant dar stabtelėjome Jurbarko degalinėje nusipirkti kavos, nes tai jau tapo kaip ir tradicija. Ten sutikau pažįstamus draugus iš Kauno – ekipažą grįžtantį nuo Kuršių marių ledo. Paklausus kaip stintų laimikiai, išgirdau nusivylimo gaidelę. Stintų pagauta vos viena kita žuvytė...

SIGUTIS