Į pasiūlymą paspiningaut „Vycka“ atsakė konkrečiu klausimu: „Kelintą pas tave?“. Jokių nereikalingų išvedžiojimų apie orą, masalus, valus ir t.t. Matėsi - žmogus ištroškęs žvejot :) Planavom, kad sekmadienį prie vandens būsim jau gerai prašvitus, tačiau apsiniaukęs dangus „stabdė“ visą reikalą :) Stiprus rytų vėjas vertė galvoti apie žvejybą tik iš vienos tvenkinio pusės, kadangi bandymas užmest sukrę nuo krūmais ir meldais apaugusio kranto prieš vėją galėjo atrodyti, švelniai tariant, juokingas.

 Trumpai apsikeitę pasvarstymais apie masalų spalvas, nužengėm krantu į skirtingas puses. Tačiau aš, nesėkmingai pramojavęs spiningu apie porą valandų, keitęs sukrių spalvas ir formas, patikrinęs įlankėles ir duobes, ir neturėjęs nei kibimo, vis tik nusprendžiau pabandyt laimę nuo kito kranto. Juolab, kad ne kartą esu matęs kaip arčiau to kranto žvejai turėjo gražių laimikių. Tačiau ir šioje pakrantėje nieko gero nesišvietė: prasidėjo lietus, trukdė į veidą pučiantis stiprus vėjas, sukrė krito visai ne ten, kur norėdavau ją užmest, o užmetus masalą valas dažnai guldavo ant vandens paviršiuje plūduriuojančių nukritusių medžių lapų, šie vėliau kibdavo už sukrės, kuri, aišku, tada jau nebesisukdavo... Tik kartas nuo karto masalas kliudydavo dugno augmeniją sužadindama man viltį, kad tai buvo atsargus plėšrūno grybštelėjimas. Deja, ištraukdavau prikibusios žolės kuokštą... Taip po truputį judant krantu, akį patraukė per keletą metrų į tvenkinio vidų išsikišę meldai. Nusprendžiau pravest masalą nuo pat meldų link savęs per kokius 1,5 - 2 metrus nuo kranto linijos. Palaukiu kol nurims vėjo gūsis ir švysteliu link meldų SALMO „Lucky John“ sidabro spalvos sukrę... Metimu lieku patenkintas, sukrė pliaukšteli būtent į tą vietą, kur ir taikiau. Pora lėtų ritės rankenėlės pasukimų ir smūgis... Juntu, kad kažką turiu pakabinęs. Priešinasi nestipriai. Pradžioj lėtai, bet su jėga trukčioja meškerykotį vėliau pasiduoda ir kaip baslys eina link manęs. Tai nepanašu į ešerio staigius, trumpus ir dažnus pasipurtymus. Tuo metu dėl visa ko spėju šiek tiek atleisti ritės stabdį, nes įtariu, kad žuvis nenorės lipti į krantą :) Prisitraukęs matau nedidelę, bet imamą lydekaitę. Masalą griebė godžiai – visa sukrė nasruose. Džiaugiuosi. Visi žino tą jasmą, kai pirmas dienos laimikis pagaliau vartosi ant kranto. Apimtas naujos bangos entuziazmo dairausi kitos galimos lydekų slėptuvės. Sutinku Vycioką. Tas papasakoja apie porą neblogų ešerių. Bet tai ir viskas. Nusprendžiam eit link labiau krūmais apaugusio ploto. Teko dar kelis šimtus metrų nueit vis pamėtant spiningą, kol pamačiau patikusią įlanką, virš kurios suposi medžių vainikai. Iš seniau žinau, kad šioj vietoj nėra gilu - viso labo gal koks metras ar pusantro. Prieš užmetant vėl palaukiu, kol vėjo gūsis praeis, nes neturiu jokio noro lipti į medį ir narpliot iš ten valą su jau vieną laimikį šiandien padovanojusia sukre. Metimas vėl taiklus – masalas tekšteli per porą metrų nuo kranto po medžio vainiku, o vėjas nespėja valo pakabint ant kitų medžių šakų. Pravedus sukrę gal kokį metrą – smūgis... ir vėl jaučiu kitam gale pasipriešinimą. Nedaug pasitampius lydeka gula ant kranto. Vėl nedidelė, bet ir vėl masalą čiupo užtikrintai - sukrės kablys išlindęs net pro žiaunas. Džiaugiuos dar vienu laimikiu. Pražiodęs dantytąją replėm bandau jai iš nasrų gilumos atkabint masalą, bet ši pasimuisčius išslysta ir dantimis brukšteli per pirštus. Atkeršijo bent įkąsdama :) Su dar didesniu azartu braunuos pro krūmus, ieškodamas patogesnių vietų metimams. Vėl įdomi vieta – tiltelis šalia pirties. Žiemą iš po ledo šioje vietoje vieną po kito traukiau ešerius. Gylis čia apie 2,5 - 3 metrus. Keičiu masalą į mažesnio lapelio taip pat SALMO gamybos baltos spalvos sukrę su raudonu koteliu. Pirmas metimas ir pirmas neblogas ešerys kelis kartus energingai pasivartęs nusipurto nespėjus jo prisitraukt prie kranto. Ironiškai šypteliu ir metu sukriukę dar ir dar aplink tą duobę, bet daugiau kibimų nesulaukiu. Tuomet šiek tiek pasigailiu, kad nepasiėmiau jokių mikro masalų :/ Nuo to tiltelio matau savo draugą. Jis tolimais metimais šukuoja įlanką, skiriančią mane ir jį. Pabandau toj įlankoj ir aš užmest keletą kartų, bet norimo rezultato nesulaukiu. Vėl kopiu į statų kranto šlaitą, braunuos per krūmus ir, padaręs lanką, atsiduriu toje vietoje, kur ką tik spiningu mojavo Vycka. Jo čia jau nebėra. Nužingsniavo kažkur toliau. Pabandau keleta kartų švystelėt tolyn į tvenkinį – nieko gero. Užmetu kelis kartus į įlankos vidurį – vėl tuščia. Bet nusprendžiu prieš palikdamas šią vietą perbraukt netoli įlankos kranto. Tolimas metimas... sukrė gula per kokius 3 metrus nuo kranto. Arčiau užmest nebūtų pavykę, nes vėl trukdo karančios medžių šakos. Pravedant masalą pajuntu nestiprų dunktelėjimą. Kertu, bet jaučiu, kad toliau sukrė sukasi laisvai. Niekas neužkibo. Paskubomis suku ritę, kad pakartot metimą. Tuo metu šmėsteli mintis apie povandeninius augalus toj vietoj – gal juos kliudžiau? Bet ištraukus masalą iš vandens matau, kad kabliai be jokios žolelės. Greit užmetu sidabro spalvos sukrę į tą pačią vietą ir jau po kelių ritės rankenėlės pasukimų pajuntu, kad masalas sugriebtas. Būtent toj vietoj, kur prieš tai buvo tik grybštelėjimas dabar jau spurda užkibus žuvis. Šį kartą lydeka priešinas stipriau. Matyt stambesnė – pagalvoju. Neskubu jos traukt į krantą, mėgaujuos kiekvienu jos timptelėjimu. Tačiau ir ši neilgai pakovojus, lengvai pasiduoda ištraukiama į krantą. Su palengvėjimu atsidūstu ir manau, kad šiai dienai užteks. Taigi, truputį sušalęs ir sušlapęs, lydekiokų apkandžiotais pirštais, bet geros nuotaikos braukiu link mašinos, kur jau laukia „kalinga“. Susėdam. Važiuot neskubam. Vycka prisikemša pypkę ir abu užtraukiam dūmą. Šildomės, neskubėdami smalinam, dalinamės įspudžiais ir prieinam bendros išvados – būtų gerai po bokalą. Grįžę į miestą taip ir padarom ;)

Co