Jų buvo du, ir pagauti tam pačiam ežere. Pamečiui – 1986 ir 1987 metais.

Mano, kaip ir dalies mūsų, vaikystė prabėgo kaime. Ten ir įsivariau žvejybinę ligą, kurios niekaip iki šiol negaliu išsigydyti. Vasaros buvo „parduotos” smėlėtoje Dzūkijoje, Burokaraisčio kaime. Jau žvejojau sąžiningai – kiekvieną mielą dienelę, tai vienam ežere, tai kitam. Burokaraisčio ežeras viliojo savo tikrai didelėmis aukšlėmis ir žalia vandens spalva. Būdavo labai smagu vilioti ešeriukus iš po medžių šaknų. gera būdavo matyti, kaip išlindęs ešeriokas čiumpa besiraitantį sliekelį.
1986 metų liepos 4 iš kitų dienų neišsiskyrė niekuo. Aš, būdamas 12 metų berniokas, gaudžiau savo smulkmę ir buvau patenkintas „parduotos“ vasaros teikiamais malonumais. Susitikau ant liepto žvejojantį vietinį vyresnį draugą. Tas kažką kalbėjo apie sukilusius leščius. Man tai nieko nesakė. Bet kai pamačiau už jo plūdės, išdrožtos iš pušies žievės, to „leščio” nugarą, net išsigandau. Tarsi koks povandeninis laivas iš lėto iškilo iš gelmių ir parodė savo net pajuodusią nugarą. Tokio vaizdo niekada nebuvau matęs, ir tas sujaukė mano vaikišką vaizduotę, niekais paversdamas mano sugautus „didelius” ešerius, kuojas, karosus. Abu žiopsojome į vandens paviršių ir stebėjome į karts nuo karto didžiųjų nugarų sukeltas bangas. Draugas gaudė iš lazdyno išpjauta gal 5 – 6 metrų meškere, kurios apie pusantro metro viršūnės galas buvo „sustiprintas” apvyniotu špagatu. Dabar tai sukeltų juoką, bet valas, kuriuo jis gaudė, buvo gal 0,4 mm storio ir be jokių pavadėlių... Ant atitinkamo dydžio kablio jis kabino tešlos gabalą sulig geru lazdyno riešutu, ir jį dar apvyniodavo marlės gabalu – kad smulkmė nenumuštų. Tik štai kibimas ir kelia draugas savo vėzdą į viršų. Tas sulinksta ir po kelių akimirkų vandens paviršiuje susitaško „leščius“. Įkvepia oro ir palengva keliauja link kranto. Jo dydis mane net sukrečia. Spaudžiu dviračio pedalus be gailesčio. Namie suprantu, kad mano 3.5 metrų ilgio teleskopas be ritės tam reikalui netiks. Nulekiu į miškelį ir išsipjaunu „kotą” iš lazdyno. Dedu ritę, žiedelius, vynioju 0.3 mm valą, užsiminkau tešlos ir minu atgal link ežero. Matau kaip, vienas dangaus kraštas ima tamsėti, o tvankus oras išduoda artėjantį vasaros lietų. „Pašucinys” – taip dzūkai vadina tokį orą.
Štai aš ir ant liepto. Jis tuščias, o „leščiai” vis dar sukilę. Įmetu saują kiaulinio kombikormo, dedu ant kablio gerą gabalą tešlos, išvynioju valą… Per tą skubėjimą valo privynioju gal tik 10 metrų. Taigi užmetu kiek galima toliau. Ilgai laukti ir nereikėjo – plūdė gula, palaukiu ir kertu. Akimirkai gal net numiriau – koks tai buvo niekada nepatirtas jausmas. Didžiulis karšis iškyla į paviršių, o aš taip ir laikau jį – ne kad guldyčiau ant šono ir į krantą. Matau kaip atbėga tas pats draugas ir iš tolo šaukia: „Guldyk!“. Nesupratau ką reiškia tas „guldyk”, o karšiui jau buvo matyt pabodę tas šildymasis prieš saulę ir nutaikęs progą nusimuisto nuo kablio. Dar akimirką jis paguli vandens paviršiuje ir lėtai nugrimzta į gelmę. Iš jaudulio, lyg nuo drugio tirtėdamas vėl kabinu tešlą, metu, vėl kibimas, vėl karšis. Vėl iškyla toks pats karšis, tik dabar jau suprantu ką reiškia „guldyti” ir laimingai parvairuoju jį link kranto. Svėrė jis 3,5 kg ir buvo 55 cm ilgio nuo snukio iki uodegos peleko vidurinių spindulių galo.
Sekančių metų vasara vėl praleista ten pat. Vėl gaudžiau aplinkiniuose ežeruose žuvį, Burokaraistyje taip pat. Ir štai liepos 7 dienos rytą kažkaip viduje pajutau, kad šiandien pagausiu didelę žuvį. Na šiaip visada jauti, įsivaizduoji, kad va, nuvažiuosiu, tai prigaudysiu… Bet tą rytą tas jausmas buvo toks tikras ir stiprus, kad net bobutei pasakiau ką jaučiu. Tą dieną ruošiausi gaudyti karpius (čia reiktų į tai pažvelgti su šiokia tokia ironija, nes turėjau 13 metų). Pradėjau žvejybą, kuri niekuo neišsiskyrė iš kitų – aukšlės, kuojos – diena kaip diena. Karpius gaudžiau rusišku teleskopu su rite, pagrindinis valas - 0,25 mm, pavadėlis – 0,2 mm.Kablys didelis, ant kurio kabinau bulvę sulig nedideliu graikišku riešutu, bulvėm ir jaukinau. Įdienoja. Pagaliau kibimas ir ant mano karpinės. Metu meškerę, kuria gaudžiau smulkmę ant kranto, stveriu karpinę, kertu ir… O dzievuliau, koks karpis, pagalvojau, kai pajutau svorį. Ir iškyla tas mano „karpis“ į paviršių, pasimuisto ir ant šono. Imu traukt į save, pritraukiu, imu už žiaunų. Tos plyšta neišlaikydamos svorio. Galų gale išvelku jį į krantą ir pats užgulu savo kūnų besiblaškantį didžiulį karšį. Bulvę taip įrijo, jog kablio nesimatė nė galiuko. Ilgis jo buvo 60 cm iki uodegos vidurinių spindulių galo...
Kad taip dabar pardavus kokią vasarą…

Drageris