Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Kauno raj. Nevėžis. Lapkričio antra pusė.

Aprašydamas savo paskutinę išvyką – žvejybą buvau užsiminęs, kad sekantį kartą trumpai parašysiu kokias sistemėles, valus ir plūdes aš naudoju žvejodamas.
Sutarkime iš karto, kad kalbėsime apie kietos fiksacijos plūdes, jų sistemėles bei žvejybą botais (teleskopiniais kotais.)

Sutikite, kad kiekvienas žvejas turi savus įsitikinimus, teorijas, žvejybines paslaptis, sistemėlių ruošimus, plūdžių, svarelių išdėstymus ir pn. Ir kiekvienas šventai įsitikinęs, kad žvejoja būtent teisingiau nei šalia esantis kaimynas. Galbūt, galbūt, nesiimu čia teisėjo vaidmens, o tik noriu išdėstyti savąją teoriją, versiją, pavadinkime tai kaip Jums patogiau.

Taigi kodėl aš prieš slankiojančią sistemą? Trumpai atsakymas nuskambėtų – todėl, kad slankiojanti plūdė žymiai grubesnė nei kietos fiksacijos.

Sutinku, kad mėgėjiškoje žūklėje kada ypatingas jautrumas nėra privalomas, o laimikio svorio skirtumas keliais kilogramais nieko nelemia - galima naudoti įvairius būdus, bet.....

Paimkime tą pačią žvejybą šaltuoju metų laiku –anksti pavasarį arba dabar, vėlyvą rudenį. Žuvis maitinasi, bet masalo ieško ne taip aktyviai, elgiasi pasyviai, o jį suradusi ne visada iš karto atakuoja. O čia ir praverčia kartais itin mažos (pagal aplinkybes) keliamosios galios plūdės. Jei aukšlės, kita smulki žuvis man netrukdo žvejoti tuomet galima ir didesniame gylyje ieškant žuvies naudoti nedideles plūdes. Tą aš ir darau.

Žinoma, kad viskas turi būti išlaikyta proporcingai. Aš juk esant didesniam gyliui ir stipriai srovei nenaudoju gramo plūdės arba stovinčiame vandenyje nededu 10 g. burbulo.

Grįžtant dar prie slankiojančios plūdės noriu pasakyti, kad jos panaudojimas sąlyginai būna efektyvus tuomet kada žvejas neturi galimybių rinktis ir naudoja trumpą meškerykotį, o gylis viršija jo ilgį. Tačiau jei jau prakalbome apie kotų ilgius tai tam tikram atstumui ir gyliui reikėtų turėti atitinkamą botą kurių ilgis gali būti ir 12m. Didesniame gylyje esančių žuvies aš jau niekada neieškau, o tenkinuosi mažesniais gyliais.

Žvejodamas dažnai su draugu iš ilgametės praktikos jau žinodamas savo kotų galimybes upes renkuosi su gyliais kurie neviršija 6m. Tokiose upėse kaip Nemunas, Neris, Nevėžis, Skirvytė, Mingė, Aukštumalė, Veižas būtent ir vyrauja tokie gyliai (su tam tikrom išlygom), o jei kalbėti apie Dubysą, Šyšą, Jiesią, Gėgę, Leitę ar panašias upes tai jose vyrauja ženkliai mažesni gyliai. Štai vykdamas žvejoti ir atsirenku kur ir kokio ilgio kotas man bus reikalingas.

Kalbant apie ežerus, tvenkinius ir kt. stovinčius vandenis naudoju irgi tą pačią metodiką – kiekvienam telkiniui savas meškerės ilgis.

Jei kalbėti apie svarelius tai juos aš išdėstau trejopai nors būdų yra begalės, bet man priimtiniausi šie. Pats paprasčiausias būdas tai svarelių sustūmimas į vieną vietą. Tai naudoju tuomet kai reikia greitai „nusodinti“ masalą esantį ant kablio. Kiti du būdai kažkiek tarpusavyje panašūs. Darydamas iš svarelių girlendą arba vieną svarelį pakeldamas arčiau plūdės, o kitus nuleisdamas pagrindiniu valu iki jungties su pavadėliu aš vadovaujuosi tuo, kad man reikia jog masalas skęstų kiek lėčiau.

Dažnai iškyla klausimas dėl svarelio užspaudimo ant pavadėlio. Čia vėlgi elgiuosi pagal situaciją. Varžybose jo nededu, o žvejodamas savo malonumui kartais eksperimentuoju.

Tiek draugas, tiek aš retai kada liekame be laimikio nes visuomet žvejodami neužsisėdime ties viena sistema ar žvejybos būdu, bet esame nuolatiniame ieškojime ar eksperimentavimo situacijoje. Juk kur daugiau kitur galima viską išbandyti jei ne žvejojant savo malonumui ar ne treniruotėse prieš varžybas?

Kalbant apie valus tai juos šaltuoju metu ploniname iki maksimumo ir jei reikia dedame net 0.06mm pavadėlį. Visuomet stengiamės pateikti žuvims masalą kuo natūraliau, kad musės lerva ar sliekas įmestas į vandenį skęstų kuo lėčiau, natūraliau ir taip viliotų žuvis.

Dėl pavadėlio ilgių galima ginčytis kiek norime, bet išvados, taisyklės vieningos nebuvo, nėra ir nebus nes kiekvienas atvejis turi savas subtilybes. Kartais dedu vos ne metro siekiantį pavadėlį, o kartais tenkinuosi iki 10cm ilgio valu. Taip elgiuosi todėl, kad kartais reikia jog pavadėlis lėtai skęstų, kartais, kad lėtai plazdentų arti dugno ir atvirkščia , kad būtų „prispaustas kuo arčiau dugno ir taip viliotų žuvis.

Žodžių kiek žvejybų, tiek vienokių ar kitokių situacijų. Stengiuosi visada prieš pradėdamas žvejoti „perskaityti“, nuskanuoti dugną, o susiradus sau patogią vietelę ten pajaukinti žuvis. Išimtis būna tuomet kada žvejoju ne vieną kartą gerai man žinomoje vietoje. Tuomet žvejyba kiek palengvėja nes belieka tik pasikoreguoti, reikalui esant gylį ir galima pradėti žvejoti.

Visada su draugu stengiuosi atrasti kažką sau naudingo, kiek galima geriau „perkąsti“ vieno ar kito telkinio paslaptis, gudrybes. Ir paskutinė mano žvejyba su draugu Alvydu taip pat buvo sėkminga. Žuvys vis dar aktyvios, po truputį domėjosi mūsų masalais, o skiaurės po truputį pildėsi laimikiu. Tai pasiekiama tik nuolat tobulinant, gilinant savo žvejybos įgūdžius, žinias.

Žinoma, kartais nutinka taip, kad įspėti naujai atrasto vandens telkinio visų niuansų nepavyksta ir tada laimikiai būna minimalūs ar labiau nei kuklūs. Todėl linkiu visiems domėtis žvejybos naujovėmis, plėsti savo patirtį ir stengtis, kad atvykus prie naujo vandens telkinio netektų grįžti namo nesušlapinus skiaurės.