Šį savaitgalį (11.13-11.14) žvejojau musele Vilnelėje. Šeštadienį nuo ryto 10:15 įsibridau. Rūkas, lengva dulksna, oras šiltas. Malonu jausti upelės tėkmę ir žinoti, kad čia yra žuvies. Pradėjus muselę skandinti vandenyje po 20 min pirmasis kiršliuko kibimas. Pasitaškęs atsikabino. Musę atradau, pagavo azartas.

Brendu toliau. Dar po pusvalandžio ta pačią 12 numerio muselę užmečiau į duobę. Žaidžiau laisvu pravedimu. Ir tik TIDIH smūgis. Kotas sulinko, valas pjovė vandenį, aš įsitempiau. Žuvis nuo dugno nekyla. Smūgiai stiprūs. Per tą laiką betraukdamas daug minčių prisigalvojau. Iškeliu į paviršių, grožiuosi kiršliu, mėgaujuosi jo jėga. Krante pamatuoju. Visi 32 cm. Ech, kaip smagu. Toliau priėjau vietą, rėvos pradžią, matau šviečiantį lašišos lizdą. Jis tuščias, mėtau į duobę, aplink ramu. Bet neilgam. Tik pasisuku, žiūriu, vaikinukas mane stebi. Aišku ne be reikalo vaikšto palei Vilnelę. Rūbai tokie lengvi, kad galėtų greit bėgti, arba toli nueiti - jokių guminių, nieko. Užkalbinau. Sakė, gaudo lašišas su spiningu. Papasakojo, kur matė šiandien lašišą, apie brakonierius, kurie lupa su kabliais po 5-8 lašišas per 3 valandas. O kaip tik toje vietoje sakėsi matęs apie 8 kg lašiša, bet jos niekas neištraukia. Vis nutrūksta su visais kabliais. Tai jis buvo ištraukęs 8 – 12 kg karališkas žuvis netgi su keliais kabliais šonuose. Galite įsivaizduoti?!! Papasakojo, kiek per Belmonto užtvanką pakyla lašišų. Užtenka ją pamatyti, o tada mėtai mėtai – vis tiek užkibs. Mat jos per nerštą nesimaitina, o griebia tik iš agresijos. O kabliautojams visai paprasta. Pamato, meta skersai ir staigiai traukia. Tokie „gitaristai“ taip jas sužaloja, kad vargu ar jos išgyvens iki neršto galo.
Vėliau leidausi žemyn pakrante, praradęs ūpą žvejot. Mačiau daug šviečiančių salelių po vandeniu -lašišų lizdų. Sutikau spinigautoją. Tokį rimtesnį. Spiningas, gera ritė, pintas valas, vobleris. Sakė, čia Vilnelėj prastai. Šiemet tik 2 pagavo. Va Nery, kitas reikalas. Sakėsi, kad šiemet pagavo daugiau nei reikia. Išplūdo „gitaristus“, elektrikus. O jis mat, gaudo tvarkingai, kaip pats pabrėžė!!! O kad draudimas su spiningu, kad draudžiama upėse spiningauti, tuo labiau gaudyti lašišas, tai jam visiškai nesvarbu. Keistas požiūris. Galiausiai priėjau vietą su lašiša, kaip ir nupasakojo vaikinukas, bet apie tai sužinojau tik priėjęs arčiau, nes prieš tai užlindęs spiningautojas maniau jau viską nubaidė, nes išlipo į krantą prabridęs prieš lizdą. Per 2 metrus nuo manęs ardama dugną nuvarą į duobę upių karalienė. Svorį vertinčiau apie 5 kg. Pirmas sekundes net persigandau, tik paskui suvokiau kas įvyko. Išbridau atsigauti. Pavalgiau. Numalšinau žvejo aistrą cigaretės dūmu. Tuo tarpu, kitame krante vaikščiojo po 2 vyrus, atvažiavusius mašinomis. Iš viršaus su žiūronais apžiūrinėdami lizdus, visą įrangą sumontavę į dėklus, vaikšto pakrantėmis. Atseit mes čia tik šiaip grožimės gamta. Sunervino tokie paupio tyrinėtojai. Įsibridau vėl. Galvoju, neleisiu jos kabliais iškabint. Paklausė, ką pagavau. Sakau – „vieną“. Iš karto klausimas: „Ar gera?“. O ką tokį „vieną“, tai nesakiau, o kad kiršlį, tai ne jiems suprast.
-Tai ką, vyrai, omeny turit lašišą?
-Nu, ne ne, ne lašišas. - numykė tik ir nuėjo.
Jaučiu suprato, kad ją ištraukiau. Negaliu apsakyti, pyktis paėmė, o nei telefono numerio, nei kur skambint. Ir apskritai, jokios apsaugos, nieko.
Jei daugiau būtų garbingų žvejų ir tam tikros tarnybos, tai nereiktų į užsienius važiuoti. Jei leistų muselininkams legaliai su licencijom gaudyti lašišas, šlakius apie Vilnių, tai dieną tie „gitaristai“ nebūtų tokie įžūlūs. O naktį rimta apsauga galėtų ruožais pasaugoti. Juk Vilnelė viena tinkamiausių upių lašišoms, o apsauga minimali. Ir viskas vyksta vos ne pačiame Vilniuje.
Sekmadienį nei kibimo. Gaudžiau nuo 14:30 iki 17:00, bet užtat mačiau tokį monstrą kad, nutirpau vietoje. Įvertinčiau apie 14 kg. Galbūt ne visi patikes, bet kurie yra su tuo susidūrę manau gali įsivaizduoti, kad tai realu. Sutikau dar kelis brakonierius. Jie iš viršaus ėjo stebėdami vandenį, kur matosi lizdai. Paskui virš Belmonto, toje vietoje kur mačiau didžiąją lašišą, mane stebėjo vyriškis, išėjęs „pasivaikščioti paupiu“. Pasilabinęs pašnekėjau.
Klausiu:
- Kaip gaudot? Juk šiaip be reikalo paupiu nevaikščiotumėt.
- Nu kabliais.
komentuoju:
- Taigi daug sužeidžiama žuvų, žūsta jos.
O tas seniokas:
- Nieko joms neatsitinka, jos stiprios.
Na, atseit čia viskas normaliai. Priklauso nuo kiekvieno požiūrio. Sakė per dieną 2 – 3 lašišas iškabina. Bet įsivaizduoju, kad daug daugiau. O paskui parduoda žalią ar rūkytą juodoje rinkoje. Moka gerai.
Tai vienu žodžiu ta išgarsinta akcija „Lašiša 2004“ nelabai ir veikia, dar nemačiau nei karto. O tokie „žvejai“ daro taip: meta į krūmus įrangą ir apsimeta, kad nieko negaudo, arba vaikšto paupiu, o kai randa žuvį, vienas stebi, kitas su įranga šukuoja. O kur dar elektrikai naktį.... Su tokio plauko padugnėm šnekėtis neteko, bet girdėjau daug pasakojimų...

Black Zulu